Tai ne tavo namai Aliona liūdnai apžvelgė namus, kuriuose užaugo nuo vaikystės. Aštuoniolikos ji jau buvo praradusi viltį gyvenime. Kodėl likimas su ja toks žiaurus? Mirė močiutė, į universitetą patekti nepavyko dėl šalia egzaminuose sėdėjusios merginos, kuri nusirašė nuo Alionos, o išeidama pirmoji atnešti darbo lapo, kažką sušnibždėjo egzaminuotojui. Šis suraukė antakius, paprašė parodyti atsakymus ir pareiškė, kad Aliona šalinama už nusirašinėjimą – nors nieko įrodyti nepavyko. Vėliau paaiškėjo, jog ta mergina – vietinio turčiaus duktė. Kaip galima su tokiais ginčytis? Po visų nesėkmių jos gyvenime atsirado mama, su dviem tikrais broliais ir nauju vyru. Kur jie buvo visus tuos metus? Alioną augino močiutė, o mama buvo šalia tik iki ketverių. Tų laikų malonių prisiminimų nelikę: kol tėvas dirbo, mama palikdavo ją vieną ir pati iškeliaudavo linksmintis. Net būdama ištekėjusi ieškojo „verto vyro“ ir to neslėpė nei tada, nei po staigios Alionos tėvo mirties. Tapusi našle, Tamara ilgai neliūdėjo – susikrovė mantą, ketverių dukrą paliko ant motinos slenksčio ir, pardavusi buvusio vyro butą, iškeliavo nežinia kur. Močiutė Rožė bergždžiai bandė apeliuoti į jos sąžinę. Tamara retkarčiais užsukdavo, bet dukra jos nedomino: atvažiavusi, kai Alionai buvo dvylika, atsivežė tuo metu septynmetį Sviatoslavą ir reikalavo, kad mama perrašytų namą jai. – Ne, Tama! Nieko tu negausi! — griežtai atsisakė motina. – Kai nudvėsi — vis tiek viskas man bus! – šaltai atkirto Tamara, piktai pažvelgė į dukrą, kuri stebėjo visą sceną iš gretimo kambario, susikrovė Sviatoslavą ir išvažiavo, stipriai trenkusi durimis. – Kodėl kiekvieną kartą, kai ji atvažiuoja, būtinai susipykstat? – paklausė tada Aliona močiutės. – Todėl, kad tavo mama – savanaudė! Blogai ją auklėjau! Per mažai diržo gavo! – supykusi atsakė Rožė. Močiutė staiga susirgo – nuolat besisukiojusi namuose, viena dieną, kai Aliona grįžo iš mokyklos, rado ją be kraujo veido, sėdinčią be veiklos balkone. Tokios močiutės Aliona dar nebuvo mačiusi. – Kas nutiko? – sunerimo ji. – Kažkaip negerai jaučiuosi… Iškviesk greitąją, Alionute… – ramiai paprašė močiutė. Toliau – ligoninė, lašinės… mirtis. Paskutines dienas Rožė praleido reanimacijoje, lankyti negalima; be proto bijodama dėl artimo žmogaus, Aliona su neviltimi paskambino motinai. Ta atsisakė atvykti, bet sužinojusi, kad močiutė reanimacijoje, galiausiai sutiko – bet suspėjo tik į laidotuves. Praėjus trims dienoms po jų, pakišo dukrai gyvenamąjį namo testamentą: – Šis namas priklauso dabar man ir mano sūnums! Greitai atvažiuos Olegas. Žinau, kad tu su juo nesutari, tad kuriam laikui pagyvenk pas tetą Galę, gerai? Mamos balse nebuvo nė lašelio liūdesio. Atrodė, ji net džiaugėsi, kad Rožė mirė, nes dabar – paveldėtoja! Aliona, prislėgta netekties, priešintis motinai negalėjo. Juolab kad testamente viskas parašyta aiškiai. Tad kurį laiką išties gyveno pas tetą Galę – tėvo seserį. Bet ji buvo varlė ir vis dar nesiliovė ieškoti geros partijos – tad ten nuolat siautėdavo triukšmingi, prigėrę svečiai, ir Aliona negalėjo to ištverti. Kiti net pradėjo rodyti susidomėjimą pačia Aliona, kas ja siaubingai gąsdino. Apie viską pasipasakojusi vaikinui Pauliui, sulaukė netikėtos ir nudžiuginusios reakcijos: – Dar betrūktų, kad visokie seni diedai į tave žiūrėtų ar rankas kištų! – pasakė jis ir, nors jam tik devyniolika, ryžtingai pridūrė: – Tuojau pat pakalbėsiu su tėvu. Turim vieno kambario butą miesto pakrašty. Tėtis pažadėjo, kad galėsiu jame gyventi savarankiškai, kai įstosiu į universitetą. Pažado laikiausi – dabar jo eilė. – Nelabai suprantu, kuo čia aš dėta? – sutriko Aliona. – Kaip tai? Mes su tavim ten abu gyvensim! – Ar tavo tėvai tikrai sutiks? – Jie neturi pasirinkimo! Šiandien gali laikyti – darau tau oficialų pasiūlymą: sutinki būti mano žmona ir gyventi kartu? Aliona vos nesusigraudino iš laimės: – Žinoma – taip! Išgirdusi apie būsimą vestuves, teta apsidžiaugė, o motina kone dantimis sukando: – Tai jau išteki, a? Šelmiūkštė! Į universitetą neįstojai, tai kitaip suktis sumanei! Pinigu negausi, žinok! O namas šitas – mano! Tu iš čia nieko negausi! Toks motinos atsakymas Alioną skaudžiai įskaudino. Pauliaus vos pavyko iš ašarų suprasti, kas nutiko. Verkiąją nuotaką jis parsivežė namo, kur jo tėvai pradėjo ją raminti ir vaišinti arbata. Andrius Semionavičius atidžiai klausė būsimos marčios išgyvenimų, kurių per keletą mėnesių teko tiek daug, kiek kitam nebūna ir per visą gyvenimą. – Vargšė mano mergytė! Kas ta moteris tokia! – sušuko Pauliaus mama, išgirdusi, ką pasakė Tamara. – Man kitkas įdomu… – susimąstė Andrius Semionavičius. – Kodėl ji taip dėl to namo graužiasi, nors yra testamentas, ir vis tave juo kaltina? – Nežinau… – snargčiodama atsakė Aliona. – Dėl namo su močiute visada pyko, kai mama užsukdavo. Iš pradžių prašė parduoti namą ir pinigus atiduoti jai, vėliau – kad močiutė perrašytų ant jos. Močiutė nesutiko. Sakydavo, jei taip padarytų, liktumėm be stogo. – Keista! Sakyk, ar po močiutės mirties buvai pas notarą? – Ne, kam? – Paveldėjimo teisę įforminti. – Bet juk paveldėtoja – mama. Aš tik anūkė. Ir mama turi testamentą. Mačiau – rodė. – Viskas kiek sudėtingiau, – atsakė Andrius Semionavičius. – Po savaitgalio kartu nueisim pas notarą. Dabar reikia pailsėti! Per šį laiką Aliona susitiko su motina. Ši atnešė kažkokių dokumentų ir bandė priversti pasirašyti, bet įsikišo Paulius: – Ji nieko nepasirašinės! – O tu kas toks išvis? Ji suaugusi, pati sprendžia! – šiurkščiai rėžė Tamara. – Aš jos būsimas vyras, ir manau, tai gali jai pakenkti. Todėl šiuo metu Aliona nieko nepasirašys. Tamara pratrūko užgauliojimu, bet liko be nieko. Situacija tik sustiprino Andriaus Semionavičiaus įtarimus. Po kelių dienų, kaip žadėta, jis nuėjo su Aliona pas notarą: – Atidžiai klausyk, ką sakys, bet viską gerai perskaityk prieš pasirašydama! – įspėjo jis. Tačiau notaras buvo sąžiningas. Priėmė Alionos pareiškimą, ir po dienos jie gavo atsakymą: dėl Alionos pradėta paveldėjimo byla. Paaiškėjo, kad Rožė buvo sukaupusi sąskaitoje nedidelę sumą anūkei studijoms. Apie sąskaitą Aliona nežinojo. – O kaip dėl nekilnojamojo turto? – pasiteiravo Andrius Semionavičius. – Turto dovanojimas namui jau seniai įformintas Alionos vardu. Kitų dokumentų nėra. – Ką reiškia – dovanojimas? – nustebo Aliona. – Jūsų močiutė prieš kelerius metus pas mus kreipėsi ir padovanojo jums namą. Ką tik jums sukako aštuoniolika, tad turite pilną teisę tvarkytis su jums paliktu namu. – O testamentas? – Jis buvo rašytas prieš septynerius metus, bet vėliau panaikintas. Jūsų mama to, matyt, nežino. Namas – jūsų, turite teisę jame gyventi. Andriaus Semionavičiaus įtarimai pasitvirtino. – Tai ką dabar daryti? – sutrikusi paklausė Aliona, išeidama iš kontoros. – Kaip ką? Pranešti mamai, kad namas tavo, ir ji turi iš jo išsikraustyti. – Ji taip niekada nepadarys! Ji jau visus mano daiktus išnešė už durų! – Tam yra policija! Išgirdusi dukros pranešimą, Tamara įtūžo: – Tu, gyvate! Motiną išvaryti sumanei? Geriau pati dink iš čia! Manai, patikėsiu tavo pasakomis? Kas čia tau pakuždėjo? Tavo jaunikis su tėvu? Tinkamą radai! Aš turiu dokumentą, kad turiu teisę į namą! Motina paliko testamentą, kuriame paveldėtoja – aš! – Būtent! Tai nešdinkitės! O ne – kojas jums sulaužysiu, kad čia daugiau nesirodytumėt! – prisijungė Olegas, visą laiką stebėjęs konfliktą su neapykanta. Andrius Semionavičius su Aliona nesitraukė. – O jus, vyriški, už grasinimus ir chuliganizmą gali atsakyti! – kultūringai, bet tvirtai perspėjo Andrius Semionavičius. – Ką? Kas tu toks, kad man aiškintum? Išsinešdinkit! Namas parduotas! Tuoj atvyks pirkėjai apžiūrėti! Bet vietoj pirkėjų atvažiavo policija. Išsiaiškinusi situaciją, pareikalavo pažeidėjų išsikelti, įspėjusi dėl baudžiamosios atsakomybės. Tamara su vyru ir sūnumis buvo įtūžę, bet priešintis pareigūnams nesugebėjo. Aliona, pagaliau, sugrįžo į savo namus. Paulius nesutiko jos palikti vienos, baimindamasis grėsmių iš mamos vyro, tad persikraustė kartu. Ir buvo teisus. Dar ilgai Tamara su Olegu nedavė Alionai ramybės. Sužinojusi apie Rožės santaupas, Tamara kreipėsi į notarą – dalį pinigų atsiėmė, bet namo taip ir negavo, kad ir ką darė. Moteris ramybės paliko Alionai tik pasitarusi su visais įmanomais teisininkais – tada susikrovė daiktus ir išvyksta su šeima namo. Po to Aliona su motina daugiau nebendravo. Su Pauliumi susituokė. Kitą vasarą įstojo į universitetą studijuoti svajonių specialybės, o trečiame kurse jau gimė pirmasis vaikas. Visą gyvenimą išliko dėkinga vyrui ir jo šeimai už palaikymą sunkiu gyvenimo metu, ir gyveno laimingai. Autorė: Odeta

Tai ne tavo namai

Austėja liūdnomis akimis apžvelgė namą, kuriame prabėgo visas jos gyvenimas. Vos aštuoniolikos ji jau buvo spėjusi nusivilti gyvenimu. Kodėl likimas jai taip negailestingas? Močiutė mirė, į universitetą neįstojo viskas dėl mergaitės, sėdėjusios greta per egzaminą. Ta viską nusirašė nuo Austėjos, o kai pirmoji atidavė atsakymų lapą, kažką pašnibždėjo egzaminuotojui. Tas susiraukė, prisistatė prie Austėjos ir pareikalavo parodyti atsakymus, galiausiai džiugiai paskelbė, kad ji pašalinama už nusirašinėjimą. Pagrįsti nieko nepavyko. Tik vėliau paaiškėjo, kad ta mergina vietinio verslininko duktė. Na ir ką tu prieš tokius padarysi?

Ir štai dabar, po visų nesėkmių, gyvenime atsirado mama, du broliai ir jos naujas vyras. Kur juos velnias nešiojo tiek metų? Austėją užaugino močiutė Zita, o mama buvo tik pirmus ketverius metus. Ir iš tų laikų malonių prisiminimų visai nebėra. Kol tėvas sukosi darbuose, motina palikdavo ją vieną ir traukdavo pramogauti. Ir vėliau, gyvendama oficialioje santuokoje, vis dar ieškojo normalaus vyro, ir to neslėpė nė prieš tėvą, nei po jo netikėtos mirties.

Tapusi našle, Daiva ilgai neliūdėjo: susikrovė lagaminus, keturmetę paliko ant močiutės slenksčio ir, butą, likusį po vyro, pardavė ir išdūmė į nežinią. Močiutė Zita bandė paveikti jos sąžinę, bet kaip nuo žirnių į sieną.

Daiva pasirodydavo retkarčiais, tačiau Austėja jai buvo nė motais. Kartą, kai Austėjai buvo dvylika, Daiva išdygo su tuomečiu septynmečiu Viliumi ir reikalaudama, kad motina užrašytų namą jai.

Nieko neduodu, Daiva! atkirto močiutė.

Numirsi vis tiek viskas bus mano! atšaudė Daiva, piktai zvilgtelėjo pro duris besiklausančią Austėją, susirinko Vilių ir trenkusi durimis išlėkė.

Močiute, kodėl jūs visada susipykstat, kai ji atvažiuoja? klausė tada Austėja.

Nes tavo motina savanaudė! Prastai auklėjau, per mažai nosį nutrindavau! burbtelėjo Zita.

Močiutė susirgo netikėtai. Visada sveika, niekada nesiskūsdavo. Kartą Austėja, grįžusi iš mokyklos, rado močiutę viena, išbalusią ir bejėgiškai sėdinčią ant balkono. Pirmąkart gyvenime matė močiutę nesiimančią jokio darbo.

Kas atsitiko? sunerimo ji.

Nebesijaučiu gerai… Iškviesk greitąją, Austėjuk… ramiai paprašė močiutė.

Tuomet ligoninė, lašinės mirtis. Paskutines dienas Zita praleido reanimacijoje, lankyti draudžiama. Iš proto vedama baimės Austėja su didžiausiu nusivylimu paskambino mamai. Ši iš pradžių atsisakė atvažiuoti, tačiau išgirdusi apie močiutės reanimaciją, galiausiai prisivertė. Bet spėjo tik laidotuvėms. O po trijų dienų, vos spėjus apsiraminti, kišo dukrai po nosimi testamentą:

Dabar šitas namas priklauso man ir mano sūnums! Netrukus atvažiuos Arūnas. Žinau, kad nesi su juo draugiška. Tai pasidedi pas tetą Gražiną, gerai?

Mamos balse nesijautė nė lašo liūdesio. Atrodė, Daiva net džiūgauja dėl Zitos mirties juk dabar ji paveldėtoja!

Austėja, prislėgta netekties, nesipriešino ypač kai viskas geltone ant balto buvo surašyta testamente. Iš pradžių pagyveno pas tėtės seserį Gražiną. Ta buvo vėjagalvė, vis dar ieškanti gyvenimo šanso, namuose nuolat sukosi triukšmingi ir kiek apsvaigę svečiai, nuo kurių Austėjai tiesiog buvo bloga. Kai kuriems net pati pradėjo patikti siaubas.

Pasipasakojusi apie viską savo vaikinui Pauliui, Austėja liko nustebinta ir nudžiuginta jo reakcijos:

Dar to betrūko, kad visokie dėdės ne tik akimis ganytų, bet ir nagus kištų! Kalbėsiu su tėvu. Turim vieno kambario butą miesto pakrašty. Tėtis sakė, galėsiu gyvent atskirai, kai įstosiu universitetan. Aš savo pažadą ištesėjau, dabar jų eilė.

O ką aš čia veiksiu? sutriko Austėja.

Ką reiškia ką? Mes dviese gyvensim!

O tavo tėvai sutiks?

Jie ir neturi kito pasirinkimo! O šiandien formaliai tave vedu: ar sutiktum būti mano žmona ir gyventi su manimi tame bute?

Austėja vos neprapliupo iš laimės ašaromis:

Aišku taip!

Sužinojusi apie būsimas vestuves, teta apsidžiaugė, o mama plyšo iš pavydo:

Tai užkibai? Universitetan nepriėmė, tai nusprendei kitaip susitvarkyt? Pinigų neduosiu, žinok! Ir namas mano! Nieko negausi!

Šitai skaudžiai dūrė Austėjai į širdį. Pauliaus teko menkai ką supratus iš jos raudų vežti per naktį pas save, kur tėvai puolė raminti ir duot arbatos.

Andrius, Pauliaus tėvas, klausėsi Austėjos išgyvenimų, kurių jai užteko visam gyvenimui:

Vargšė mano mergaite! Ir kas tos Daivos galvoj dedas… stebėjosi Pauliaus mama.

Man kas keisčiausia, pridūrė rimtai Andrius. Kodėl ji dėl namo tiek derasi, jei turi testamentą, bet vis tau pirštu mojuoja?

Nežinau atsiduso Austėja. Dėl namo su močiute visad barniai būdavo. Prašė parduot ir pinigų, paskui reikalavo, kad užrašytų jai. Močiutė sakė, kad taip padarius ant gatvės liksim.

Kažkaip įtartina! O gal buvai pas notarą po močiutės mirties?

Ne… Kam? nustebo Austėja.

Kad paveldėjimą pripažintum.

Bet paveldėtoja juk mama. Aš tik anūkė. Ir testamento turi pati rodė.

Ne viskas taip paprasta, nusišypsojo Andrius. Po savaitgalio nueisim į notarų biurą. O dabar poilsis!

Austėja spėjo dar susidurti su mama. Ši įdėjo dokumentus, norėjo priversti pasirašyti, bet Paulius iššoko:

Ji nieko nepasirašys!

O tu kas toks, kad aiškintum? Ji pilnametė pati spręs! švokštė Daiva.

Aš jos būsimasis vyras ir nemanau, kad tai jai į naudą. Niekas nebus pasirašyta.

Daiva trenkė į lubas, bet išėjo nieko nepešusi. Andrius dar labiau suabejojo viskuo.

Po kelių dienų, kaip žadėjo, Andrius ėjo kartu su Austėja pas notarą:

Klausyk atidžiai, bet prieš pasirašydama ką nors perskaityk viską!

Notaras pasirodė padorus. Priėmė Austėjos pareiškimą, jau kitądien buvo atsakymas: atidaryta paveldėjimo byla Austėjos vardu. Pasirodo, Zita buvo atsidėjusi nedidelį indėlį banke Austėjos mokslams. Austėja nei girdėjo apie tokius turtus.

O kaip dėl nekilnojamojo turto? domėjosi Andrius.

Nekilnojamasis turtas jums padovanotas keli metai atgal yra dovanojimo sutartis. Kitų dokumentų nėra.

Dovanojimo? nustebo Austėja.

Močiutė buvo atėjusi, viską padarė, palikdama jums. Jūs pilnametė dabar galite su namu daryti ką tik norite.

O testamentas?

Jis rašytas prieš septynerius metus, bet vėliau panaikintas. Matyt, jūsų motina apie tai nežino. Namas jūsų, galite ten gyventi.

Spėlionės pasitvirtino.

O ką dabar daryti? sunerimusi Austėja išėjo iš konoros.

O ką? Pranešti mamai, kad namas tavo, ir ji turi išsikraustyti.

Ji niekada to nepadarys! Jau mano daiktus prie durų sukrovė!

Šitoj vietoj policija!

Sužinojusi, kad namas ne jos, Daiva pasiekė įniršio viršūnes:

Tu savo motiną iš namų varai?!! Rinkis pati daiktus ir eik lauk! Negalvosiu tavo niekus! Kas čia prisvadavo? Žentai su tėvais? Gerai, turim dokumentą, kad galiu čia gyventi! Testamentas, palikimas viskas mano!

Va būtent. Traukitės, o tai kojas sulaužysiu, kad daugiau neateitų! prisijungė Arūnas, visa laiką neapykanta alsavęs.

Už grasinimus ir chuliganizmą jus gali patraukti baudžiamojon atsakomybėn, griežtai, bet mandagiai perspėjo Andrius.

Kas tu toks, aiškintoja? Mes vis tiek namą parduosim! Ką čia užsiplepėjot, pirkėjai tuoj atvažiuoja!

Tačiau atvyko ne pirkėjai, o policija. Išsiaiškinę situaciją, pažėrė reikalavimą: perleisti gyvenamąjį plotą, antraip baudžiamoji atsakomybė. Daiva su vyru ir sūnumis siaubingai supyko, bet prieš policiją nepašokinėsi. Austėja grįžo į SAVO namus. Paulius nė per nago juodymą jos nebepaliko vienos ir persikėlė kartu bijojo, kad mamos vyras gali ir kėsintis.

Ir ne be reikalo Daiva su Arūnu vis dar kabinėjosi prie Austėjos. Sužinojusi apie Zitos taupytą sąskaitą, Daiva pati puolė pas notarą ir užsigeidė dalies turtų. Nieko čia nepadarysi kažkas atiteko jai. Bet štai iš namo teko pasitraukti. Mama Austėjos paliko ramybėje tik tada, kai visi advokatai garsiai patvirtino: namas iš tiesų NE jos. Tada išvyko su šeima ir daugiau Austėja jos gyvenime nebematė.

Su Pauliumi susituokė. Kitą vasarą Austėja pagaliau įstojo į išsvajotą specialybę universitete, trečiame kurse pagimdė pirmagimį. Iki paskutinių dienų ji buvo dėkinga vyrui ir uošviams už palaikymą, kai buvo visiškoje nevilties duobėje, ir gyveno laimingai, kaip filme “Atostogos Palangoje”.

Autorė Odeta

Mįslė

Namas senas, bet padoriai išlaikytas. Negaišo jis tuščias, nesusiraukšlėjo, neužaugo dilgėlėmis. Ačiū Dievui! pagalvojo Monika Gi neturiu dabar jokio vyro, ir kaip žiūriu, greit neturėsiu. Nes esu ne iš tų lietuviškų “supermoteryčių”, kurios moka ir vinis įkalti, ir arklį suvaldyti, ir degantį tvartą nuslopinti!

Ji užkopė ant laiptelio, išsitraukė iš rankinės raktą ir atrišo masyvų kabamąjį spyną.

***

Šitą namą Monikai kažkodėl užrašė močiutė Ona. Senutė buvo menkai pažįstama, bet, kažkokiu būdu, giminaitė. Keistoka, bet kaip ten tų šimtamečių senolių galvos veikia kas supras? Juk močiutei Onai, kaip Monika skaičiavo, buvo bene šimtas metų. Ji Monikai gal antros eilės anūkė, gal trečios, o šiaip jau šeimyninė mišrainė.

Paauglystėje Monika retkarčiais lankydavosi pas močiutę Oną kaime Mįslėse. Ji jau tada buvo į metų galą palinkusi, bet norėjo gyventi viena, niekieno naštos neprisiimdama, niekieno įsipareigojimų neprašė. Bet, žiūrėk, dar neseniai buvo ir pingt mirė.

Kai paskambino ir pasakė, kad močiutė kaime Mįslėse mirė, Monika iš pradžių net nesuprato apie ką kalba. Juolab negalėjo patikėti, kad būtent jai Monikai močiutė paliko namelį ir dvylika arų žemės.

Dovanos tau prie būsimų pensijos juokavo tada Monikos vyras, Mindaugas.

Et, iki pensijos dar tiek toli, kiek iki Nidos pėškom! atkirto Monika. Man tik penkiasdešimt ketveri, kol iki šešiasdešimties nušliaušiu, dar nukels. Tai bus tiesiog dovana. Tik nesuprantu, už kokius nuopelnus. Aš beveik pamiršau, kad Ona gyva išvis buvo. Mintyse palaidojau ją dar tuomet, kai Lietuva euro įsivedė… Bet, ką čia burbėti, kai iš dangaus nukrito.

O gal parduosim?! džiūgavo Mindaugas trindamas rankas.

***

Gerai, kad nepardavė. Po poros mėnesių, kai Monika tapo žemės savininke, likimas buvo paruošęs kitą staigmenėlę. Kur kas mažiau malonią už paveldėjimą. Pasirodo, jos brangusis Mindaugas turi kitų pomėgių. Va taip va. Žili plaukai pokštai, bet štai žvėris po švarku netikėtaMonika tą dieną, kai išsiaiškino apie Mindaugo pomėgius, sėdėjo virtuvėje tarp dar nesutvarkytų močiutės Onos indų ir žiūrėjo pro langą į sode styrančią obelį vienintelį gyvą Onos palikimą, kurį širdis traukė kaip niekada anksčiau.

Iš pradžių atrodė, kad pasaulis griūna, kad lieka tik tuščias namas, šaltos grindys ir užuominos apie laimę, kurios taip niekas ir neatnešė. Bet netrukus ji suprato neverta savęs gailėti. Mindaugas susirinko savo marškinius, išėjo, ir su savimi, Monikai nuostabai, neišsinešė nieko vertingo. Namas, sodas, plokščių grindys, net ir ta obelis visa tai liko jai vienai. Bet ir laisvė, kurios lig šiol trūko.

Vieną vakarą, sėdėdama gurgždančiose supynėse, Monika išgirdo žingsnius. Prie vartų stovėjo pagyvenęs kaimynas Petras, laikydamas krepšelį obuolių.

Monika, ar užsuksi kada kavos? Jei neturi kam, ateik pas mane. Ilgi ir tyli vakarai čia neleidžia užmigti.

Po kelių savaičių Monika jau žinojo visų kaimynų šunis vardais, kepė obuolių pyragą pagal Onos receptą ir laukė, kol vėluoja autobusai. Namas, tas pats, kurio bijojo likti viena, tapo tvirtove, o sode ji pirmąkart gyvenime pasodino savo gėlių. Atsikėlusi vieną rytą, suprato gyvenimas ne tik nesustojo, bet pagaliau atėjo jos laikas. Močiutės dovana nebuvo atsitiktinė galbūt Ona jautė, kad anūkė dar turės pabaigti ne vieną neišspręstą mįslę.

Ir tą baugiai ramų, bet keistai viltingą vakarą, kai sodas pakvipo žolėm ir lietumi, Monika pagaliau šyptelėjo sau į atvaizdą lango stikle: štai čia jos namai. Ir galbūt nieko daugiau svaresnio gyvenime nė nereikės.

Nes kai viskas prarandama, atrandi, kad laimė tiesiog likti, pabūti su savimi ir, taip paprastai, gyventi toliau.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

5 × five =

Tai ne tavo namai Aliona liūdnai apžvelgė namus, kuriuose užaugo nuo vaikystės. Aštuoniolikos ji jau buvo praradusi viltį gyvenime. Kodėl likimas su ja toks žiaurus? Mirė močiutė, į universitetą patekti nepavyko dėl šalia egzaminuose sėdėjusios merginos, kuri nusirašė nuo Alionos, o išeidama pirmoji atnešti darbo lapo, kažką sušnibždėjo egzaminuotojui. Šis suraukė antakius, paprašė parodyti atsakymus ir pareiškė, kad Aliona šalinama už nusirašinėjimą – nors nieko įrodyti nepavyko. Vėliau paaiškėjo, jog ta mergina – vietinio turčiaus duktė. Kaip galima su tokiais ginčytis? Po visų nesėkmių jos gyvenime atsirado mama, su dviem tikrais broliais ir nauju vyru. Kur jie buvo visus tuos metus? Alioną augino močiutė, o mama buvo šalia tik iki ketverių. Tų laikų malonių prisiminimų nelikę: kol tėvas dirbo, mama palikdavo ją vieną ir pati iškeliaudavo linksmintis. Net būdama ištekėjusi ieškojo „verto vyro“ ir to neslėpė nei tada, nei po staigios Alionos tėvo mirties. Tapusi našle, Tamara ilgai neliūdėjo – susikrovė mantą, ketverių dukrą paliko ant motinos slenksčio ir, pardavusi buvusio vyro butą, iškeliavo nežinia kur. Močiutė Rožė bergždžiai bandė apeliuoti į jos sąžinę. Tamara retkarčiais užsukdavo, bet dukra jos nedomino: atvažiavusi, kai Alionai buvo dvylika, atsivežė tuo metu septynmetį Sviatoslavą ir reikalavo, kad mama perrašytų namą jai. – Ne, Tama! Nieko tu negausi! — griežtai atsisakė motina. – Kai nudvėsi — vis tiek viskas man bus! – šaltai atkirto Tamara, piktai pažvelgė į dukrą, kuri stebėjo visą sceną iš gretimo kambario, susikrovė Sviatoslavą ir išvažiavo, stipriai trenkusi durimis. – Kodėl kiekvieną kartą, kai ji atvažiuoja, būtinai susipykstat? – paklausė tada Aliona močiutės. – Todėl, kad tavo mama – savanaudė! Blogai ją auklėjau! Per mažai diržo gavo! – supykusi atsakė Rožė. Močiutė staiga susirgo – nuolat besisukiojusi namuose, viena dieną, kai Aliona grįžo iš mokyklos, rado ją be kraujo veido, sėdinčią be veiklos balkone. Tokios močiutės Aliona dar nebuvo mačiusi. – Kas nutiko? – sunerimo ji. – Kažkaip negerai jaučiuosi… Iškviesk greitąją, Alionute… – ramiai paprašė močiutė. Toliau – ligoninė, lašinės… mirtis. Paskutines dienas Rožė praleido reanimacijoje, lankyti negalima; be proto bijodama dėl artimo žmogaus, Aliona su neviltimi paskambino motinai. Ta atsisakė atvykti, bet sužinojusi, kad močiutė reanimacijoje, galiausiai sutiko – bet suspėjo tik į laidotuves. Praėjus trims dienoms po jų, pakišo dukrai gyvenamąjį namo testamentą: – Šis namas priklauso dabar man ir mano sūnums! Greitai atvažiuos Olegas. Žinau, kad tu su juo nesutari, tad kuriam laikui pagyvenk pas tetą Galę, gerai? Mamos balse nebuvo nė lašelio liūdesio. Atrodė, ji net džiaugėsi, kad Rožė mirė, nes dabar – paveldėtoja! Aliona, prislėgta netekties, priešintis motinai negalėjo. Juolab kad testamente viskas parašyta aiškiai. Tad kurį laiką išties gyveno pas tetą Galę – tėvo seserį. Bet ji buvo varlė ir vis dar nesiliovė ieškoti geros partijos – tad ten nuolat siautėdavo triukšmingi, prigėrę svečiai, ir Aliona negalėjo to ištverti. Kiti net pradėjo rodyti susidomėjimą pačia Aliona, kas ja siaubingai gąsdino. Apie viską pasipasakojusi vaikinui Pauliui, sulaukė netikėtos ir nudžiuginusios reakcijos: – Dar betrūktų, kad visokie seni diedai į tave žiūrėtų ar rankas kištų! – pasakė jis ir, nors jam tik devyniolika, ryžtingai pridūrė: – Tuojau pat pakalbėsiu su tėvu. Turim vieno kambario butą miesto pakrašty. Tėtis pažadėjo, kad galėsiu jame gyventi savarankiškai, kai įstosiu į universitetą. Pažado laikiausi – dabar jo eilė. – Nelabai suprantu, kuo čia aš dėta? – sutriko Aliona. – Kaip tai? Mes su tavim ten abu gyvensim! – Ar tavo tėvai tikrai sutiks? – Jie neturi pasirinkimo! Šiandien gali laikyti – darau tau oficialų pasiūlymą: sutinki būti mano žmona ir gyventi kartu? Aliona vos nesusigraudino iš laimės: – Žinoma – taip! Išgirdusi apie būsimą vestuves, teta apsidžiaugė, o motina kone dantimis sukando: – Tai jau išteki, a? Šelmiūkštė! Į universitetą neįstojai, tai kitaip suktis sumanei! Pinigu negausi, žinok! O namas šitas – mano! Tu iš čia nieko negausi! Toks motinos atsakymas Alioną skaudžiai įskaudino. Pauliaus vos pavyko iš ašarų suprasti, kas nutiko. Verkiąją nuotaką jis parsivežė namo, kur jo tėvai pradėjo ją raminti ir vaišinti arbata. Andrius Semionavičius atidžiai klausė būsimos marčios išgyvenimų, kurių per keletą mėnesių teko tiek daug, kiek kitam nebūna ir per visą gyvenimą. – Vargšė mano mergytė! Kas ta moteris tokia! – sušuko Pauliaus mama, išgirdusi, ką pasakė Tamara. – Man kitkas įdomu… – susimąstė Andrius Semionavičius. – Kodėl ji taip dėl to namo graužiasi, nors yra testamentas, ir vis tave juo kaltina? – Nežinau… – snargčiodama atsakė Aliona. – Dėl namo su močiute visada pyko, kai mama užsukdavo. Iš pradžių prašė parduoti namą ir pinigus atiduoti jai, vėliau – kad močiutė perrašytų ant jos. Močiutė nesutiko. Sakydavo, jei taip padarytų, liktumėm be stogo. – Keista! Sakyk, ar po močiutės mirties buvai pas notarą? – Ne, kam? – Paveldėjimo teisę įforminti. – Bet juk paveldėtoja – mama. Aš tik anūkė. Ir mama turi testamentą. Mačiau – rodė. – Viskas kiek sudėtingiau, – atsakė Andrius Semionavičius. – Po savaitgalio kartu nueisim pas notarą. Dabar reikia pailsėti! Per šį laiką Aliona susitiko su motina. Ši atnešė kažkokių dokumentų ir bandė priversti pasirašyti, bet įsikišo Paulius: – Ji nieko nepasirašinės! – O tu kas toks išvis? Ji suaugusi, pati sprendžia! – šiurkščiai rėžė Tamara. – Aš jos būsimas vyras, ir manau, tai gali jai pakenkti. Todėl šiuo metu Aliona nieko nepasirašys. Tamara pratrūko užgauliojimu, bet liko be nieko. Situacija tik sustiprino Andriaus Semionavičiaus įtarimus. Po kelių dienų, kaip žadėta, jis nuėjo su Aliona pas notarą: – Atidžiai klausyk, ką sakys, bet viską gerai perskaityk prieš pasirašydama! – įspėjo jis. Tačiau notaras buvo sąžiningas. Priėmė Alionos pareiškimą, ir po dienos jie gavo atsakymą: dėl Alionos pradėta paveldėjimo byla. Paaiškėjo, kad Rožė buvo sukaupusi sąskaitoje nedidelę sumą anūkei studijoms. Apie sąskaitą Aliona nežinojo. – O kaip dėl nekilnojamojo turto? – pasiteiravo Andrius Semionavičius. – Turto dovanojimas namui jau seniai įformintas Alionos vardu. Kitų dokumentų nėra. – Ką reiškia – dovanojimas? – nustebo Aliona. – Jūsų močiutė prieš kelerius metus pas mus kreipėsi ir padovanojo jums namą. Ką tik jums sukako aštuoniolika, tad turite pilną teisę tvarkytis su jums paliktu namu. – O testamentas? – Jis buvo rašytas prieš septynerius metus, bet vėliau panaikintas. Jūsų mama to, matyt, nežino. Namas – jūsų, turite teisę jame gyventi. Andriaus Semionavičiaus įtarimai pasitvirtino. – Tai ką dabar daryti? – sutrikusi paklausė Aliona, išeidama iš kontoros. – Kaip ką? Pranešti mamai, kad namas tavo, ir ji turi iš jo išsikraustyti. – Ji taip niekada nepadarys! Ji jau visus mano daiktus išnešė už durų! – Tam yra policija! Išgirdusi dukros pranešimą, Tamara įtūžo: – Tu, gyvate! Motiną išvaryti sumanei? Geriau pati dink iš čia! Manai, patikėsiu tavo pasakomis? Kas čia tau pakuždėjo? Tavo jaunikis su tėvu? Tinkamą radai! Aš turiu dokumentą, kad turiu teisę į namą! Motina paliko testamentą, kuriame paveldėtoja – aš! – Būtent! Tai nešdinkitės! O ne – kojas jums sulaužysiu, kad čia daugiau nesirodytumėt! – prisijungė Olegas, visą laiką stebėjęs konfliktą su neapykanta. Andrius Semionavičius su Aliona nesitraukė. – O jus, vyriški, už grasinimus ir chuliganizmą gali atsakyti! – kultūringai, bet tvirtai perspėjo Andrius Semionavičius. – Ką? Kas tu toks, kad man aiškintum? Išsinešdinkit! Namas parduotas! Tuoj atvyks pirkėjai apžiūrėti! Bet vietoj pirkėjų atvažiavo policija. Išsiaiškinusi situaciją, pareikalavo pažeidėjų išsikelti, įspėjusi dėl baudžiamosios atsakomybės. Tamara su vyru ir sūnumis buvo įtūžę, bet priešintis pareigūnams nesugebėjo. Aliona, pagaliau, sugrįžo į savo namus. Paulius nesutiko jos palikti vienos, baimindamasis grėsmių iš mamos vyro, tad persikraustė kartu. Ir buvo teisus. Dar ilgai Tamara su Olegu nedavė Alionai ramybės. Sužinojusi apie Rožės santaupas, Tamara kreipėsi į notarą – dalį pinigų atsiėmė, bet namo taip ir negavo, kad ir ką darė. Moteris ramybės paliko Alionai tik pasitarusi su visais įmanomais teisininkais – tada susikrovė daiktus ir išvyksta su šeima namo. Po to Aliona su motina daugiau nebendravo. Su Pauliumi susituokė. Kitą vasarą įstojo į universitetą studijuoti svajonių specialybės, o trečiame kurse jau gimė pirmasis vaikas. Visą gyvenimą išliko dėkinga vyrui ir jo šeimai už palaikymą sunkiu gyvenimo metu, ir gyveno laimingai. Autorė: Odeta