Mažas veterinarijos kabinetas atrodė vis siaurėjantis su kiekvienu įkvėpimu, tarsi sienos patiria tą sunkų akimirką. Žemas lubų atspaudas spaudė, o po jais šviesos lempos dundėjo kaip vaiduokliškas giesmės priebalsis jų šaltas, lygus šviesos spindulys krito ant visko, dažydamas realybę skausmo ir atsisveikinimo atspalviais. Oras buvo tirštas, įkrautas jausmais, kurių negalėjo išreikšti žodžiai. Šioje kambaryje, kur kiekvienas garsas atrodė kaip išniekinimas, karaliavo tylumas gilus, beveik šventas, lyg prieš paskutinį įkvėpimą.
Ant metalinio stalo, padengto senu languota antklode, gulėjo Šarūnas kadaise galingas, išdidus vilkšunis, šuo, kurio letenos prisiminė beribius sniego plotus, kurio ausys girdėjo pavasario miško šnabždesį ir upelio, atsibudusio po ilgos žiemos, ūžesį. Jis prisiminė laužo šilumą, lietaus kvapą kailiui ir ranką, kuri visada surado jo sprandą, tarsi sakydama: Aš su tavimi. Bet dabar jo kūnas buvo išsekęs, kailis blankus, vietomis nulysęs, tarsi pati gamta atsitraukė prieš ligą. Jo kvėpavimas buvo šiurkštus, pertrauktas, kiekvienas įkvėpimas tarsi kova su nematomu priešu, kiekvienas iškvėpimas kaip atsisveikinimo šnabždesys.
Šalia, susiraukęs, sėdėjo Vytautas žmogus, kuris užaugino šį šunį nuo pat šuniuko amžiaus. Jo pečiai buvo nuleisti, nugaras sulenktas, tarsi netekties sunkus jau anksčiau užgulė jį nei pati mirtis. Jo ranka drebančia, bet švelnia lėtai glostė Šarūno ausis, tarsi bandydama įsiminti kiekvieną bruožą, kiekvieną vingį, kiekvieną kailio garbaną. Jo akyse stovėjo ašaros, didelės, karštos, jos nekrito, o tiesiog stingo ant blakstienų, tarsi bijojo sutrikdyti šio akimirkos traškumą. Jo žvilgsnyje visa visata skausmo, meilės, dėkingumo ir nepakeliamo atgailos.
Tu buvai mano šviesa, Šarūnai, sušnibždėjo jis vos girdimu balsu, tarsi bijodamas pašaukti mirtį. Tu buvai tas, kuris mokė man ištikimybės. Kuris stovėjo šalia, kai aš krisdavau. Kuris laižė mano ašaras, kai aš negalėjau verkti. Atsiprašau kad negalėjau tave išgelbėti. Atsiprašau, kad taip
Ir tada, lyg atsakydamas į šiuos žodžius, Šarūnas silpnas, ištremtas, bet vis dar pilnas meilės atmerkė akis. Jos buvo užklotos rūko uždanga, lyg užuolaida tarp gyvenimo ir kažko kito. Bet jose dar žėrėjo atpažinimas. Dar gyvavo kibirkštis. Jis surinko paskutines jėgas, pakėlė galvą ir nusisuko snukiu į Vytauto delną. Šis judesys paprastas, bet neįtikėtinai galingas sudaužė širdį į gabalus. Tai buvo ne tik kontaktas. Tai buvo sielos šauksmas: Aš vis dar čia. Aš tave prisimenu. Aš tave myliu.
Vytautas prisiglaudė kakta prie šuns galvos, užmerkė akis, ir šioje akimirkoje pasaulis dingo. Nebebuvo kabineto, nebebuvo ligos, nebebuvo baimės. Buvo tik jie dvi širdys, plakusios vienu ritmu, dvi būtybės, sujungtos ryšiais, kurių nei laikas, nei mirtis negali nutraukti. Metai, praleisti kartu: ilgos pasivaikščiojimai po rudens lietų, žiemos nakvynės palapinėse, vasaros vakarai prie laužo, kai Šarūnas gulėdavo prie kojų, saugodamas savo šeimininko miegą. Visa tai praskriejo prieš akis kaip filmas, kaip paskutinis atminties dovana.
Kampe kabineto stovėjo veterinarijos gydytoja ir seselė nekalbantys liudininkai. Jie tai matė ne kartą. Bet širdis negali išmokti būti uol
