Kiekvieną rytą lygiai 6:48 Gabija atidarydavo užuolaidas. Ne anksčiau, ne vėliau. Būtent tą akimirką, kai pirmieji saulės spinduliai prasiskverbdavo virš Kauno daugiabučių stogų, nusileisdavo ant jos mažytės virtuvės palangės, plisdavo po blakstančiu linoleumu ir liečdavo senos arbatos puodelio kraštą. Ši šviesa buvo kaip tylus signalas – ji atėjo ir pasakė: nauja diena vis dėlto prasidėjo, nepaisant visko.
Iš pradžių tai buvo tik įprotis. Vėliau – išgelbėjimas. Tarsi kartodama tą patį veiksmą tą pačią sekundę ji sulaikydavo save nuo subyrėjimo. Atidaryti užuolaidas reiškė pašnibždėti sau: tu vis dar čia, tu vis dar laikaisi.
Po skyrybų jos pasaulis suiro. Draugai išnyko lyg bijodami užkliūti už jos skausmo, motina skambindavo vis rečiau, nerandama žodžių, kad užpildytų kankinančią tylą. Darbo tapo per daug – Gabija imdavosi visko, ką jai siūlė, tik kad negirdėtų savo mintių aidą. Bet tyla vis tiek ją pasivydavo. Ji tapo svetima, skambančia kaip tuščias butas po svečių išėjimo. Ir šioje kurtinančioje tuštumoje liko vienintelis nepakitęs dalykas – langas, žvelgiantis į rytus.
Už stiklo gyveno žmogus. Kiekvieną rytą, lygiai tą patį laiką, jis pasirodydavo priešakyje esančiame balkone. Su puodeliu – gal arbata, gal kava. Visada juodais marškiniais, basas, net ir šaltomis dienomis. Kartais užsirūkydavo, ir kiekvienas užtraukimas atrodė kaip pauzė, tarsi jis ieškotų atsakymo į klausimą, kurio negalėjo išsakyti. Kartais tiesiog žiūrėdavo į tolį – ne į pilkus daugiabučius, ne į triukšmingas mašinas, o kažkur už horizonto, kur pasaulis atrodė begalinis. Jos balkonas buvo truputį aukščiau, už gatvės. Jis jos nematė. Bet ji jį matė. Ir tai tapo jos mažąja paslaptimi, asmenine riba, ženklu, kad diena vis dėlto prasidėjo.
Jie niekada nesusitiko. Niekada nekalbėjo. Bet jis tapo jos inkaru. 6:48 ji atidarydavo užuolaidas, jis išeidavo į balkoną – ir pasaulis nesugriūdavo. Kažkas dar laikėsi šio trapusio gyvenimo ritmo. Kažkas dar atsikeldavo, užverdavo arbatą, žiūrėdavo į dangų. Jis buvo jos ryto dalis, nematoma, bet būtina, kaip kvėpavimas.
Po mėnesio ji pradėjo ruošti pusryčius kitaip. Statydavo ant stalo antrą puodelį, nors gerdavo viena. Kepdavo papildomą sumuštinį, tarsi kas nors galėtų atsisėsti priešais. Iš pradžių tai buvo atsitiktinai, be sąmoningumo. Vėliau – sąmoningai. Tarsi ji jį kviestų – per sienas, per atstumą, per tylą. Tarsi šis mažas gestas galėtų padaryti jos rytą šiek tiek šilesnį.
Vieną dieną jis neišėjo.
6:48. Balkonas tuščias. 6:50. 6:55. Gabija stovėjo, prispaudusi delną prie šalto stiklo, tarsi galėtų pasiekti jį, peržengti bedugnę tarp jų namų. Bute buvo taip tylu, kad ji girdėjo, kaip garai nusėda virš atvėsusio virdulio. Viduje kažkas sulūžo. Tarsi sustojo nematomas mechanizmas, kuris laikė jos dienas kartu. Tarsi saulė patekėjo, bet paliko ją šešėlyje.
Ji laukė jo tris rytus iš eilės. Tame pačiame blakstančiame chalate, su tuo pačiu puodeliu, kuris jau nebešildė rankų. Kiekvieną kartą atidarinėdama užuolaidas ji jautė, kaip širdis susispaudžia – nuo vilties ir baimės vienu metu. Ir kiekvieną kartą – tuštuma. Šaltas stiklas. Vėjas, švilpantis per tuščią balkoną.
Jis pasirodė po savaitės. Tais pačiais juodais marškiniais, su šiek tiek užaugusia barzda. Išėjo, kaip visada, su puodeliu. Nusišypsojo – ne jai, o rytmečiui. Bet Gabija staiga pajuto, kaip tas šypsnys atgimsta jos viduje. Tarsi pasaulis, kuris akimirkai sustojo, vėl pradėjo kvėpuoti. Tai nebuvo bedugnė, o tik pauzė. Ir viskas vis dar galėjo būti.
Po mėnesio ji apsisprendė. Nusipirko paprastą atviruką, baltą, be piešinių. Parašė tik tris žodžius:
«6:48. Ačiū tau».
Be parašo. Tik tie žodžiai, tvarkingai išvesti juodu rašalu. Ji numetė atviruką į jo pasto dėžutę, stenkindamasi neapsisukti. Nelaukė atsakymo. Nesiėškojo stebuklo. Tiesiog paleido tai, kas kauptasi krūtinėje – per popierių, per tylą.
Atsakymas atėjo kitą dieną. 6:48. Jis stovėjo balkone. Rankose – du puodeliai. Vieną pakėlė truputį aukščiau, tarsi sakydamas tostą. Tarsi pasakytų: «Supratau». Tarsi per rytmetį jai ištiestų siūlą.
Jie taip ir neprabilo. Nerašė vienas kitam. Bet kiekvieną rytą – du žmonės. Priešingose gatvės pusėse. Prie dviejų langų. Viename akimirksnyje. Tarsi tarp jų būtų įtemptas plonas, nematomas ryšys, laikomas žvilgsnių, tikslios šios akimirkos tikslumo.
Ir kartais to pakanka. Žinoti, kad tave mato. Kad tavęs laukia. Net jei tyliai. Bet taip, lyg tai – amžinai.