Svajonė apie Ameriką: pakilimai ir nuosmukiai
Skrydis į svajonę
Visada svajojau apie gyvenimą Amerikoje. Šalis man atrodė kaip vieta, kur svajonės tampa realybe, kur kiekvienas gali pasiekti sėkmę, jei įdėsi pastangų. Metus taupiau pinigus, mokiausi anglų kalbos ir vaizdavau, kaip pradėsiu naują gyvenimą. Galiausiai, pavadinkime mane Gabija, nusipirkau bilietą ir išskridau į Niujorką. Lagamine nešiojau ne tik daiktus, bet ir viltis šviesiai ateičiai. Buvau įsitikinusi, kad laukia darbas, nauji pažinčiai ir galimybės, apie kurias tik svajojau.
Prieš išvykdama atsisveikinau su šeima, ypač su broliu, pavadinkime jį Dovilu. Jis buvo vienintelis, kuris mane palaikė, nepaisant kitų giminaičių abejonių. „Jei kas, aš visada šalia“, – tarė jis, apkabindamas mane oro uoste. Tada net nepagalvojau, kad šie žodžiai taps mano išgelbėjimu.
Pirmasis nusivylimas
Amerika musuvo mane triukšmu, ryškiausiomis žiburiais ir begaline žmonių srove. Pirmos dienos buvo kaip ekstazė: dangoraižiai, kavinės, gatvės muzikantai – viskas atrodė kaip pasaka. Nusisungiau nedidelį kambarį Brukline ir ėmiau ieškoti darbo. Mano specialybė – rinkodara, todėl buvau tikra, kad greitai rasiu vietą. Tačiau realybė pasirodė negailestinga. Darbdaviai reikalavo patirties JAV, kurios neturėjau, arba siūlė menkai apmokamus darbus, pavyzdžiui, padavėjos ar valytojos.
Po mėnesio pinigai pradėjo baigtis. Nuoma suėdė didžiąją taupymo dalį, o laikinas uždirbamas kavinėje vos padengė maisto išlaidas. Jaučiau, kaip mano svajonė griūva. Vietoj sėkmės susidūriau su vienatve ir nesaugumo jausmu. Vakarais, sėdėdama savo kukliame kambaryje, galvojau: ar nepadariau klaidos, viską palikusi dėl šios svajonės?
Krizė ir neviltis
Trečią mėnesį buvau riboje. Pagal specialybę darbo neradau, o laikini užsiėmimai nepadengė net minimalių poreikių. Gėdijausi pasakyti šeimai, bet galiausiai nebeatlaikiau ir paskambinau Dovilui. Ašaros tekėjo, kol prisipažinau, kad nebesugebu. Tikėjausi, jog jis pasakys: „Grįžk namo“, tačiau vietoj to jis ramiai išklausė ir tarė: „Gabija, tu stipri. Pagalvokime, ką galima padaryti“.
Dovilas pasiūlė man persikelti pas jį į Kaliforniją. Jis jau kelis metus gyveno San Franciske, dirbo IT įmonėje ir buvo pasiruošęs padėti. Iš pradžių nesutikau – nenorėjau būti našta. Tačiau jis primygtinai reikalavo, sakydamas, kad šeima yra tam, kad vieni kitus paremtų. Galų gale susirinkau daiktus ir išskridau pas jį.
Naujas pradžios taškas su brolio pagalba
Kalifornija musuvo mane saule ir visiškai kita atmosfera. Dovilas gyveno nedeliame, bet jaukame but jaukioje bute, o jo nuoširdumas suteikė man jėgų kovoti toliau.
