Tai buvo įprastas rytinis skrydis iš Berlyno į Stokholmą. Saulė tik kildavo virš debesų, kai stiuardesė Gabija, praeidama tarp eilių, tikrino, ar visi keleiviai užsisegė saugos diržus. Viskas vyko pagal įprastą tvarką, kol jos dėmesį patraukė berniukas prie trečios eilės lango.
Jis buvo vienas iš tų tylūs vaikai, kurie stengiasi likti nepastebėti. Atrodė, kad jam apie dešimt metų. Šalia sėdėjo apie keturiasdešimt metų vyras, tvirto sudėjimo. Jo ranka gulėjo ant pasagos, švelniai paliesdama berniuko petį. Jo žvilgsnis buvo šaltas, įkyrus.
Gabija jau buvo praėjusi pro juos, kai staiga pastebėjo, kaip berniukas vos pastebimai sudėjo pirštus į keistą ženklą. Iš pradžių ji nepagalvojo, kad tai svarbu galbūt žaidžiasi. Tačiau po kelių minučių lėktuvas buvo priverstas skubiai nutūpti, o visi keleiviai buvo evakuoti.
Kažkas berniuko akyse ją neramino jose skleidėsi siaubas ir tyli prašmė.
Vėliau, kai vyras atsistojo ir nukreipėsi į tualetą, berniukas pakartojo tą patį gestą. Tik dabar su neviltimi. Jo akys buvo pilnos baimės.
Gabija sustojo. Ji žinojo šį ženklą. Ji buvo mokinta vaikų pavojuje naudojamų gestų. Tai buvo pagalbos prašymas.
Nesidavusi į akis, ji priėjo arčiau ir, nusišypsojusi, padavė berniukui stiklinę obuolių sultų.
Tai tavo mėgstamiausios, tiesa?
Berniukas tyliai linktel
Stevardė pastebėjo 10-metį berniuką darydį keistą rankų ženklą: po kelių minučių lėktuvas skubiai nusileido