Tai ne tavo namai Aliona liūdnai žvelgė į namus, kur prabėgo jos vaikystė. Sulaukusi aštuoniolikos, ji jau buvo visiškai nusivylusi gyvenimu. Kodėl likimas toks žiaurus? Mirė močiutė, į universitetą įstoti nepavyko, nes per stojamuosius egzaminus bendraklasė nusirašė nuo jos, o perduodama atsakymų lapą kažką pašnibždėjo egzaminuotojai. Šis susiraukė, privertė Alioną parodyti jos atsakymus ir apkaltino ją pačia nusirašinėjus – rezultato įrodyti niekaip nepavyko. Vėliau paaiškėjo, kad toji mergina yra vietinio turtuolio dukra. Ar su tokiais pasiginčysi? O dabar, po tiekos nesėkmių, jos gyvenime atsirado mama su dviem broliu ir nauju vyru. Kur jie buvo visus šiuos metus? Alioną užaugino močiutė, mama su ja praleido vos ketverius metus ir iš to laiko mergina jokių malonių prisiminimų neturėjo. Kol tėvas buvo darbe, motina palikdavo ją namuose vieną, pati išeidavo pasilinksminti. Būdama ištekėjusi, toliau ieškojo „tikro vyro“ ir to neslėpė nei tada, nei vėliau, kai Alionos tėtis netikėtai mirė. Atsidūrusi našle, Tamara ilgai neliūdėjo. Susirinko daiktus, ketverių metų dukrą paliko ant senelės slenksčio ir, pardavusi buvusio vyro paliktą butą, išvažiavo nežinoma kryptimi. Močiutė Rajūnė veltui apeliavo į jos sąžinę. Tamara retkarčiais užsukdavo, bet Aliona jos visiškai nedomino. Vieną kartą vėl atvažiavo, kai Alionai buvo dvylika – atsivežė tuomet septynmetį Sviatoslavą ir reikalavo, kad motina perrašytų namą jos vardu. – Ne, Tama! Nieko tu negausi! – griežtai atkirto motina. – Kai numirsi – vis tiek viskas bus mano! – be jokio pasigailėjimo išrėžė Tamara, griežtai žvilgtelėjo į dukrą, kuri stebėjo konfliktą iš kito kambario, susidėjo daiktus ir išvažiavo, trenkdama duris. – Kodėl jūs visada susipykstat, kai ji atvažiuoja? – tuomet paklausė Aliona močiutės. – Nes tavo mama – egoistė! Prastai ją auginau! Mažai juostą naudojau! – karčiai atsakė Rajūnė. Močiutė netikėtai susirgo. Niekada nesiskundė sveikata, bet tą dieną, kai Aliona grįžo iš mokyklos, ant balkono sėdėjo išbalusi močiutė, kuri niekada anksčiau nebuvo sėdėjusi be darbo. – Kas atsitiko? – sunerimo ji. – Blogai jaučiuosi… Iškviesk greitąją, Alionyte, – ramiai paprašė močiutė. Toliau – ligoninė, lašelinės… mirtis. Paskutines dienas Rajūnė praleido reanimacijoje, lankyti buvo draudžiama. Beprotiškai bijodama dėl artimo žmogaus, Aliona nuliūdusi paskambino mamai. Ši iš pradžių atsisakė atvažiuoti, bet išgirdusi, kad močiutė reanimacijoje, sutiko, tačiau suspėjo tik į laidotuves. Po trijų dienų prie Alionos nosies pakišo testamentą: – Dabar šis namas priklauso man ir mano sūnums! Netrukus atvyks Olegas. Žinau, kad su juo nesutari. Taigi kurį laiką pagyvensi pas tetą Galiną, gerai? Motinos balse nebuvo nė lašo gedulo. Atrodė, ji netgi džiaugėsi Rajūnės mirtimi, juk dabar – ji paveldėtoja! Skausmo palaužta Aliona negalėjo priešintis motinai, ypač, kai testamente viskas buvo aiškiai parašyta. Todėl kurį laiką ji tikrai gyveno pas tetą Galiną, tėvo seserį. Tik ši buvo permainingo būdo, vis dar tikėjosi surasti naudingą partiją, todėl namuose nuolat sukiojosi triukšmingi, dažnai girti svečiai, kurių kompanija Alionai buvo nemaloni, o kai kurie – netgi nesveikai susidomėjo ja pačia, kas merginą siaubingai išgąsdino. Apie viską išsipasakojusi vaikinui Pauliui, Aliona sulaukė netikėtos ir džiuginančios reakcijos: – Ar dar trūko, kad visokie seni diedai spoksotų į tave ar rankas kištų! – pasakė jis ir labai ryžtingai, nors jam pačiam tik devyniolika, pridūrė: – Šiandien pat pakalbėsiu su tėvu. Mes turime vieno kambario butą miesto pakrašty, tėvas pažadėjo leisti man ten apsigyventi, kai įstosiu į universitetą. Savo žodį ištesėjau, dabar – jo eilė. – Nesuprantu, kuo čia aš dėta, – sutriko Aliona. – Ką reiškia – kuo? Mes abu ten gyvensime! – Juk tavo tėvai sutiks? – nustebo Aliona. – Jie neturi pasirinkimo! Skaitau, šiandien tau oficialiai pasipiršiu: sutiksi tapti mano žmona ir gyventi su manimi tame bute? Aliona vos neprapliupo laimės ašaromis: – Žinoma, taip! Sužinojusi apie artėjančias vestuves, teta apsidžiaugė, o motina tiesiog šnypštė iš pavydo: – Tai tu tuoktis sumanei? Žiūrėk, kokia greita! Į universitetą nesugebėjai įstoti, tai kitaip įsitaisyti nutarei! Pinigų iš manęs negausi, žinok! Ir šis namas – mano! Nieko tau neliks! Motinos žodžiai skaudžiai žeidė Alioną. Pauliui prireikė daug laiko raminti verkiančią sužadėtinę, o ją parsivežęs namo, jo tėvai ėmėsi guosti ir vaišinti šilta arbata. Tėvas, Andrius, akylai klausėsi būsimos marčios pasakojimų apie visus išgyventus sunkumus, kurių kitam gyvenime ir per visą amžių neužtektų. – Vargšele mano, ką tau reikėjo ištverti! – sušuko Pauliaus mama, išgirdusi, ką pasakė Tamara. – O mane labiau domina kita… – susimąstė Andrius. – Kodėl ji taip dėl namo dreba, jei visi dokumentai testamente aiškūs ir nuolat tuo grasina? – Nežinau… – šniurkščiojo Aliona. – Ji dėl namo nuolat pešėsi su močiute, kai tik atvažiuodavo. Seniau prašydavo parduoti, kad gautų pinigų, vėliau – kad perrašytų jai. Bet močiutė nesutiko. Sakydavo, jei taip padarytų, mes su ja liktumėm gatvėje. – Viskas labai keista! Sakyk, ar po močiutės mirties buvai pas notarą? – Ne, o kam? – nustebo Aliona. – Paveldėjimo pažinimui. – Bet juk paveldėtoja – mama. Aš tik anūkė. Ir šiaip – mama parodė testamentą. – Ne taip paprasta, – atsakė Andrius. – Po savaitgalio nueisime pas notarą kartu. O dabar – pailsėk! Per tą laiką Aliona spėjo susitikti su motina, kuri atnešė kažkokių dokumentų ir bandė privilioti pasirašyti, bet laiku įsikišo Paulius: – Ji nieko nepasirašys! – O tu kas toks? Ji suaugusi ir pati sprendžia, ką daryti! – grubiai atkirto Tamara. – Aš jos būsimas vyras ir manau, kad tai gali jai pakenkti. Todėl kol kas jokių popierių Aliona nepasirašys. Tamara ėmėsi piktų įžeidinėjimų, bet turėjo išeiti nieko nepešusi. Tai tik sustiprino Andriaus įtarimus. Po kelių dienų, kaip žadėta, jis su Aliona nuėjo pas notarą: – Klausykis, ką jis sakys, bet pasirašydama viską kruopščiai tikrink! – įspėjo Andrius. Laimei, notaras buvo sąžiningas. Jis priėmė Alionos prašymą, o kitą dieną jie gavo atsakymą, kad Alionai atidaryta paveldėjimo byla. Paaiškėjo, kad Rajūnė buvo sukaupusi sąskaitoje nedidelę sumą Alionos mokslams apmokėti – apie tai anūkė nieko nežinojo. – O kaip dėl namo? – teiravosi Andrius, lydėjęs Alioną. – Namo nuosavybė jau seniai perleista Alionai dovanojimo sutartimi. Kitų dokumentų nėra. – Kaip – dovanojimu? – nustebo Aliona. – Jūsų močiutė prieš keletą metų kreipėsi į mūsų biurą, kad perrašytų namą jums dovanojimo būdu. Dabar, kai jums sukako aštuoniolika, turite pilną teisę naudotis ir gyventi jame. – O testamentas? – Jis buvo parašytas prieš septynerius metus ir vėliau anuliuotas. Veikiausiai mama apie tai nežino. Namas – jūsų nuosavybė. Andriaus įtarimai visiškai pasitvirtino. – Tai ką dabar daryti? – sutriko Aliona, išėjusi iš biuro. – Ogi pasakyti mamai, kad namas tavo ir ji turi išsikraustyti. – Ji to niekada nedarys! Ji visus mano daiktus jau išnešė už slenksčio! – Tam yra policija! Išgirdusi dukters žinią, Tamara įniršo: – Šitaip – mamą nori išvaryti? Tu pati išsikraustyk! Manai, aš tavo pasakomis patikėsiu? Kas tave čia kurstė? Sužadėtinis ir jo tėvas? Radai į porą sau pačią! Turiu dokumentą, kuris man suteikia teisę į šį namą! Mama paliko testamentą, kad paveldėtoja – aš! – Būtent! Taigi nešdinkitės abu iš čia, o tai sulaužysiu jums kojas, kad daugiau nesirodytumėt! – įsikišo Olegas, kuris tik stebėjo konfliktą. Andrius su Aliona nė nekrustelėjo. – O jus, pone, už grasinimus ir chuliganizmą galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn! – kultūringai, bet griežtai perspėjo Andrius. – Ką? O kas tu toks, kad man aiškintum?! Nešdinkitės, šis namas bus parduotas! Netrukus atvažiuos pirkėjai jį apžiūrėti! Tačiau atvažiavo policija. Įsigilinus į situaciją, jie pareikalavo pažeidėjus palikti namus, įspėję, kad priešingu atveju bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tamara su vyru ir sūnumis baisiai pyko, bet priešintis pareigūnams nepavyko. Aliona pagaliau sugrįžo į savo namus. Paulius atsisakė palikti ją vieną, baimindamasis Toliau galimų grasinimų iš motinos vyro, todėl pats persikraustė pas ją. Ir buvo teisus. Kurį laiką Tamara su Olegu Alionai ramybės nedavė. Sužinojusi apie močiutės sąskaitą, Tamara kreipėsi į notarą ir gavo teisę į dalį pinigų, bet namo taip ir negavo, kad ir ką darė. Nustojusi kamantinėti Alioną tik tuomet, kai pasikonsultavo su visais įmanomais teisininkais, Tamara, galiausiai, išsikraustė su šeima ir daugiau niekada su dukra nebendravo. Aliona su Pauliumi susituokė. Kitą vasarą mergina įstojo į svajonių specialybę universitete, o trečiame kurse jau pagimdė pirmagimį. Ji visą gyvenimą buvo dėkinga vyrui ir jo šeimai už tai, kad palaikė sunkiausią akimirką, ir gyveno laimingai. Autorė: Odeta

Tai ne tavo namai

Austėja liūdnai apžvelgė namą, kuriame užaugo. Jai buvo vos aštuoniolika, bet ji jau buvo visiškai nusivylusi gyvenimu. Kodėl likimas su ja toks negailestingas? Močiutė mirė, į universitetą nepavyko įstoti dėl merginos, sėdėjusios prie kaimynio suolo per egzaminus. Ši viską nusirašė nuo jos, o kai pirmoji nuėjo atiduoti atsakymų lapo, kažką sušnibždėjo egzaminuotojui į ausį. Tas suraukė antakius, priėjo prie Austėjos, pareikalavo parodyti jos atsakymus, o paskui pasakė, kad ji pašalinama iš egzamino už nusirašinėjimą. Įrodyti nieko nepavyko. Paskui paaiškėjo, jog ta pati mergina vietinio verslininko duktė. Ar su tokiais įmanoma ginčytis?

O dabar, po visų šitų nesėkmių, jos gyvenime pasirodė mama su dviem broliais ir nauju vyru. Kur jie klaidžiojo visus tuos metus? Austėją augino močiutė, o mama buvo su ja tik iki ketverių. Ir iš to laiko nėra jokių šiltų prisiminimų. Kol tėtis dirbdavo, mama palikdavo ją vieną ir lėkdavo linksmintis. Būdama ištekėjusi, nuolat ieškojo tinkamo vyro ir to neslėpė, nei tada, nei po to, kai Austėjos tėvas netikėtai mirė.

Likus našle, Tamara labai neliūdėjo. Susikrovė daiktus, keturmetę paliko ant mamos slenksčio ir, pardavusi butą, kuris liko iš vyro, išvažiavo kažin kur. Močiutė Rožė bergždžiai bandė apeliuoti į jos sąžinę.

Tamara retkarčiais užsukdavo, bet Austėja jos nedomino. Kai dukrai buvo dvylika, ji vėl atsirado su septynmečiu Luku ir reikalavo, kad mama užrašytų namą jos vardu.

Ne, Tamara! Negausi tu nieko! griežtai atkirto jos mama.

Mirsi vis tiek man viskas liks! be jokio gailesčio rėžė Tamara, piktai žvilgtelėjo į dukrą, kuri stebėjo viską iš gretimo kambario, pagriebė Luką ir išlėkė, trenkdama durimis.

Kodėl kiekvieną kartą, kai ji atvažiuoja, jūs ginčijatės? tada paklausė Austėja močiutės.

Nes tavo mama savanaudė! Prastai ją auklėjau! Per mažai diržiuko gavo! piktai atsakė Rožė.

Močiutė staiga susirgo. Ji niekada nesiskundė sveikata. Bet vieną dieną, kai Austėja grįžo iš mokyklos, rado visad rūpesčiuose paskendusią močiutę išblyškusią, sėdinčią balkone. Austėja dar nebuvo jos regėjusi sėdinčios be darbo.

Kas atsitiko? susirūpino.

Kažkaip blogai jaučiuosi Iškviesk greitąją, Austėjėle ramiai paprašė močiutė.

Toliau ligoninė, lašinės mirtis. Paskutines dienas Rožė praleido reanimacijoje, lankymas buvo uždraustas. Austėja baimėje dėl mylimo žmogaus desperatiškai paskambino mamai. Ši pradžioje atsisakinėjo atvažiuoti, bet sužinojusi, kad močiutė reanimacijoje, pagaliau sutiko. Bet spėjo tik į laidotuves. O po trijų dienų po jų pakišo dukrai po nosimi testamentą:

Šitas namas dabar priklauso man ir mano sūnums! Tuoj atvažiuos Olegas. Žinau, kad nesutariate. Tai kuriam laikui pagyvenk pas tetą Gailę, gerai?

Motinos balse nebuvo nė kruopelytės liūdesio. Ji, atrodo, džiaugėsi, kad Rožė mirė dabar juk paveldėtoja!

Austėja, palaužta netekties, negalėjo priešintis mamai. Testamentas buvo aiškus. Taigi, kurį laiką gyveno pas tetą Gailę tėvo seserį. Tačiau ši buvo lengvabūdė, nuolat laukėsi galimybės rasti turtingą vyrą, todėl pas ją kas vakarą būdavo triukšmingos ir gerokai išgėrusios kompanijos, ko Austėja nepajėgė pakelti. Be to, kai kurie vyrai ėmė rodyti akivaizdų dėmesį ir jai, kas merginą baugino.

Apie viską papasakojusi savo vaikinui Pauliui, Austėja sulaukė netikėtos ir džiuginančios reakcijos:

Dar betrūko, kad seni diedai tau kibintų! pasakė jis, ir nors jam buvo vos devyniolika, užtikrintai pridūrė: Aš šiandien pat pasikalbėsiu su tėčiu. Turime vieno kambario butą rajono pakrašty. Jis pažadėjo, kad galėsiu gyventi ten vienas, kai įstosiu į universitetą. Savo žodį ištesėjau dabar jo eilė.

Nesuprantu, kuo čia aš? nustebo Austėja.

Kaip tai kuo? Mes abu ten gyvensime!

O tavo tėvai tam pritars?

Jie neturi pasirinkimo! Galvok, šiandien tau darau oficialų pasiūlymą: ar sutinki tapti mano žmona ir kartu gyventi tame bute?

Austėja vos nepravirko iš džiaugsmo:

Žinoma, taip!

Sužinojusi apie vestuves, teta apsidžiaugė, o mama vos nesukando dantų iš pykčio:

Ištekėti sugalvojai? Pažiūrėk, kokia gudri! Įstoti į universitetą nesugebei, kitaip bandoi laimę! Pinigų iš manęs negausi, žinok! Ir šitas namas mano! Nieko negausi!

Mamos žodžiai smarkiai įskaudino Austėją. Pauliaus tėvas vos suprato pro jos ašaras, kas nutiko. Nuplukdė ją namo, kur tėvai ėmė raminti ir vaišinti šilta arbata.

Andrius Simonaitis dėmesingai klausėsi būsimos marti išgirstų nelaimių jų buvo tiek daug, kad kai kuriam žmogui tiek neužtenka per visą gyvenimą.

Vargšelė mano! Kas per moteris pakraupo Pauliaus mama, išgirdusi Tamaros žodžius.

O mane kitas dalykas domina… susimąstė Andrius Simonaitis. Kodėl ji taip drebina dėl to namo, jei yra testamentas, ir vis tau jį kiša prieš akis?

Nežinau snūstelėdama atsakė Austėja. Ji su močiute nuolat ginčijosi dėl to namo. Prašydavo parduoti ir pinigus atiduoti, paskui reikalavo, kad perrašytų jai. Močiutė nesutiko. Sakė, jog taip mus abi išmestų į gatvę.

Keista! O ar tu buvai pas notarą po močiutės mirties?

Ne, kam? stebėjosi Austėja.

Kad pripažintum paveldėjimo teisę.

Betgi paveldėtoja mama. Aš tik anūkė. Ir be to mama turi testamentą. Mačiau pati.

Viskas kiek sudėtingiau, paaiškino Andrius. Po savaitgalio nuvažiuosime kartu į notarų biurą. Dabar metas pailsėti!

Per tą laiką Austėja susitiko su mama. Ši atnešė kažkokių popierių ir bandė priversti ją pasirašyti, bet įsikišo Paulius:

Ji nieko nepasirašys!

O kas tu toks? Ji suaugusi ir pati sprendžia, ką daryti! piktai mestelėjo Tamara.

Aš jos būsimas vyras ir manau, kad tai jai gali pakenkti. Taigi, jokių parašų.

Tamara pratrūko keiksmais, bet norimo nepasiekė. Tai tik sustiprino Andriaus įtarimus.

Po keleto dienų, kaip pažadėjo, Andrius nuėjo kartu su Austėja pas notarą:

Dėmesingai klausyk, ką sakys, ir viską gerai perskaityk prieš pasirašydama, patarė jis.

Tačiau notaras pasirodė esantis sąžiningas. Priėmė Austėjos prašymą, ir jau kitą dieną gavo atsakymą, kad dėl jos paveldėjimo byla atidaryta. Pasirodė, kad Rožė turėjo indėlį, kuriame buvo sukaupusi sumą Austėjos studijoms apmokėti. Austėja apie jį nežinojo.

O kaip dėl namo? paklausė Andrius.

Namui jau seniai užrašyta dovanojimo sutartis Austėjai. Daugiau dokumentų nėra.

Kaip tai dovanojimo? nustebo Austėja.

Jūsų močiutė prieš keletą metų kreipėsi, kad padovanotų namą jums. Kai suėjo aštuoniolika, įgijote teisę juo disponuoti.

O testamentas?

Jis rašytas septyniais metais anksčiau ir vėliau panaikintas. Greičiausiai jūsų mama apie tai nežino. Namas jūsų turite teisę jame gyventi.

Andriaus Simonaičio įtarimai pasitvirtino.

Tai ką dabar daryti? pasimetė Austėja.

Ką daryti? Pranešti mamai, kad namas tavo, ir ji turi išsikraustyti.

Ji niekada nesutiks! Jau mano daiktus surinko, kad išmestų į kiemą!

Tam yra policija.

Išgirdusi dukros pareiškimą, Tamara ėmė siautėti:

Ak tu žvėrie! Motiną iš namų išvaryti užsimanei! Pati dink iš čia! Galvoji, kad tavo pasakomis kas patikės? Kas tave pamokė? Tavo sužadėtinis su savo tėvu? Radot viena kitą! Aš turiu popierių, kad namas priklauso man! Mano testamente surašyta, kad paveldėtoja aš!

Tikrai! Taigi, neškis iš čia, kitaip kojas sulaužysiu, kad daugiau nevaikščiotum! prisijungė Olegas, kuris visą laiką piktai stebėjo konfliktą. Andrius Simonaitis su Austėja neišjudėjo iš vietos.

Už grasinimus ir chuliganizmą galite būti patrauktas atsakomybėn, ramiai, bet rimtai perspėjo Andrius.

Ką? Kas tu toks man čia aiškinti? Neškis iš čia! Namas bus parduotas, tuoj atvažiuos pirkėjai jo pažiūrėti!

Tačiau vietoj pirkėjų atvažiavo policija. Išsiaiškinę situaciją, jie pareikalavo nedelsiant palikti patalpas, kitaip žadėjo baudžiamąją atsakomybę. Tamara su vyru ir sūnumis įniršo, bet policijai priešintis negalėjo. Austėja pagaliau sugrįžo į savo namus. Paulius nutarė jos nepalikti vienos, nes bijojo, kad motinos vyras gali grėsti, ir persikėlė su ja.

Ir buvo teisus. Tamara su Olegu dar ilgai Austėjos neturėjo ramybės. Sužinojusi apie Rožės taupomą indėlį, Tamara kreipėsi į notarą ir pavyko gauti jo dalį. Tačiau namo taip ir negavo, kad ir ką darė. Ramiai leido Austėjai gyventi tik tada, kai pasikonsultavo pas visus įmanomus juristus. Tada pagaliau išsikraustė. Daugiau Austėja jos nebematė.

Su Pauliumi jie susituokė. Kitą vasarą Austėja įstojo į svajonių universitetą, trečiame kurse pagimdė pirmą vaiką. Ji visą gyvenimą buvo dėkinga vyrui ir jo šeimai už paramą sunkiausią akimirką, ir nugyveno gyvenimą laimingai.

Autorė: Odeta

Mįslė

Namas buvo senas, bet prižiūrėtas. Mažai jis tebuvo tuščias nespėjo apleisti, nepasidarė niūrus. Ir ačiū Dievui, pagalvojo Miglė. Vyro šiuo metu kaip ir neturiu, ir matyt, jau nebebus. O ir nesu aš iš tų stiprių lietuvaičių, kurios ir vinį įkalti moka, ir arklį suvaldyti ar per ugnį eiti!

Ji užlipo ant slenksčio, ištraukė iš rankinės raktus ir atrakino masyvų spyną.

***

Kodėl būtent jai paliko tą namelį iš Žvėryno Miglė iki šiol nesuprato. Senutė, petrikė Petronėlė, menkai pažįstama, nors ir giminaitė. Keista, bet kas ten žino, kaip giliai garbingo amžiaus žmonės mąsto. Juk Petronėlei, kiek Miglė spėjo suskaičiuoti, buvo apie šimtmetis. Miglė jai gal buvo kokia proanūkė, gal pusseserės duktė. Žodžiu, mūsų siuvėja-pyragų kepėja.

Miglė pas Petronėlę buvo tik vaikystėje. Jau tada ši buvo vis gerokai pagyvenusi. Bet gyveno viena. Artimųjų niekada neapsunkino, prašyti pagalbos nepratusi. O neseniai ėmė ir iškeliavo amžiams.

Kai Miglei paskambino ir pranešė, kad kaime, Margavėje, mirė močiutė, iš pradžių net nesuprato, apie ką kalba. Ir, svarbiausia, nesitikėjo, kad būtent jai atiteks nedidelis namelis ir dvylika arų žemės.

Dovana būsimos pensijos proga! pajuokavo tada Miglės vyras, Mikas.

Oi, iki pensijos dar kaip iki Vilniaus pėsčiomis, atkirto Miglė. Man tik penkiasdešimt ketveri. O kol iki šešiasdešimties ištempsiu, gal dar ir padidins tą amžių. Taigi, paprasčiausiai dovana. Tik kažin, už kokius nuopelnus. Net nežinojau, ar Petronėlė iki neseniai gyva buvo. Maniau, seniai jau pas protėvius. Metų kiek Bet dabar ne iš tų laikų, kai iš mandrumo galima reikalauti. Jei davė bus naudinga.

Arba parduosim! rankas trynė Mikas.

***

Gerai, kad nepardavėm. Po kelių mėnesių, kai Miglė tapo žemės savininke, likimas pamėtėjo dar vieną siurprizą. Gerokai nemalonesnį nei paveldas. Paaiškėjo, kad jos brangusis Mikas ją apgaudinėja. Va taip va. Žili plaukai, o velnias laksto galvoje, širdyje sunkėja…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

4 × one =

Tai ne tavo namai Aliona liūdnai žvelgė į namus, kur prabėgo jos vaikystė. Sulaukusi aštuoniolikos, ji jau buvo visiškai nusivylusi gyvenimu. Kodėl likimas toks žiaurus? Mirė močiutė, į universitetą įstoti nepavyko, nes per stojamuosius egzaminus bendraklasė nusirašė nuo jos, o perduodama atsakymų lapą kažką pašnibždėjo egzaminuotojai. Šis susiraukė, privertė Alioną parodyti jos atsakymus ir apkaltino ją pačia nusirašinėjus – rezultato įrodyti niekaip nepavyko. Vėliau paaiškėjo, kad toji mergina yra vietinio turtuolio dukra. Ar su tokiais pasiginčysi? O dabar, po tiekos nesėkmių, jos gyvenime atsirado mama su dviem broliu ir nauju vyru. Kur jie buvo visus šiuos metus? Alioną užaugino močiutė, mama su ja praleido vos ketverius metus ir iš to laiko mergina jokių malonių prisiminimų neturėjo. Kol tėvas buvo darbe, motina palikdavo ją namuose vieną, pati išeidavo pasilinksminti. Būdama ištekėjusi, toliau ieškojo „tikro vyro“ ir to neslėpė nei tada, nei vėliau, kai Alionos tėtis netikėtai mirė. Atsidūrusi našle, Tamara ilgai neliūdėjo. Susirinko daiktus, ketverių metų dukrą paliko ant senelės slenksčio ir, pardavusi buvusio vyro paliktą butą, išvažiavo nežinoma kryptimi. Močiutė Rajūnė veltui apeliavo į jos sąžinę. Tamara retkarčiais užsukdavo, bet Aliona jos visiškai nedomino. Vieną kartą vėl atvažiavo, kai Alionai buvo dvylika – atsivežė tuomet septynmetį Sviatoslavą ir reikalavo, kad motina perrašytų namą jos vardu. – Ne, Tama! Nieko tu negausi! – griežtai atkirto motina. – Kai numirsi – vis tiek viskas bus mano! – be jokio pasigailėjimo išrėžė Tamara, griežtai žvilgtelėjo į dukrą, kuri stebėjo konfliktą iš kito kambario, susidėjo daiktus ir išvažiavo, trenkdama duris. – Kodėl jūs visada susipykstat, kai ji atvažiuoja? – tuomet paklausė Aliona močiutės. – Nes tavo mama – egoistė! Prastai ją auginau! Mažai juostą naudojau! – karčiai atsakė Rajūnė. Močiutė netikėtai susirgo. Niekada nesiskundė sveikata, bet tą dieną, kai Aliona grįžo iš mokyklos, ant balkono sėdėjo išbalusi močiutė, kuri niekada anksčiau nebuvo sėdėjusi be darbo. – Kas atsitiko? – sunerimo ji. – Blogai jaučiuosi… Iškviesk greitąją, Alionyte, – ramiai paprašė močiutė. Toliau – ligoninė, lašelinės… mirtis. Paskutines dienas Rajūnė praleido reanimacijoje, lankyti buvo draudžiama. Beprotiškai bijodama dėl artimo žmogaus, Aliona nuliūdusi paskambino mamai. Ši iš pradžių atsisakė atvažiuoti, bet išgirdusi, kad močiutė reanimacijoje, sutiko, tačiau suspėjo tik į laidotuves. Po trijų dienų prie Alionos nosies pakišo testamentą: – Dabar šis namas priklauso man ir mano sūnums! Netrukus atvyks Olegas. Žinau, kad su juo nesutari. Taigi kurį laiką pagyvensi pas tetą Galiną, gerai? Motinos balse nebuvo nė lašo gedulo. Atrodė, ji netgi džiaugėsi Rajūnės mirtimi, juk dabar – ji paveldėtoja! Skausmo palaužta Aliona negalėjo priešintis motinai, ypač, kai testamente viskas buvo aiškiai parašyta. Todėl kurį laiką ji tikrai gyveno pas tetą Galiną, tėvo seserį. Tik ši buvo permainingo būdo, vis dar tikėjosi surasti naudingą partiją, todėl namuose nuolat sukiojosi triukšmingi, dažnai girti svečiai, kurių kompanija Alionai buvo nemaloni, o kai kurie – netgi nesveikai susidomėjo ja pačia, kas merginą siaubingai išgąsdino. Apie viską išsipasakojusi vaikinui Pauliui, Aliona sulaukė netikėtos ir džiuginančios reakcijos: – Ar dar trūko, kad visokie seni diedai spoksotų į tave ar rankas kištų! – pasakė jis ir labai ryžtingai, nors jam pačiam tik devyniolika, pridūrė: – Šiandien pat pakalbėsiu su tėvu. Mes turime vieno kambario butą miesto pakrašty, tėvas pažadėjo leisti man ten apsigyventi, kai įstosiu į universitetą. Savo žodį ištesėjau, dabar – jo eilė. – Nesuprantu, kuo čia aš dėta, – sutriko Aliona. – Ką reiškia – kuo? Mes abu ten gyvensime! – Juk tavo tėvai sutiks? – nustebo Aliona. – Jie neturi pasirinkimo! Skaitau, šiandien tau oficialiai pasipiršiu: sutiksi tapti mano žmona ir gyventi su manimi tame bute? Aliona vos neprapliupo laimės ašaromis: – Žinoma, taip! Sužinojusi apie artėjančias vestuves, teta apsidžiaugė, o motina tiesiog šnypštė iš pavydo: – Tai tu tuoktis sumanei? Žiūrėk, kokia greita! Į universitetą nesugebėjai įstoti, tai kitaip įsitaisyti nutarei! Pinigų iš manęs negausi, žinok! Ir šis namas – mano! Nieko tau neliks! Motinos žodžiai skaudžiai žeidė Alioną. Pauliui prireikė daug laiko raminti verkiančią sužadėtinę, o ją parsivežęs namo, jo tėvai ėmėsi guosti ir vaišinti šilta arbata. Tėvas, Andrius, akylai klausėsi būsimos marčios pasakojimų apie visus išgyventus sunkumus, kurių kitam gyvenime ir per visą amžių neužtektų. – Vargšele mano, ką tau reikėjo ištverti! – sušuko Pauliaus mama, išgirdusi, ką pasakė Tamara. – O mane labiau domina kita… – susimąstė Andrius. – Kodėl ji taip dėl namo dreba, jei visi dokumentai testamente aiškūs ir nuolat tuo grasina? – Nežinau… – šniurkščiojo Aliona. – Ji dėl namo nuolat pešėsi su močiute, kai tik atvažiuodavo. Seniau prašydavo parduoti, kad gautų pinigų, vėliau – kad perrašytų jai. Bet močiutė nesutiko. Sakydavo, jei taip padarytų, mes su ja liktumėm gatvėje. – Viskas labai keista! Sakyk, ar po močiutės mirties buvai pas notarą? – Ne, o kam? – nustebo Aliona. – Paveldėjimo pažinimui. – Bet juk paveldėtoja – mama. Aš tik anūkė. Ir šiaip – mama parodė testamentą. – Ne taip paprasta, – atsakė Andrius. – Po savaitgalio nueisime pas notarą kartu. O dabar – pailsėk! Per tą laiką Aliona spėjo susitikti su motina, kuri atnešė kažkokių dokumentų ir bandė privilioti pasirašyti, bet laiku įsikišo Paulius: – Ji nieko nepasirašys! – O tu kas toks? Ji suaugusi ir pati sprendžia, ką daryti! – grubiai atkirto Tamara. – Aš jos būsimas vyras ir manau, kad tai gali jai pakenkti. Todėl kol kas jokių popierių Aliona nepasirašys. Tamara ėmėsi piktų įžeidinėjimų, bet turėjo išeiti nieko nepešusi. Tai tik sustiprino Andriaus įtarimus. Po kelių dienų, kaip žadėta, jis su Aliona nuėjo pas notarą: – Klausykis, ką jis sakys, bet pasirašydama viską kruopščiai tikrink! – įspėjo Andrius. Laimei, notaras buvo sąžiningas. Jis priėmė Alionos prašymą, o kitą dieną jie gavo atsakymą, kad Alionai atidaryta paveldėjimo byla. Paaiškėjo, kad Rajūnė buvo sukaupusi sąskaitoje nedidelę sumą Alionos mokslams apmokėti – apie tai anūkė nieko nežinojo. – O kaip dėl namo? – teiravosi Andrius, lydėjęs Alioną. – Namo nuosavybė jau seniai perleista Alionai dovanojimo sutartimi. Kitų dokumentų nėra. – Kaip – dovanojimu? – nustebo Aliona. – Jūsų močiutė prieš keletą metų kreipėsi į mūsų biurą, kad perrašytų namą jums dovanojimo būdu. Dabar, kai jums sukako aštuoniolika, turite pilną teisę naudotis ir gyventi jame. – O testamentas? – Jis buvo parašytas prieš septynerius metus ir vėliau anuliuotas. Veikiausiai mama apie tai nežino. Namas – jūsų nuosavybė. Andriaus įtarimai visiškai pasitvirtino. – Tai ką dabar daryti? – sutriko Aliona, išėjusi iš biuro. – Ogi pasakyti mamai, kad namas tavo ir ji turi išsikraustyti. – Ji to niekada nedarys! Ji visus mano daiktus jau išnešė už slenksčio! – Tam yra policija! Išgirdusi dukters žinią, Tamara įniršo: – Šitaip – mamą nori išvaryti? Tu pati išsikraustyk! Manai, aš tavo pasakomis patikėsiu? Kas tave čia kurstė? Sužadėtinis ir jo tėvas? Radai į porą sau pačią! Turiu dokumentą, kuris man suteikia teisę į šį namą! Mama paliko testamentą, kad paveldėtoja – aš! – Būtent! Taigi nešdinkitės abu iš čia, o tai sulaužysiu jums kojas, kad daugiau nesirodytumėt! – įsikišo Olegas, kuris tik stebėjo konfliktą. Andrius su Aliona nė nekrustelėjo. – O jus, pone, už grasinimus ir chuliganizmą galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn! – kultūringai, bet griežtai perspėjo Andrius. – Ką? O kas tu toks, kad man aiškintum?! Nešdinkitės, šis namas bus parduotas! Netrukus atvažiuos pirkėjai jį apžiūrėti! Tačiau atvažiavo policija. Įsigilinus į situaciją, jie pareikalavo pažeidėjus palikti namus, įspėję, kad priešingu atveju bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tamara su vyru ir sūnumis baisiai pyko, bet priešintis pareigūnams nepavyko. Aliona pagaliau sugrįžo į savo namus. Paulius atsisakė palikti ją vieną, baimindamasis Toliau galimų grasinimų iš motinos vyro, todėl pats persikraustė pas ją. Ir buvo teisus. Kurį laiką Tamara su Olegu Alionai ramybės nedavė. Sužinojusi apie močiutės sąskaitą, Tamara kreipėsi į notarą ir gavo teisę į dalį pinigų, bet namo taip ir negavo, kad ir ką darė. Nustojusi kamantinėti Alioną tik tuomet, kai pasikonsultavo su visais įmanomais teisininkais, Tamara, galiausiai, išsikraustė su šeima ir daugiau niekada su dukra nebendravo. Aliona su Pauliumi susituokė. Kitą vasarą mergina įstojo į svajonių specialybę universitete, o trečiame kurse jau pagimdė pirmagimį. Ji visą gyvenimą buvo dėkinga vyrui ir jo šeimai už tai, kad palaikė sunkiausią akimirką, ir gyveno laimingai. Autorė: Odeta