Sužinojau, kad kažkas paliko vaiką Gyvybės lange, kuris blizga kaip prarastas sapno langas šalia ligoninės akušerijos skyriaus Vilniuje. Žinojimas atėjo per lietų, beveik kaip žuvų pulkas, kuris įplaukia į mano mintis netikėtai.
Praėjo trys mėnesiai po vyro mirties, kai supratau, jog galiu priglausti tą paliktą vaiką. Kai sprendimas nuplasnojo man į širdį, sapne klaidžiojau po seną butą, renku iš spintų dokumentus pasai šnabžda man tarp lapų Viskas bus gerai. Surinkau pažymas, liudijimus, nuotraukas, tarsi audžiau mariną vaiko likimui. Vėliau tikrintojų vizitai, kurie vaikšto per mano sapną avėdami vilnones kojines, uodžia orą ir stebi, ar spintoje netrūksta obuolių. Vertino, ar gerai gyvenu: kambariai, baldažolės, mano žiūrkėno vardu Jonas smalsumas. Įvertino palankiai sapne viskas paprasčiau.
Po kelių dienų sapnavau, kad berniukas jau mano namuose pavadinau jį vyro vardu, Algirdas. Tas vardas sklido oru kaip varpų gausmas žiemos rytą, nemačiau, ar lauke sninga, bet jaučiau meilę. Algirdas augo sapne jo plaukai banguoja kaip Nemuno vandenys ir vis klausia, ar turės brolių, seserų.
Man tai netrukdė. Dirbu nuotoliu, mano kompiuteris pilnas keistų pavasario programų daigus auginančių, debesų skaičiuojančių. Tai leidžia viską suderinti. Vieną naktį grįžtu namo, ant slenksčio laukia pirmyn atbulas laikas, manęs veda akys, kurių neturiu. Nuvedė į kambarį, o lovytėje tyliai kvėpuoja trijų dienų mergaitė. Pažiūrėjau į ją vardas Ramutė pasigirdo kažkur už lango, gal iš žydinčių alyvų. Įsimylėjau iš karto, sakau mūsų šeimai jos labai reikia. Žinojau visą procedūrą, popierius, patikrinimus, atrodė laikas šoka greičiau šiam keistam sapne.
Dabar esame trise: aš, Algirdas ir Ramutė. Visame Vilniuje ir visoje Lietuvoje nėra laimingesnės svajonių šeimos atrodo, kad net šienas pievoje šypsosi mums ant pagalvės krašto.
