Motera be statuso
Gabija priėjo prie prieškambario veidrodžio, patvarkė plaukus ir dar kartą kritiškai apsidairė. Nauja suknelė – tamsiai mėlyna, santūri, bet elegantiška – tiko kaip įlieta. Bateliai su nedideliu kulneliu, rankinė atitinkamo atspalvio. Viskas, ko reikia kolegų susitikimui.
“Ignai, aš pasiruošusi!” sušuko ji link kabineto.
“Einu, einu!” atsiliepė vyras, bet garsai iš kabineto tik patvirtino, kad jis vis dar kalba telefone.
Gabija atsiduso. Vėl pavėluos. O ji taip stengėsi palikti gerą įspūdį tų žmonių, su kuriais Ignas dabar dirbo naujoje įmonėje. Jau trys mėnesiai, kai jis gavo viceprezidento postą, bet ji vis dar jaudėsi nepatogiai korporatyvuose.
“Gabij, klausyk,” pagaliau atsirado prieškambaryje Ignas, užsiknissdamas paltą. “Ten bus Saulius su žmona, pameni, apie jį tau kalbėjau? Jis labai įtakingas, nuo jo priklauso daug. Stenkis su jo žmona sutarti.”
“Žinoma, stengsiuosi,” linktelėjo Gabija. “O kuo ji užsiima?”
“Nežinau tiksliai. Namų šeimininkė, matyt. Arba kažkokia visuomeninė veikla. Labdara, turbūt. Pakalbėk, sužinosi.”
Ignas kalbėjo skubiai, akivaizdžiai galvodamas apie kažką kito. Gabija suprato, kad detalių negaus, ir nutilo.
Restoranas juos sutiko prislopinta šviesa ir tylaus muzikos garsais. Prie didelio stalo jau sėdėjo keletas porų. Ignas iš karto nusuko link vyrų, palikdamas Gabiją vieną ieškoti savo vietos tarp žmonų.
“Jūs turbūt Gabija?” kreipėsi į ją elegantiška penkiasdešimtmetė brangiai apsirengusi moteris. “Aš Ramunė, Sauliaus žmona. Ignas mums apie jus papasakojo.”
“Labai malonu! O ką jis papasakojo?”
“Na, apskritai. Kad turi nuostabią žmoną, kuri jį viskuo remia,” šypsodamasi tarė Ramunė, bet jos akyse įžvelgti įvertinimo ženklai.
Gabija atsisėdo šalia, jaučiant nedidelį įtempimą. Kitos moterys prie stalo buvo maždaug tokio pat amžiaus kaip Ramunė, visos brangiai ir skoningai apsirengusios.
“O kuo jūs užsiimate, Gabija?” paklausė liesa tamsiaplaukė, prisistatiusi kaip Rūta.
“Aš vertėja. Laisvai samdoma, daugiausia techninės dokumentacijos.”
“O, kaip įdomu!” sušuko Ramunė, bet jos balsas sakė priešingai. “O kokias kalbas mokate?”
“Anglų ir vokiečių.”
“Supratau. O vaikai yra?”
“Kol kas ne,” Gabija pajuto, kaip užkaista. Šis klausimas visada ją erzindavo.
“Nieko tokio, dar viskas priekyje!” žemai pamerkusi akis pastebėjo trečia moteris, pilna šviesiaplaukė. “Aš, pavyzdžiui, tris užauginau, jau suaugę. Vyriausias Amerikoje gyvena, verslu užsiima.”
Pokalbis riedėjo įprasta vėže. Moterys kalbėjo apie vaikus, anūkus, atostogas prabangose kurortuose, pirkimus. Gabija klausėsi, retkarčiais įsiterpdama, ir vis labiau jautėsi svetima šioje kompanijoje.
“O jūs, Gabija, kurioje įmonėje verčiate?” staiga paklausė Rūta.
“Dirbu su įvairiais užsakovais. Savarankiškai, galima sakyti.”
“A, freelanceris,” linktelėjo Rūta. “Tai turbūt patogu, namuose sėdėti. Bet pajamos, matyt, nestabilios?”
“Pajamos normalios,” atsakė Gabija šiek tiek aštriau, nei norėjo.
“Na žinoma,” Ramunė nusišypsojo ta beprasme šypsena. “O mes su mergaitėme įkūrėme labdaros fondą. Padedame vaikų namams, organizuojame šventes. Labai dėkinga veikla! Gal norėtumėte prisijungti?”
“Pagalvosiu,” atsargiai atsakė Gabija.
“Tik reikia skirti laiko, suprantate? Reguliariai važinėti į renginius, bendrauti su žmonėmis. Mūsų mergaitės visos laisvos, vyrai gerai uždirba, tad galime sau leisti visuomenine veikla užsiimti.”
Gabija linktelėjo, puikiai suprasdama užuominą. Ji ne iš jų rato. Ji neturi laiko labdarai, nes turi dirbti. Tai reiškia, kad ji nėra tikra sėkmingo vyro žmona.
“Gabij, kaip sekasi?” Ignas palinko į ją, uždėdamas ranką ant peties. “Susipažįsti su damomis?”
“Taip, viskas puiku,” primygtinai nusišypsojo ji.
“Ignai, jūs turite tokią mielą žmoną!” tare Ramunė. “Kviečiame ją į mūsų fondą.”
“O, puiki idėja!” džiaugsmingai tarė Ignas. “Gabij, tai nuostabu! Juk tu sakGabija žengė pirmą žingsnį savo nauju keliu, jaučianti, kaip širdyje atsigauna ilgai užgniaužtas pasitikėjimas savimi.
