20230912, penktadienis
Šiandien vėl susidūriau su Viltės Kazlauskienės savo šventinės šveikės neišskaldomu ugnies spinduliu. Ji niekada nesugeba leisti man slėpti ką nors nuo jos akių. Jei nors paslėpsi kažką po lova, ji iškraus, išgriebos ir dar apsikraus. Galbūt netgi kankins kitus, kas tik ją priekaištingai įžeidžia.
Mariu, kur padėjai mano šlepetes? paklausė Aistė, bandydama jos paiešką.
Kairiajame kišenėje. atsakiau aš.
Čia jų nėra, ji pasinėrė į kišenę, piršto galais šluostė.
Bet jos ten! Patikrink dar kartą.
Jau patikrinau, nieko.
Rytoj Aistė ir aš turėjome skristi į Kauno seną seną šeimą pas jos motiną Viltės šventinę šveikę. Viltė visada žinoja, ką planuojame, bet šį kartą džiaugėmės, kad ji naktį liks namuose. Tai, ką mus pasitiko, virto netikėta išvaža į Vilnių, kur mūsų bagažą patikrins išradingas draugas.
Tuomet be jų. Tėčiaus šlepetės tikrai rasti galės. Laikas išeiti.
Bet Viltė, kaip šalinama į gėlių puokštę, netikėtai atsirado prie durų. Ji apžiūrėjo įėjimo salę, kur ant grindų stovėjo dvi didelės lagaminų krūvos, lyg po kova.
Kur ketinate?, sugrąžino ji didelį maišą su maisto produktais ant komodos.
Aistė, užrišusi trijų metų Miko, Mažylio suknelę, suteikė man galimybę deryboms su mama.
Mes tik sakėme, mama, pradėjo aš, Aistė vakar vėl minėjo, kad važiuosime keliauti į Kazlųjį, parodyti Miko antrąją senelių pusę. Jam jau trys metai, bet jis vis dar tik nuotrauką mato.
Aistė pakabino kapučinį Mojui:
Viltė Kazlauskienė, labai pasiilgau motinos. Ir Mikas turės galimybę susipažinti su seneliais, jie taip pat nori pamatyti anūkę.
Viltė prisiminė, kaip dukra šnibždėjo apie kelionę į mamą, bet ji manytų, kad Aistė keliaus be Miko ir manęs.
Jį gali stebėti per video, sakė Viltė. Bet taip nebus. Maniau, kad Aistė vyks be Miko. Gerai, aš dar leisiu Mariusiui išvykti, bet Mikas yra per jaunas tokioms kelionėms. Jūs nuvešiate mano anūką į kitą šalį be mano žinios. Tokios sprendimai turi būti aptarti iš anksto.
Aš tvirtai laikiau Aistės alkūnę, kai ji norėjo atsakyti, ir nuskaudžiau:
Ką čia svarstome, mama? Mes jo ne į kosmosą nusiunčiame. Vieną savaitelę pasivaikščiosime, su Aistės šeima susitikti, Mikas taip pat. Ir grįšime iš karto! Beje, apie tai jau kalbėjome.
Nematau jokios būtinybės vežti vaiką taip toli, atsakė ji.
Būtinybė tai susitikimas su mano mama, prasilinkusi Aistė bandė perskambinti, bet aš nuolatinis trukdymas iškliuvo.
Aukščiau augs, susitiksime vėliau.
Keliausime dabar.
Viltė atrodė nepaslankiai.
Į Kazlųjį? Taip, tavo mama ten gyvena. Ji čia susituokė, ar ne? Bet aš vis tiek negalėčiau to patvirtinti. Tai per toli! Kas, jei Mikas susirgs, kol būsite ten? Ar ten geras gydytojas? Čia Mikas lankosi pas Aną Semenovą, patikimą ir mano pačią, o jūsų šalies gydytojas? Ne, ne, važiuokite be jo, palikite jį pas mane.
Jau buvome kelis kartus išmokę, kad Viltė nepasitiki mūsų sprendimais, net kai pakviečia mūsų sūnų. Galime pasiimti lagaminus ir išeiti ji jų nebeims laikyti. Bet Aistė bandė dar kartą:
Viltė Kazlauskienė, mes taip pat nesame gimę vakar. pasakė dukra. Pirma, mano mama turi daug pažįstamų gydytojų, ji pati dirbo ligoninėje. Antra, mes kasdien paskambinsime jums, atsiųsime nuotraukų. Trečia, po savaitės grįšime. Nešaukit ne tragediją.
Marius palaikė savo žmoną:
Taip, mama, nesijaudink, viskas kontroliuojama. Jei kas nutiks, iškart pranešime ir sugrįšime.
Viltė trumpam tylėjo, galvojo.
Gerai, praveržė ji su dantų šakute, bet kad skambintų kasdien, ir nebijokite, kad aš taip pat su Miku noriu kalbėtis! Jei kas blogai, grįžkite iš karto!
Skubiai atsisveikinome, kad kuo greičiau išeitume iš šios danger zone. Skrydis į Kauną praeina be didžių problemų, Niko, nors iš pradžių šiek tiek pasipiktino, pavyko išsusitaikyti. Tuo tarpu Aistė nusiminė.
Ką taip nusiminai? Pavargai? paklausė mama, duodama rankšluostį plauti indus. Svečiai išsklaidė, visi gėrė už atvykimą. Marius ir Mikas šlapėsi ant lovos.
Dar labiau moralinė.
Kuo tai buvo? mama pakėlė taures į viršų.
Mamyte, kaip sekėsi su šveikės požiūriu? paklausiau, šypsodamasi, beveik iškėlusi visą indų krūvą.
Jokių nepasiekiau, mama nusijuokė, susipažinome, susidraugavome. Tu prisimenai savo močiutę? Ji viskam galėtų kalbėti.
Taip pat išgirdau, kad mūsų santykiai su Viltės Kazlauskiene primena katę ir šunį. Iš išorės atrodome ramūs, bet įtampa niekada neišnyksta ji nerimauja dėl Miko, nes pasitiki tik savo sprendimais.
Kai atgal grįžau į Vilnių, Aistė nusprendė grįžti dirbti mokykloje, kur dėstė literatūrą. Tai leido jai sugrįžti prie žmonių, galbūt taip greičiau susilaikytų su šveike. Tuo tarpu kilo klausimas dėl darželio Miko.
Ką tai, reklama? paklausė mama.
Privatus darželis. Aš rūpinuosi Miku, bet Aistė nori grįžti dirbti.
Aistė, kai šveikė gamino vištieną su majonezu, prisiminė, kad ją negalima taip greitai paskambinti. Viltė Kazlauskienė šoktelėjo:
Darželis? Daugiau nei du metai? Kodėl jo nesukelia į darbą? Jis jau pakankamai didelis! Ką darysime, kai jam bus mažiau nei penkeri?
Aistė tylėjo, kad tik tai, ką jie svarstė. Prasidėjo ilga diskusija. Aistė stengėsi paaiškinti, kad darželyje Mikas susipažins su vaikais, išmoks savarankiškumo tai įprasta praktika daugeliui šeimų. Marius palaikė ją, pabrėždamas, kad būtina dirbti, o Mikas jau pakankamai didelis, kad jam būtų įdomu.
Jam reikia draugų, sakė Aistė.
Jam reikia motinos! atsiliepė šveikė.
Kol iki aštuonių metų? paklausiau, nors tai skambėjo juokais.
Iki penkerių, bent, iškėlė Viltė.
Jūsų, Viltė, jūs padavėte savo vaiką į darželį du metai, mano motina pusantro. Jūsų karta nieko neapsigriovė.
Viltė pažadėjo visą laiką prižiūrėti Maurą, bet ji niekada neprisiminė, kad jos pati dirbo, kol vaikai augo. Pagaliau, po ilgos kovo, mes nusprendėme palikti darželį Aistė liko namuose su Mikom, o darbas liko svajone.
Vieną vakarą, stebėdama, kaip Viltė suspaudžia bananą Miko patiekimui, Aistė nepakėlė:
Marius, pagalba yra gera, bet per daug.
Kas nutiko? paklausiau.
Tavo mama vėl pasikliauja… Ji tiesiog mane slegia savo nuomone. Mikas paprašė banano, o ji išsižvalgė ir davė jam košę iš banano. Aš vos nuslėgiau, nes jis norėjo visą bananą! Jis jau turi du metus, gali valgyti bet ką.
Pasakyk jai, kad nesitiktų.
Eik ir pasakyk, Aistė nusijuokė, ji net neteikia dėmesio tau. Mes bandėme gyventi su tavo mama tai neįmanoma. Turime persikelti.
Aš sutinku: persikelimas neatrodo kaip sprendimas.
Ką daryti? paklausiau.
Palaukime dar šiek tiek, Mikas augs, ji bus ramiau, gal galėsime persikelti.
Situacija nesikeitė. Viltė vis dar valdė viską, o Aistė kovojo su bejėgiškumu. Kartais jausdavau, kad noriu pabėgti, bet nepavyktų įtikinti Marį, kad ją paliksime.
Marius, kaip tau šie bateliai su lūžta? paklausė Aistė.
Penktadienį planavome lankytis draugų, kurių vaikas beveik tas pats amžius kaip Mikas. Kaip norėjau ištrūkti į vakarą!
Aukščiau nei bet kokios pagyrimo žodžiai, atsakiau.
Viltė, laikydama televizoriaus nuotolinį, išgirdo mūsų ruošimosi garsus.
Kodėl pasiimti vaiką? Ten garsiai, daug žmonių… Vaikas turi miegoti, o ne eiti į svečius naktį!
Marius nuodugniai įkvėpė, žinodamas, kad prasidės kitas pamokymas apie teisingą auklėjimą.
Mamyte, leisk jam bendrauti su kitais vaikais, kadangi darželį neleidai, paaiškinau.
Aš jau penktadienį pavargau, sakė Aistė.
Mamyte, ne pradėk. Mes naktį juos vedame, liksime iki devynios, tada grįšime, sakė Marius.
Kad nuolat man skambintų! murgtėjo Viltė, Ir kad aštuntą rytą jie būtų namuose! Mikas turi miegoti!
Aistė, jausdama, kad vakaras bus sugadintas, pažadėjo šveikei, kad skambinsime ir grįšime laiku. Mikas linksmai žaidė, o mes likome iki vėlyvo vakaro. Viltė, kaip numatyta, laikė laikrodį, laukiusi mūsų skambučių. Galiausiai, kai telefonas skambėjo, Marius nuimė jį į ramią pusę.
Mariu, prašau, dar vieną vakarą, prašė Aistė, kol telefonas dar neišjungtas, Aš tik prisiminiau, kaip gyvenimas yra.
Aš nenoriu grįžti, šnekėjau, Mikas jau miega. Paliksime dar ilgiau.
Ryte Viltė, nepaisydama Aistės ir Marijo, valgė pusryčius vienišai savo miegamajame.
Mamyte, ar tikrai dėl to susižavėjai? paklausiau.
Kas nors sakė? ji išbėgo ir išspausdino Marį.
Po truputį, kai mūsų duris atrado apsaugos darbuotojai, Viltės šveikės požiūris pasikeitė. Mes esame čia, kad patikrintume vaiko gyvenimo sąlygas, sakė viena iš jų. Aistė ir Marius draugiškai paaiškino, kad tik lankėmės draugų namuose, niekas neturėjo įstatymo pažeidimo.
Viskas gerai, pasakė grupės vadovė, galbūt patartumėte pasimokyti ramybės priemonės.
Po jų išvykimo, Aistė iškviopė:
Mariu, laikyk mane, nes aš nesu atsakinga! Marius suėmė ją už pečių, Ar mes tikrai išvykome? Jie skundėsi, kad lankėmės draugų namuose.
Viltė, nors ir nusiminusi, atsakė:
Aš viską padariau teisingai. Jūs nesugebate auklėti savo sūnaus. Jei ne, jis bus mano globos nuosavybe.
Ar tu rimta? paklausė Aistė.
Aš! atsakė Viltė.
Aistė su Miku išskrido į stotelę.
Aš persikeliu į Klaipėdą, pareiškė ji, Ten mano tėvo butas laisvas, žinai. Ar važiuosi su manimi, ar liksi su mama?
Aš nieko neatsakiau. Aistė nusprendė, kad sprendimas yra jos rankose:
Tau likti valandą, po to aš išvykstu.
Ji greitai surinko daiktus, pasirūpino, kad Mikas turėtų viską. Skambino tėvui ir informavo apie savo sprendimą.
Toliau stovėjau stotyje, širdimi skausdamas, žinodamas, kad mūsų šeimos likimas įsibrauna į ateities vandenis.
**Pamoka:** kai širdis tampa akmeniu, svarbu prisiminti, kad santykiai turi būti grindžiami pasitikėjimu, o ne nuolatinia kontrolės jėga. Šiandien supratau, kad tik atleisti sau ir kitiems gali atverti laisvą kelią.
