Aistė nuo mažens žinojo, kad ją mama atnešė „palaidžioj“. Tai jai paaiškino geranoriškos kaimynės, kurios, atrodė, gyveno ant laiptinės suolelio.
Aistė įsivaizdavo, kaip jos trapi, neaukšta mama Liepa neša palaidžioj šventinės suknelės nežinia iš kur atsiradusią Aistę.
„Tai todėl, kad tu neturi tėčio!“ svarbiai paaiškino jai Miglė, gyvenusi virš buto, kuriame gyveno Aistė su mama. „Tu – be tėčio!“
„Kaip tai?“ nustebo Aistė.
„Taip ir yra! Tavo mama tave „pasiūkštė“! Tu neturi tėčio! O aš turiu!“ ir Miglė išdidžiai žvilgtelėjo į draugę.
„Na ir kas?“ nustebo Aistė. „Bet aš turiu senelį ir senelę! O tu neturi!“
„Cha! Seneliai – ne svarbu! Moteris turi turėti vyro! Be vyro ji ne pilnavertė! Taip mano mama sako!“
Vakare po vakarienės Aistė, kaip įprasta, susėdo šalia mamos ant sofos. Jie turėjo tokią tradiciją: vakarais sėdėti, užsiimti savo reikalais ir šnekėtis. Mama buvo rankdarbininkė. Ji nuolat ką nors darė: siūdavo, mezgdavo, siuvinėdavo. Aistė, žiūrėdama į ją, irgi pradėdavo kurti: pynė iš karolių apyrankes, kurdavo mozaikas ar lipdydavo gyvūnėlius iš plastelino.
„Mam, o ar tėtis privalo būti?“ užduodo Aistė jai rūpintą klausimą, klausydamasi, kas vyko bute virš jų. Ten prasidėdavo kasvakarinis „koncertas“, kaip jį vadindavo Aistės senelė Ona. Jį surengdavo Miglės tėtis, dėdė Tadas. Pagal balsus, kurie skambėjo iš viršaus, buvo galima nuspėti, kokioje jis buvo būsenoje. Jei rėkdavo tik dėdė Tadas, o moterys tik pūkšdavo, tai reiškė, kad vyras buvo išgėręs. Jei rėkimas skambėdavo iš abiejų pusių, vadinasi, dėdė Tadas buvo blaivus ir tai jį neįtikėtinai erzino.
„Na, jei mes su tavim gyvenam be tėčio, vadinasi, jis visai neprivalomas“, nusišypsojo Liepa, paglostydama dukrą per galvą ir taip pat klausydamasi, kas vyko viršuje.
„O Miglė sako, kad moteris be vyro ne pilnavertė…“
„Na, saulute, kiekvienas turi savo būdą save įrodyti. O mes su tavim blogai gyvenam?“
„Ne“, pamojavo galvą Aistė. Jie tikrai gerai gyveno su mama. Mama dirbo buhaltere didelėje įmonėje, turėjo neblogą atlyginimą. Kiekvieną savaitgalį jie eidavo kur nors pailsėti: į kavinę, kiną, teatrą, parką, ar tiesiog apsipirkti. Kiekvieną vasarą jodinėdavo prie jūros, o kiekvieną Naujuosius – į kaimą, kur gyveno mam