20241003, Vilnius, vakaras.
Grįžau namo po ilgos pamainos klinikoje, kai šviesos jau beveik išbluko, o laikas atrodo, lyg būtų sustingęs, kad galėtų išsitempti kaip plastikas. Įkėlusi ranką į durų rankeną, išgirdu silpną murkimą, tarsi plonas siūlas iš tamsos. Staiga sustojau mano veterinarinė širdis nesuteikia atsigulti, net kai noriu būti tik paprastas vyras su krepšeliu.
Garsas priėjo arčiau. Pakeliui tarp antro ir trečio aukšto laiptų stogo, po seną šildymo radiatoriu, sėdėjo maža katė. Baltasidabrinė, dešinėje akyje turėjo tamsų dėmelį tarsi šepetėlis nutrauktas. Plaučiai šiek tiek susmėgė, akys didelės, bet pavargusios. Jos žvilgsnis šnekėjo: Laikausi, bet be jėgų.
Sveikas, pasakiau šnibždėdamas sau, ką čia darai?
Katė ne išbėgo, tik paslėpė galvą po pečiais katės būdu tai reikš, kad ji nėra grėsminga. Atsisėdau, ištiesiau ranką. Ji prisimeni mano kvapą šiek tiek baimės, skausmo, klinikos aromatų ir padarė mažą žingsnį į priekį. Sutartis pasirašyta.
Viršui atsivėrė durys: šešto aukšto kaimynas iššoko, pažvelgė į sceną ir išsakė tai, ką galėjo manyti daugelis.
Pasižiūrėkite, nesijaudinkite, gal tai užkrečiamas. jis pastebėjo, būsiame bendruomenės valdytojo įspėtimų.
Aš ramiai atsakiau: Leiskite jam įšaukt, bet katę pasiimsiu. jai šalta.
O jei piktadarys? paklausė jis beveik šnabždėdamas.
Ne, ji tik išsekusi, šnekau aš, ir šiluma ją išgydys.
Aš nusiėmiau šaliką, įdėjau po katę, ir atsargiai ją paėmiaujau. Ji nepasipiktino, o prisiglaudė prie mano švarko, lyg sakdama ačiū. Katės neverba kalba, bet jų tylėjimas garsiai kalba.
Namie įjungiau švelnią naktinę lemputę, ištraukiau rankšluostį, po vandens indą ir atsarginį smėlio dėžutę. Pastatiau dėžutę kampe laikinas prieglobsčio kampas. Katė atsargiai išlipo, apžiūrėjo save ir pradėjo plauti veidą neskubus, bet tikras ženklas, kad ji susiburia.
Pasakyk man, aš esu Jonas Petrauskas, sakiau, o tu kas?
Ji ramiai išgerė iš vandens indo, ne gaudasi. Penkių minučių stebėjimo metu, be žodžių, pastebėjau, jog jos ausys švarios, be kilpelių, o ant kairiojo keliuko šiek tiek įbrėžta nagų žymė. Nieko kritiško, viskas gyvybės šiluma gali išgydyti.
Atidarau maisto paketėlį tą patį, ką visada palieku kui reikėtų, už kurį dažnai gąsdinu save. Katė valgė tvarkingai, po to šiek tiek prisileido prie manęs, lyg klausdama, ar gali likti.
Galime, bent iki ryto, sakiau. Ji priartėjo ir palietė pakaušės delną galva. Tuomet tyluma, kurią ji nešiojo, virto švelniu murkimų motoru.
Naktį kelis kartus pabudau kartą išgirdau jos patikrinamą murkimą, paglostžiau ją ir ji vėl išrišo. Kitu metu gautas žinutė: Kas čia atnešė katę? Išsiaiškinsime. Šypsena išsiplėtė, nes išspręsti galėsime bet pirmiausia ją sutepime šiluma.
Ryte nufotografavau ją ir paskelbiau skelbime: Rasta baltasidabrinė katė, dėmelis ant dešinės akies. Švelni. Ieškoma šeimininkų. Pakabinau skelbimą prie lifto, išsiuntiau į vietinius grupės pokalbius. Kliniko darbuotojai patikrino mikroschemą nieko nebuvo.
Paliktum ją pas save? paklausė registratorė.
Pirmiausia paieškos, atsakiau. Jei nebus galėsime laikyti. Ji nusišypsojo, lyg žinotų atsakymą.
Vėliau telefonas skambėjo:
Sveiki ar katė su dėmeliu ant akies? Kaip šiek tiek purvinas žymeklis? balsas švelnus, bet šiek tiek drovus.
Taip, žinote ją?
Manau, kad taip. Mūsų pastato šalia gyveno moteris, vardu Aistė Vainienė. Ji dabar ligoninėje. Jos katė Mačiuka. Mes ją kartais pamaitinome, bet neleidome į pastatą. Maniau, kad Mačiuka išvyko pas Aistę, bet ją pasiuntė greitosios. Nuo to laiko ji ieško durų.
Aš pakvietžiau atvykti. Po dvidešimties minučių prie durų stovėjo keturiasdešimties metų moteris su septynerių metų mergaitės, kuri slėpėsi už mamos nugaros. Mačiuka išbėgo iš virtuvės, sustojo, žiūrėjo kaip nuobodžiai. Moteris prisėdo, šnabždėjo:
Mačiuka? ji glostė katę galvą. Mačiuka šiek tiek pasipriešino, bet greitai įkibėjo į mamos delną. Mergaitė džiugiai iškarto švilpė, bet sėdėjo labai atsargiai, kaip mokėdama savo mažąjį gyvūną.
Moteris iškyrė: Mąstėme, kad ją kažkas jau iškėlė. Ji paaiškino, kaip Aistė ligoninėje, kaip jos katę pamiršo, o kaimynai neleidė į pastatą.
Jūs esate Jonas, veterinaras? Mačiau jūsų įrašuose, ji sakė. Ačiū jums.
Klausiau: Kas nutiko su Aiste?
Aistės istorija buvo paprasta, bet liūdna. Ji gyveno viena su Mačiuka, šiek tiek sergėjo, o vieną vakartį širdis sustojo. Greitosios ją nugabeno. Artimųjų buvo toli, kol nuvyko. Valdytoja pažadėjo išspręsti situaciją, bet iš tiesų uždaryta duris ir katė, sėdėjusi po radiatoriu, laukė savo šeimininkės.
Moteris pridūrė: Galėtume ją pasilikti, bet turime papūgą. Bijau, kad nesutaria. Dar dirbu iki vėlų, dukra dienos darželyje. Norėtume bent laikinai.
Aš pasiūliau: Šiandien Mačiuka liks pas manęs. Rytoj aplankysiu Aistę ligoninėje, sužinosiu, ar kas nors galės ją prižiūrėti. Jei ne susitelksime, kaip ją padėti.
Mergaitė paklausė: Ar galiu nusipirkti jai dubenėlį? Kad turėtų savo.
Žinoma, atsakiau su šypsena, ir pledą. Katės mėgsta pledus.
Kai jie išėjo, Mačiukos akys švelniai susibendrėjo. Aš nuėjau į virtuvę, padėjau maistą, kai kurią akimirką pakėlusi katės leteną ant kelio, kaip sakydama: Nenusigyk vienišama. Man vėl įsijungė vidaus variklis tas, dėl kurio aš ištvertu naktinius skambučius ir nerimą. Kartais atrodo, kad gelbsti kitus, bet iš tiesų tai jie gelbsti mus.
Kitą dieną, tarp priėmimų, lankiausi kardiologijos skyriuje gauti mažą gėlių puokštę, paketą maisto ir prašymas leisti trumpam. Aistė Vainienė pasirodė liekna, su šiltu, bet pavargusiu žvilgsniu.
Kalbant apie jūsų katę, sakiau, jos akys iškart sušvytėjo.
Mačiuka mano mergaitė Ačiū! Bijojau, kad ji užšąla, šnibždėjo ji. Aš visada uždarydavau duris, kad ji nepabėgtų, bet šį kartą pablogėjo nepasiekiau laiko.
Viskas gerai, atsakiau. Ji šiltoje, maitinama, poilsio. Kaimynė pasiruošusi laikinai ją prižiūrėti. Aš padėsiu.
Priims? Aistė pakrypo galvą, rankos drebutojo. Tik nenukrypti į gatvę, ji namų gyvūnas. Ji tyliai pridūrė: Ar nepatinkate, kad nesugebėjau laiku? Aš stengiausi.
Aš vos sulaikiau ašaras: Niekada nebesiūliu tie, kurie stengiasi. Pažadu rašyti jos sveikatos atžvilgiu. Kai ji susigaus, kartu nuspręsime, kaip elgtis.
Vakar susirinkome su kaimyne ir mergaitę perkelėme tualėlį ir naują dubenėlį, raudoną su širdelėmis. Mačiuka pradžioje nerimavo, žiūrėjo aplink, dulkų kvapas, papūgos šauksmas. Bet kai ant padėklojo padėjau pledą, kurį ji turėjo pas mane, ji iškart nusiraminėjo. Mergaitė sėdėjo ant kilimo su žaisliniu žiurku, katė neskrido, tiesiog žiūrėjo. Galiausiai užmerkianti akis tokia pasitikėjimo ženklas.
Rūpinsimės, rimtai sakė mergaitė. Ryte keisime vandenį, nebus spaudimo, papūgą atskirai.
Susitarta, nusišypsojau.
Lifto šalininkas, šeštojo aukšto kaimynas, prisijaučio, kosėjo ir šiek tiek paklydo: Ačiū jums, tikrai gerai padarėte.
Ir jums ačiū, kad neleidote trikdyti, atsakiau.
Po savaitės Aistė atsiuntė balso įrašą: Pasakykite Mačiukai, kad greitai ateisiu. Ačiū Keletą dienų vėliau ją išleido iš ligoninės. Susitikome prie kaimynės, ir Mačiuka priėjo prie jos, lyg nieko neverta daryti, prisikabindama galva į ranką. Pasaulis vėl suplaužė vietą.
Kol Aistė atsigaus, Mačiuka liks pas mus, pasakė kaimynė. Vėliau grįš. Mes mokomės, kaip tinkamai rūpintis.
Aš stovėjau svetimoje virtuvėje, kur kvapo bulvės ir obuoliai, ir galvojau: dėl tokių istorijų aš myliu savo darbą labiau nei vaistinėse stovinčias medikamentų lentynas. Kartais viena katė laiptų viršuje paverčia atsitiktinius gyventojus į tikrus kaimynus.
Vėl vakare grįžau namo. Lente užstatas tas pats dubenėlis, iš kurio Mačiuka valgė pirmąją naktį. Jo nepanaikinau kad stovi kaip priminimas: išgirsti švelnų šauksmą lifto koridoriuje ir ištiesti ranką tai yra svarbiausia.
Katės dažnai ateina pagreičio pasiklysta, sumaišo duris, įsitrenka į mūsų gyvenimus. Bet iš tiesų mes surandame tai, ko mums trūko: sugebėjimą sustoti, sušildyti, palaukti. Aš esu veterinaras, galiu nustatyti diagnozes. Bet kartais pakanka paimti svetimą gyvybę ir nuvesti ją nuo šalto laiptų į šilumą.
Ir tai geriausia mano profesija.
