Šiandien vėl pilna emocijų. Renku lagaminus, ruošdamasi persikraustyti pas savo mylimą vyrą, kai staigus beldimas į duris apgriečia viską aukštyn kojomis. Prieš duris stovi mano buvęs vyras Tomas – žmogus, kuris prieš metus paliko mane dėl kitos, sudaužė man širdį ir sutrypė mūsų meilę. Jo pasirodymas tarsi praeities šmėkla atgaivino senas žaizdas, kurios, kaip maniau, jau seniai užgijo. Jis atėjo su pasiūlymu, kuris sudrebino mano gyvenimą iki pamatų.
Stovėjau tarp pusiau surinktų dėžių savo butuke jūros pakrantės miestelyje. Kiekviena dėžutė simbolizavo praeities gabalėlį, kurį palikau už nugaros. Mano mintys buvo užimtos Martynu – vyru, kuris kantriai man padėjo susirinkti save iš gabalų po Tomaso išdavystės. Martynas nebuvo tobulas, bet jis buvo patikimas kaip uola, ir man buvo aišku, jog galiu pasikliauti juo. Belsimas į duris ištrūko mane iš apmąstymų. Jis buvo užsispyręs, sukeldamas nerimą krūtinėje. Niekam nesitikėjau, juo labiau jam.
Atvėrus duris, užtariau. „Tomas?“ Priešais mane stovėjo jis – pasenęs, su raukšlėmis veide ir liūdesiu akyse, kurios kažkada buvo tokios artimos. „Aušra, – pradėjo jis, jo balsas drebėjo. – Ar galiu įeiti?“ Pirmas noras buvo užtrenkti duris. Šis žmogus sudaužė mano gyvenimą. Tačiau prieš visas logikas atsitraukiau, įleisdama jį į namus, kuriuos ruošiausi palikti amžiams.
Tomas įėjo, jo žvilgsnis slinko po kambarį, užsibūdamas ant dėžių. „Tu kraustaisi?“ – paklausė jis, nors atsakymas buvo akivaizdus. „Taip, pas savo vyrą Martyną. Ko tu nori, Tomas?“ Kito vyro paminėjimas privertė jį susiraukti, bet greitai paslėpė tai už silpnos šypsenos. „Tai… gerai. Džiaugiuosi, kad radai ką nors.“ Įtampa užklupo mus, tarsi priartėjusi audra, pasiruošusi trenkti žaibais.
„Aušra, – pagaliau ištarė jis, – nebūčiau atėjęs, jei nebūčiau priverstas. Žinau, kad nevertas ko nors prašyti po to, ką padariau, bet… man reikia tavo pagalbos.“ Susikryžiavusi rankas, pasiruošiau blogiausiam. „Kokios pagalbos?“ Jis sustojo, o tada ištarė: „Moteris, dėl kurios tave palikau… ji mirė prieš dvi savaites. Man liko dukra, Aušra. Jos vardas Austėja. Ji – viskas, kas man liko, bet aš vienas nesusitvarkau. Reikia tavęs.“
Vyras, sudaužęs man širdį, dabar prašė padėti auginti jo vaiką. Ironija apdegė mane. „Kodėl aš, Tomas? Kodėl būtent aš?“ – „Nes tave pažįstu, – atsakė jis, jo balse girdėjosi neviltis. – Tu turi šiltą širdį. Nežinau nieko, kas sugebėtų geriau.“ Grindys po kojomis tarsi paslydo. Metais statydavau savo gyvenimą, ir štai, vienu beldimu Tomas vėl viską sugriovė. Bet dabar kalbėjau ne tik už save. Kažkur šioje istorijoje buvo maža mergaitė, nekalti jų tėvo klaidų. „Nežinau, ar sugebėsiu, Tomas, – sušnibždėjau. – Bet pagalvosiu.“ – „Ačiū, Aušra. Tai viskas, ko prašau,“ – atsakė jis, ir jo akyse žibtelejo vilties kibirkštis.
Kai jis išėjo, supratau, kad mano gyvenimas niekada nebus toks pats. Po kelių dienų susitikome tylioje kavinėje miesto pakraštyje. Nervingai glostžiau servetėlę, laukdama jų prie lango. Tomas įėjo, laikydamas už rankos mažą mergaitę su didelėmis, šviesiomis akimis. Mano širdis sutrūko. „Labas, Aušra, – tyliai tarė jis, sodindamas mergaitę priešais mane. – Tai Austėja.“ Nusišypsojau: „Labas, Austėja. Tu kaip tikra princesė šitoje suknelėje.“ Austėja droviai linktelėjo, įsmeigusi akis į savo žaislą.
Kol Tomas pasakojo, kaip jam sunku vienam, mano mintys sukosi apie Austėją. Ji buvo tokia trapi, tokia nekalti, ir kažkas joje palietė mano širdį. O tada Tomas pasakė tai, kas mane sukrėtė: „Tai gali būt mūsų antrasis šansas, Aušra. Galimybė atstatyti tai, ką praradome.“ Nespėjau atsakyti – jis atsargiai padavė man Austėją. Kai ji prisiglaudė, pajutau šilumą, kuri išsirieto po krūtine, ir ryšį, kurio negalėjau paaiškinti. „Man reikia laiko,“ – murmėjau, bandydama sutelkti mintis.
Vėliau paskambinau Martynui. Mano balsas drebėjo, kai pasakiau, kad man reikia laiko. Bet širdies gelmėse bijojau, kad jau praradau jį. Sekančios dienos buvo audra emocijų. Leidau laiką su Austėja, žaisdavau su ja, vaikščiodavome parke. Ji įsijaudė į mane, o aš vis labiau prie jos pripratau. Bet kuo labiau įsileisdavau ją į savo pasaulį, tuo ryškiau jausdavau, kad kažkas ne taip.
Vieną naktį, kol Tomas buvo išvykęs, atsidūriau prie jo kabineto durų. Nepaaiškinamas jausmas veržėsi vidun. Atvėrus stalčiaus šulinį, radau dokumentus, kurie apvertė viską aukštyn kojomis. Tomas ne tik ieškojo Austėjai motinos. Kalbėta apie paveldėjimą, susijusį su jos globa, kurį jis galėjo gauti tik turėdamas partnerę. Jis naudojosi manimi, kad užtikrintų savo ateitį.
Kai Tomas grįžo, išmetėm jam tiesiai į veidą. Jo kaltas žvilgsnis pasakė viską. „Netikiu, – sušnibždėjau, sulaikydama ašaras. – Tu ketinai meluoti man, naudotis manimi.“ – „Aušra, aš…“ – pradėjo jis, bet nutraukiau: „Gana. Man pakanka.“ ATai buvo paskutinį kartą, kai leidau praeičiai sutrikdyti savo ramybę.
