Suoliukas kieme Vytautas Steponavičius išėjo į kiemą antrą valandą dienos. Skaudėjo smilkinius – vakar suvalgė paskutines silkės salotas, o šiandien ryte nupuošė eglutę ir sudėjo žaisliukus. Namuose buvo per tylu. Jis užsivožė kepurę, į kišenę įsidėjo telefoną ir leidosi laiptais, įprastai laikydamasis turėklų. Sausio vidurdienio kiemas priminė scenos dekoracijas: nuvalyti takai, nepažeistos pusnys, nė gyvos dvasios. Vytautas Steponavičius nukratė sniegą nuo suoliuko prie antro įėjimo. Sniegas tyliai nubyrėjo nuo lentelių. Čia geriausia apmąstyti – ypač kai aplink nėra žmonių, – penkias minutes pasėdėti ir grįžti namo. – Netrukdysiu? – pasigirdo vyriškas balsas. Vytautas Steponavičius atsisuko. Aukštas vyriškis, tamsiai mėlyna striuke, apie penkiasdešimt penkerius. Veidas atrodė kažkur matytas. – Sėskitės, vietos užteks, – pasistūmė jis. – Iš kurio buto? – Keturiasdešimt trečias, antras aukštas. Trys savaitės kaip įsikūriau. Mykolas. – Vytautas Steponavičius, – automatiškai paspaudė ištiestą ranką. – Sveiki atvykę į ramų kiemą. Mykolas išsitraukė cigarečių pakelį. – Galima? – Rūkykit į sveikatą. Vytautas Steponavičius jau dešimt metų nerūkė, bet tabako kvapas netikėtai priminė redakciją, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį. Pajautė norą įtraukti dūmą – tuoj pat save sudrausmino. – Seniai čia gyvenat? – paklausė Mykolas. – Nuo aštuoniasdešimt septintų. Tada visą kvartalą pastatė. – O aš dirbau čia pat, Metalurgų kultūros rūmuose. Garso operatoriumi. Vytautas Steponavičius krūptelėjo: – Pas Valerijų Zakarauską? – Taip! O iš kur jūs jį… – Rašiau apie jį apybraižą. Aštuoniasdešimt devintais koncertą rengėm, jubiliejinį. Prisimenat, kai „Rugpjūtis“ grojo? – Tą koncertą atmintinai galėčiau papasakoti! – Mykolas nusišypsojo. – Tada tempėm didžiulę kolonėlę, maitinimo blokas kibirkščiavo… Pokalbis riedėjo savaime. Prisiminimai, pavardės, istorijos – ir juokingos, ir liūdnos. Vytautas Steponavičius gaudė save galvojant, kad jau metas namo, bet vis atsirasdavo naujų temų: muzikantai, aparatūra, užkulisinės paslaptys. Jis jau buvo atpratęs nuo ilgų pokalbių. Paskutiniais metais redakcijoje rašė tik skubius straipsnius, o išėjęs į pensiją visai užsisklendė. Save įtikinėjo, kad taip ramiau – nesusiriši, nieko nepriklausai. Tačiau dabar kažkas krūtinėje tarsi tirpo. – Žinokit, – Mykolas užgesino trečią cigaretę, – turiu namie visą archyvą. Plakatai, nuotraukos. Ir koncertų kasetės, pats įrašinėjau. Jei įdomu… Kam man to reikia, – sumirksėjo Vytautui Steponavičiui. Juk reikės vaikščioti, bendrauti. Jei sumanys draugauti kaip kaimynai – viskas pasikeis. Ir ką naujo ten pamatysi. – Galima pažiūrėt, – atsakė jis. – Kada patogu? – Kad ir rytoj. Penktą? Kaip tik iš darbo grįšiu. – Tinka, – Vytautas Steponavičius išsitraukė telefoną, atsidarė kontaktus. – Užsirašykit numerį. Jei kas keisis – paskambinsim. Vakare ilgai negalėjo užmigti. Mintimis perbėgo dialogą, prisiminė senas istorijas. Keliuose momentuose jau buvo bepatraukęs telefoną – atšaukti, nurodyti progą. Neatšaukė. Ryte jį pažadino skambutis. Ekrane rodė: „Mykolas, kaimynas“. – Nepersigalvojot? – balsas skambėjo šiek tiek nedrąsiai. – Ne, – atsakė Vytautas Steponavičius. – Penktą būsiu.

Suoliukas kieme

Šiandien po pietų, šiek tiek po pirmos, nusileidau į kiemą. Galva maudė vakar pabaigiau likusius šventinius silkės ir burokėlių salotus, o šiandien rytą išrinkau ir supakavau Kalėdų eglutę su visais žaisliukais. Namie per daug tylu. Užsimaukšlinau šiltą kepurę, susikišau telefoną į kišenę ir atsargiai, įprastai laikydamasis už turėklų, nulipau žemyn.

Sausio kiemas atrodė lyg teatro dekoracijos: nuo sniego nuvalyti takai, tvarkingi sniego pusnynai, nė gyvos dvasios. Nusibraukiau sniegą nuo antrojo laiptinės įėjimo suoliuko. Balta kaip pienas danga minkštai krito nuo lentų. Čia geriausiai sukasi mintys, ypač kai taip tuščia pasėdžiu penkias minutes ir grįžtu namo.

Neturėsite nieko prieš, jei prisėsiu? po pusės minutės pasigirdo vyriškas balsas.

Atsisukau. Prieš mane stovi aukštas, apie penkiasdešimt penkerių, vilki tamsiai mėlynu paltu. Veidas lyg matytas iš ankstesnių laikų.

Žinoma, vietos užteks, pasislinkau ir paklausiau: Iš kurios būtės esat?

Keturiasdešimt trečioji, antras aukštas. Gyvenu čia dar tik tris savaites. Esu Mindaugas.

Aš Vytautas Steponaitis, refleksiškai paspaudžiau ištiesą ranką. Sveiki atvykę į mūsų ramų kiemą.

Mindaugas išsitraukė cigarečių pakelį.

Nesupyksit, jei užsirūkysiu?

Prašom, sveikatos jums, nusišypsojau.

Nerūkiau jau bene dešimt metų, tačiau tabako kvapas kažkaip priminė laikraščio redakciją, kur prabėgo didžioji gyvenimo dalis. Pagaunu save norint įkvėpti dūmų, bet nubaidau šią mintį.

Jau seniai čia gyvenat? pasiteiravo Mindaugas.

Nuo aštuoniasdešimt septintų. Tada visą daugiabutį neseniai buvo pastatę.

O aš čia netoli, Kultūros rūmuose dirbau garso operatoriumi.

Net krūptelėjau:

Pas Audrių Žygimantą?

Taip! O jūs iš kur žinot?

Apie jį straipsnį rašiau. Dar aštuoniasdešimt devintais, kai jubiliejinį koncertą organizavo. Atsimenat, kai Rugpjūtis grojo?

Oi, aš visą tą koncertą iki smulkmenų atsimenu! nusišypsojo Mindaugas. Atvežę buvom milžinišką koloną, maitinimo blokas žiebėsi kibirkštimis

Pokalbis ėmė tekėti sava vaga. Vienas po kito išniro vardai ir prisiminimai ir juokingi, ir skaudūs. Pagavau save galvojant, kad jau laikas eiti namo, bet kalba vis sugrįždavo apie muzikantus, techniką, visas užkulisių paslaptis.

Seniai jau buvau atpratęs nuo ilgų pokalbių. Pastaruosius kelerius metus redakcijoje rašiau tik skubius tekstus, o išėjus į pensiją išvis užsidariau savyje. Aiškinau sau, kad taip ramiau nereikia nei nuo ko priklausyti, nei prie nieko prisirišti. Tačiau dabar kažkas širdyje tarsi ėmė atšilti.

Žinokit, numetė trečią cigaretę Mindaugas, visą archyvą namie dar turiu. Plakatai, senos nuotraukos. Ir koncertų kasetės pats įrašinėjau. Jei įdomu

Kam man to reikia, praskriejo mintis. Vėl reikės lankytis, bendrauti. Gal sugalvos bendraut daugiau neliks įprastos dienotvarkės. Ir ką naujo aš ten bepamatysiu?

Galim, kodėl gi ne, atsakiau. Kada patogiau?

Kad ir rytoj, po penkių? Kaip tik po darbo grįšiu.

Gerai, atsidariau telefoną, įvedžiau kontaktus. Užsirašykit telefono numerį. Jei keisis planai paskambinsiu.

Vakare dar ilgai negalėjau užmigti. Mintyse vis kartojau pokalbio detales, iškildavo seni prisiminimai. Kelis kartus norėjau griebti telefoną, atšaukti susitikimą, sugalvoti reikalų. Tačiau nenutraukiau.

Ryte pažadino skambutis. Ekrane švietė Mindaugas, kaimynas.

Nepersigalvojot? girdėjosi kiek nedrąsus balsas.

Ne, atsakiau. Penktą būsiu.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

18 − 3 =

Suoliukas kieme Vytautas Steponavičius išėjo į kiemą antrą valandą dienos. Skaudėjo smilkinius – vakar suvalgė paskutines silkės salotas, o šiandien ryte nupuošė eglutę ir sudėjo žaisliukus. Namuose buvo per tylu. Jis užsivožė kepurę, į kišenę įsidėjo telefoną ir leidosi laiptais, įprastai laikydamasis turėklų. Sausio vidurdienio kiemas priminė scenos dekoracijas: nuvalyti takai, nepažeistos pusnys, nė gyvos dvasios. Vytautas Steponavičius nukratė sniegą nuo suoliuko prie antro įėjimo. Sniegas tyliai nubyrėjo nuo lentelių. Čia geriausia apmąstyti – ypač kai aplink nėra žmonių, – penkias minutes pasėdėti ir grįžti namo. – Netrukdysiu? – pasigirdo vyriškas balsas. Vytautas Steponavičius atsisuko. Aukštas vyriškis, tamsiai mėlyna striuke, apie penkiasdešimt penkerius. Veidas atrodė kažkur matytas. – Sėskitės, vietos užteks, – pasistūmė jis. – Iš kurio buto? – Keturiasdešimt trečias, antras aukštas. Trys savaitės kaip įsikūriau. Mykolas. – Vytautas Steponavičius, – automatiškai paspaudė ištiestą ranką. – Sveiki atvykę į ramų kiemą. Mykolas išsitraukė cigarečių pakelį. – Galima? – Rūkykit į sveikatą. Vytautas Steponavičius jau dešimt metų nerūkė, bet tabako kvapas netikėtai priminė redakciją, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį. Pajautė norą įtraukti dūmą – tuoj pat save sudrausmino. – Seniai čia gyvenat? – paklausė Mykolas. – Nuo aštuoniasdešimt septintų. Tada visą kvartalą pastatė. – O aš dirbau čia pat, Metalurgų kultūros rūmuose. Garso operatoriumi. Vytautas Steponavičius krūptelėjo: – Pas Valerijų Zakarauską? – Taip! O iš kur jūs jį… – Rašiau apie jį apybraižą. Aštuoniasdešimt devintais koncertą rengėm, jubiliejinį. Prisimenat, kai „Rugpjūtis“ grojo? – Tą koncertą atmintinai galėčiau papasakoti! – Mykolas nusišypsojo. – Tada tempėm didžiulę kolonėlę, maitinimo blokas kibirkščiavo… Pokalbis riedėjo savaime. Prisiminimai, pavardės, istorijos – ir juokingos, ir liūdnos. Vytautas Steponavičius gaudė save galvojant, kad jau metas namo, bet vis atsirasdavo naujų temų: muzikantai, aparatūra, užkulisinės paslaptys. Jis jau buvo atpratęs nuo ilgų pokalbių. Paskutiniais metais redakcijoje rašė tik skubius straipsnius, o išėjęs į pensiją visai užsisklendė. Save įtikinėjo, kad taip ramiau – nesusiriši, nieko nepriklausai. Tačiau dabar kažkas krūtinėje tarsi tirpo. – Žinokit, – Mykolas užgesino trečią cigaretę, – turiu namie visą archyvą. Plakatai, nuotraukos. Ir koncertų kasetės, pats įrašinėjau. Jei įdomu… Kam man to reikia, – sumirksėjo Vytautui Steponavičiui. Juk reikės vaikščioti, bendrauti. Jei sumanys draugauti kaip kaimynai – viskas pasikeis. Ir ką naujo ten pamatysi. – Galima pažiūrėt, – atsakė jis. – Kada patogu? – Kad ir rytoj. Penktą? Kaip tik iš darbo grįšiu. – Tinka, – Vytautas Steponavičius išsitraukė telefoną, atsidarė kontaktus. – Užsirašykit numerį. Jei kas keisis – paskambinsim. Vakare ilgai negalėjo užmigti. Mintimis perbėgo dialogą, prisiminė senas istorijas. Keliuose momentuose jau buvo bepatraukęs telefoną – atšaukti, nurodyti progą. Neatšaukė. Ryte jį pažadino skambutis. Ekrane rodė: „Mykolas, kaimynas“. – Nepersigalvojot? – balsas skambėjo šiek tiek nedrąsiai. – Ne, – atsakė Vytautas Steponavičius. – Penktą būsiu.