Mano vardas yra Algirdas. Man jau 65 metai. Esu vedęs, bet, paveiktas senatvės romantikos, įsimylėjau kitą moterį. Mano žmona Bronė irgi garbaus amžiaus, jai 62 metai. Turime pilnametį sūnų, kuris jau seniai sukūrė savo šeimą, augina vaikus ir žmona jį nuolat giria, kad puikiai tvarkosi. Pripažinsiu, kai sūnus suaugęs ir atsiskyrė, mudu su Brone likome lyg du nepažįstami gyvent šalia, bet ne kartu.
Išėję į pensiją, aš labai norėjau nusipirkti namą kaime. Bronė buvo skeptiška jai kaimo gyvenimas asocijavosi nebent su bulvių kasimu ir vištų šėrimu, o svajonė buvo patogus gyvenimas Vilniuje, ant minkštos sofos su knyga ir televizoriumi. Bet savo idealistiniais pasakojimais apie kaimo magiją ją kažkaip įkalbėjau. Greitai įsigijome simpatišką namelį už Vilniaus ribų. Vasarą persikėlėm ten. Man kaimas tikras rojus: rytinės rasos, būrys nieko nepasakančių kaimynų, ir kiekvieną dieną bulvių kasimas bei agurkų ravėjimas. Bronė kaimo gyvenimą toleravo tiek, kiek galėjo. Ji gulėjo ant sofos, skaitė romanus ir žiūrėjo televizorių, o į sodą nesileido nė už ką aiškino, kad sveikata silpna, rankos riešo, ir dar susirgs… Taigi viską turėjau daryti pats ir žolę pjauti, ir obuolius rinkti, ir net su kaimynais šnekėti apie orus.
Kai atėjo ruduo, sėkmingai grįžome į Vilnių. Bronė atsigavo gavo sofą, knygas, televizorių. O aš, praleidęs savaitę, supratau: kaimas mano tikroji meilė. Susipakavau kelnes ir grįžau atgal. Bronė liko Vilniuje, dabar matomės daug retai kaip ir mobiliosios bankininkystės reklama: Susitinkam, kai būna akcijų.
Kaimo gyvenime atradau naują džiaugsmą įsimylėjau moterį. Jai 60 metų, vardas Jurga tikra kaimo karalienė, moka užauginti moliūgą iki futbolo kamuolio dydžio. Iš pradžių Jurga į mano jausmus žiūrėjo lyg į rudeninį bulvių derlių atsargiai ir skeptiškai. Dabar jau viskas puikiai, pasikalbam, kartu meškeriojam, net užsiimam bendru daržo tvarkymu. Noriu skirtis su Brone, bet bijau sūnaus reakcijos kad nepasakytų: Tėvai, ar tau visai smegenys nuo pensijos suminkštėjo? Kol kas Brone meluoju, kad esu užsiėmęs namų tvarkymu, sodu, rūpesčiais. O laisvalaikį leidžiu su Jurga.
Bronė nieko nežino. Ir vis neatskiriu pasakyti ar nepasakyti apie skyrybas, kaip čia bus su šeimos tradicijomis… Taip štai ir gyvenu: tarp sodo, dviejų moterų ir šiek tiek barnių dėl raugintų agurkų. Patarimo prašau ne tik iš kaimynų, bet ir gal iš tavęs.
