Su sužadėtiniu Petru ruošiamės vestuvėms už trijų mėnesių. Mano šeimoje vestuvės būdavo paprastos: ceremonija, maistas, muzika, šokiai ir tiek. Bet Petro šeimoje yra viena tradicija: per vestuves nuotaka turi pasakyti tostą, kuriuo padėkoja jaunikio tėvams ir įteikia simbolinę dovaną už tai, kad ją priėmė į šeimą. Tik nuotaka. Jaunikis ne.
Kai Petro mama man tai pasakė, maniau, kad juokauja. Ji paaiškino, kad taip buvo jau daug kartų: nuotaka padėkoja jaunikio tėvams, kad atidaro duris į šeimą. Man tai skambėjo kaip testas ar esu verta būti šeimoje. Pasakiau, kad norėčiau, jog mes abu keltume tostą ir padėkotume abiems šeimoms. Ji vos nusišypsojo ir tarė, kad tai jau šiuolaikinė išgalvota tradicija.
Iš pradžių Petras nekreipė daug dėmesio. Bet per kitą šeimos vakarienę jo tėvas priminė, jog jų šeimoje gerbiamos tradicijos. Petro mama pridūrė, kad jie nenori marčios, kuri ateina ir keičia viską. Žodis nenori privertė mane pasijausti keistai, lyg būčiau kandidatas į laisvą darbo vietą.
Grįžus namo kalbėjausi su Petru. Sakiau, kad aš neatsisakau padėkoti, bet nenoriu situacijos, kurioje tik aš turiu nusilenkti, o jis ne. Jis atsakė, kad tai tik gestas. Paklausiau, kodėl tas gestas nėra abipusis. Petras nežinojo, ką atsakyti. Tik pasakė, kad nenori problemų su tėvais.
Tada pasiūliau kitą sprendimą. Pakelti bendrą tostą, kuriuo mes abu padėkojame abiems šeimoms ir įteikiame dovaną abiems tėvų poroms. Man tai net atrodė gražiau. Kai pasiūlėme, Petro mama tapo rimta. Pasakė, kad taip tradicija praranda prasmę. Tėvas pridūrė, kad jei pradėsiu taip, vėliau norėsiu valdyti viską.
Tada supratau čia ne apie tostą. Čia apie teritoriją. Kad neįsipliekstų konfliktas, pasiūliau tai atlikti privačiai prieš vestuves. Petro mama atsisakė. Jai svarbu, kad visų akivaizdoje būtų matomas pagarbus gestas.
Tada kažkas manyje sukilo. Žmones aš gerbiu. Bet neverčiu savęs daryti pažeminančių gestų. Petras paprašė, kad padaryčiau tai taikos vardan, nes taip priimta jo tėvo kaime. O aš pasakiau tai, ko niekada niekam nesakiau prieš vestuves:
– Jei norint taikos turiu nuolat tik aš nusileisti tai ne taika. Tai kontrolė.
Dabar Petras tarp manęs ir savo šeimos. Mano mama ragina nepradėti santuokos su konfliktu su anyta ir uošviu. Geriausia mano draugė sako, kad nusileidus dabar, vėliau nusileisiu ir dėl blogesnių dalykų. O būsimi uošviai jau kalba, kad esu konfliktiška ir nepagarbi.
Man viskas aišku galiu padėkoti, tikrai. Bet negaliu priimti taisyklių, galiojančių tik nuotakai. Ir tiesą sakant… nežinau, ar klystu, atsisakydama sekti tradiciją būtent taip, kaip jie nori.
