– Tegul skrenda viena. Gal ją ten ir pagrobs, – suraukusi antakius ištarė anyta Karštas vasaros vakaras, kai atostogos jau visai čia pat, turėjo būti kupinas lengvos nuotaikos ir malonaus šurmulio, bet Antano ir Alės bute oras buvo įtemptas. Svetlana Leonidovna, buvusi mokytoja, stovėjo svetainėje it gyvas nerimo paminklas, su televizoriaus pulteliu rankoje. – Neleisčiau! Jūs išprotėjot?! – metaliniu balsu, įpratusiu vadovauti mokykloje, pratrūko anyta. Ekrane sustojo kadras su sensacinga laida: niūrus vedėjas rodė raudonas rodykles Pietryčių Azijos žemėlapyje. Alytė, su stebėtinu ramumu pakuojanti lagaminą, tik atsiduso. Ji puikiai žinojo šį scenarijų. Antanas, nuvargęs, pabandė įsiterpti. – Mama, baik jau! Tai nesąmonės! Mes juk važiuojam į normalų viešbutį… – Nesąmonės?! – Svetlana Leonidovna griebėsi už galvos ir pultelis vos neišlėkė į sieną. – Tu, Antanai, aklai viskuo tiki! Ji tave ten užkapos! Tailande… ten kiekvienas antras – prekybininkas gyvais žmonėmis! Tave, kvailį, nusiųs alaus į kokią pakampę, ir nebepasirodysi! Inkstus, kepenis ar ką tik gali – išims ir į šaldytuvą! O ją… – dramatišku mostu parodė į Alytę, – ją į vergiją parduos arba į viešnamį! Aš žiūrėjau reportažą! Alytė nustojo krautis. Pakėlė nustebusias akis į anytą ir atlaikė pauzę, kurios Antanas nebūtų ištvėręs. – Svetlana Leonidovna, – ramiai ištarė. – Jūs tikrai viskuo tikite? Kad kiekvienas tailandietis – mafijozas su transplantologo diplomu ir dar suteneris? – Tik nesišaipyk! Turiu faktų, per televizorių rodė! Važiuoja ten visokie avantiūristai – o paskui giminės gauna jų organus stiklainyje nuo medaus! Antanas trynė kaktą. – Mama, čia laidos senjorams – specialiai gąsdina, kad žiūrėtų. O ten milijonai turistų… – Ir tūkstančiai dingsta be žinios! – atrėžė anyta. – Alė, turbūt jau bilietus nupirkai? Atšauksi? – Taip, nupirkau. Neatšauksiu, – tarė Alytė. – Du metus taupėm šitoms atostogoms. Skaiciau atsiliepimus, forume domėjausi, rinkomės per patikimą agentūrą. Neplanuojam landžioti po užkampius, važiuosim į ekskursijas, deginsimės Patajoje, valgysim tomjamą… – Dar apsinuodysit ten, Dievas žino ką į sriubas deda, – niūriai pratarė anyta. – Antanai, prašau, atsižadėk. Tegul skrenda viena, jei taip užsispyrusi. Jos rizika – jos bėdos. Tu liksi gyvas ir sveikas. Motinos širdis nujaučia nelaimę. …Temsta vasaros vakaras. Ore tvyro sunkus nutylėjimas. Ir tuomet Alytė ramiai ištaria žodžius, kurių anyta nesitiki išgirsti: – Gerai, – sandariai uždaro lagaminą. – Jūs teisi, Svetlana Leonidovna. Rizika – visada kilni. Aš skrisiu viena. – Alyte! Ką tu?! – apstulbsta Antanas. – Tu girdi mamą – jos širdis nujaučia bėdą. Negaliu prisiimti atsakomybės už tavo inkstus ar kepenis. Nuo rizikos vergiškai parduoti tave irgi neapsaugosiu. Liksi namie, gersi su mama arbatą ir žiūrėsi pasaulio užkulisius per TV. O aš… – šypteli šaltai, – aš skrisiu į tą pragarą. Viena. Svetlana Leonidovna atrodė ir triumfuojanti, ir pritrenkta. Ji pasiekė savo, bet psichologinis pasąmonės maištas žentei viską išvertė aukštyn kojom. – Ir teisingai, – ištarė išdidi, bet jau be užsidegimo. – Pačiai reikėjo. Antanas šeipsau bandė protestuoti, įtikinti, bet viskas liko taip, kaip pasakė Alytė. Naktį prieš skrydį jie tylom, nugara į nugarą, gulėjo lovoje. – Gal dar apsigalvosi? – tyliai paklausė vyras. – Ne, – trumpai atrėžė Alytė. ***** Lėktuvas nusileido Bankoke ir šilta, prieskonių prisotinta dangaus drėgmė apgaubė Aletę it storas pledukas. Baimės? Ne – tik nuovargis ir aitrus smalsumas. Pirmomis dienomis ji, kaip planavo, klaidžiojo šurmuliuojančiomis, besišypsančiomis gatvėmis, stebėjosi šventyklų spindesiu, ragavo nerealios gatvės virtuvės patiekalus. Niekas net nebandė pavogti net piniginės. Draugiški prekeiviai tik noriai derėjosi, bandydami “numušti” porą batų nuo kainos. Bendroje žinutėje vyrui ir… anytai (ši pati to pareikalavo) Alytė nusifotografavo su vaisiniu kokteiliu žydrame pajūryje. Prirašė: “Organai vietoje. Vergijon kol kas nekviečia. Laukiu!” Antanas atsiuntė širdeles. Svetlana Leonidovna perskaitė, pažiūrėjo ir nutylėjo. Ir tuomet Alytė iškeliavo į šiaurę, į Chiang Mai. Ten mažame šeimyniniame svečių namelyje, kuriame šeimininkė – pagyvenusi tailandietė Nok – mokė ją gaminti autentišką pad thai, viskas apsivertė. Nok, kalbanti laužioma anglų, stebėtinai priminė Svetlaną Leonidovną. Taip pat išgyveno dėl dukros, dirbančios Seule. – Ji ten viena, ten šalta, žmonės niūrūs, maistas keistas, – guodėsi Nok, maišydama makaronus. – Per televizorių girdėjau, jie ten orą radiacija užnuodijo ir visi pikti! Alytė pažvelgė į susirūpinusį veidą ir… susijuokė. Juokėsi ilgai, ašaroms byrant. Nok žiūrėjo nesuprasdama. Tuomet Alytė, gestais, nuotraukomis ir pora žodžių, papasakojo apie anytą, televizorių, organus ir vergiją. Nok išplėtė akis, vėliau ėmė skardžiai juoktis. – Motinos visur vienodos! – šūktelėjo ji. – Bijom to, ko nepažįstam. O televizija visur piešia nesąmones! Vakare, sėdėdama ant verandos po žvaigždėmis, Alytė paskambino, ne vyrui, – o tiesiai anytai vaizdo ryšiu. Svetlana Leonidovna žiūrėjo į ekraną nuvargusi ir įsitempusi. – Na, gyva? – be įžangos paklausė ji. – Gyva ir visi organai vietoje, Svetlana Leonidovna. Štai pažiūrėkite. Alytė pasuko kamerą į verandą, kur priėjo Nok su saldumynais ir vaisiais. Šypsodamasi, Nok pamojo griežtai rusų moteriai. – Sveiki! – linksmai sušuko Nok. – Jūsų marti šaunuolė! Puikiai gamina! Nesirūpinkit, pažiūrėsiu, kad niekas į vergiją neišvežtų! – ir apkabino Aletę. Svetlana Leonidovna tylėjo ilgokai. Žiūrėjo į besišypsančią tailandietę, tada – į ramų, įdegusį Aletytės veidą. – Ir… ir organai? – jau ne taip užtikrintai išlemeno. – Visi vietoje, – šyptelėjo Alytė. – Net apetitas grįžo. Čia taip gražu ir žmonės geri! Nok sakė, bijo dėl dukters Korėjoje, nes per televiziją girdėjo, kad ten bloga aplinka ir žmonės atšiaurūs. Nutilo ilga pauzė. – Duok jai ragelį, – netikėtai paprašė Svetlana Leonidovna. – Tai… tai Nok. Alytė perdavė telefoną. Dvi moterys, skiriamos tūkstančių kilometrų ir savitų kultūrų, kalbėjo dešimt minučių. Jos nesuprato žodžių, bet atrodo, suprato esminį dalyką. Nok linkčiojo ir juokėsi, Svetlana Leonidovna pirmiausia skėre rankas, paskui veidas suminkštėjo. Galiausiai bandė net šyptelėti – gautas šypsnys buvo negrabus, bet jau nebebuvo baimės kaukė. Kai pokalbis nutrūko, nuo Antano atskriejo žinutė: „Mama ką tik išjungė televizorių. Pasakė: ‘Užtenka tos panikos’ ir paklausė, kada grįši.“ Alytė ilgai tylėjo po žvaigždėtu Chiang Mai dangumi. Galiausiai atsiuntė dar vieną nuotrauką: dvi moterys, ji ir Nok, apsikabinusios šypsosi į kamerą. Prirašė: „Radau sąjungininkę. Rytoj skrisiu su parasparniu. Jei ką – inkstai vietoje. Bučiuoju.“ Kelionė atgal buvo lengva. Oro uoste jos laukė Antanas, o šiek tiek atokiau, su glėbiu ryškių astarų, stovėjo Svetlana Leonidovna. Ji neatšoko apkabinti, bet ir barnių nekėlė. Atkosėjusi ištiesė gėles. – Tai kaip, gyva? – Kaip matot. Ir net be naujų šeimininkų… – Gerai, – suburbėjo anyta ir mostelėjo ranka. – Papasakosi, kaip ten… Ta tavo Nok kaip laikos? Kelionėje namo Alytė pasakojo apie šventyklas, maistą, draugiškus žmones ir linksmas istorijas. Svetlana Leonidovna klausėsi, retkarčiais užduodama klausimų. Svetainėje televizorius tylėjo. Jo juodame ekrane atsispindėjo trys figūros: vyras, apkabinęs žmoną, ir anyta, kuri pagaliau pažiūrėjo į pasaulį ne per panikos kupiną TV ekraną, o gyvomis akimis žmogaus, kuris grįžo ne tik sveikas, bet ir laimingas. O vakare prie arbatos Svetlana Leonidovna tyliai, tarsi tikrindama reakciją, tarė: – Kitais metais… jei norėsite… gal ir aš su jumis? Tik į kokias džiungles – neveskite… Antanas ir Alytė susižvalgė ir nusišypsojo. Buvo netikėta, kad anyta pažvelgė kitaip. Tačiau po kelių dienų ji atžygiavo į svečius ir, visa paraudusi, pareiškė: – Niekur aš su jumis nevažiuosiu! Tau, Alyte, tiesiog pasisekė! Štai neseniai rodė, kiek žmonių iš nelaisvės ištraukė. Nenoriu aš ten pakliūti! – Kaip norit, – gūžtelėjo pečiais marti. – Antanai, tau irgi nėra ko po pasaulį bastytis. Ir po Lietuvą galima puikiai pakeliauti, – oriai tarė anyta. Sūnus tik palingavo ir nesiginčijo – žinojo, kad beprasmiška.

Tegul skrenda viena. Gal dar ten ją kas nors pagrobs, sumurkė uošvė.

Karštas, tvankus vakaras prieš atostogas turėjo būti pilnas laukimo džiaugsmo ir malonių rūpesčių.

Tačiau Mindaugo ir Saulės bute tvyrojo įtampa. Svetur, lyg paminklas nerimui, stovėjo Danutė Petrauskienė. Jos rankoje televizoriaus pultelis.

Nieku gyvu! Ar jūs visai be proto?! jos balsas, įpratęs vadovauti mokykloje (ji buvo pensijoje esanti mokytoja), suskambo su geležiniu atgarsiu.

Ekrane įšalęs kadras iš eilinės sensacingos laidos: paniuręs vedėjas rodė raudonas rodykles žemėlapyje Azijos link.

Saulė, ramiu būdu kraudama lagaminą, tik giliai atsiduso.

Ji žinojo šį scenarijų mintinai. Mindaugas, su kantraus vyro veidu, pabandė įsiterpti.

Mama, baik Kam čia tuos kliedesius kalbi? Juk keliaujam į normalų viešbutį, su agentūra viskas…

Kliedesius?! Danutė kone paleido pultelį į sieną. Tu, Mindaugai, akys atsimerktum! Ji tave ant kapo nuves! Žinau aš tą Turkiją… ten gi visi mafiozai! Tave, kvaily, išsiųs alaus į kokį skersgatvį, ir atgal negrįši! Išplėš tau inkstus, kepenis, kas beįmanoma! O ją tragiškai mostelėjo į Saulę, ją parduos vergijon arba dar blogiau! Mačiau, kaip ten rodo per LRT!

Saulė liaudėsi tvarkyti daiktus. Pakėlė nustebusias akis į Danutę Petrauskienę ir išguldė tylą, kurios Mindaugas nebūtų atlaikęs.

Danute Petrauskiene, tyliai, bet aiškiai tarė Saulė. Jūs tikrai tikite, kad kiekvienas turkas transplantologas ir paslapčia dar ir suteneris?

Nejuokauk! Nėra tau ką pasakyti prieš faktus! Per televizorių rodė! Žmonės, netekę galvų važiuoja ten pigios egzotikos, o vėliau artimiesiems siunčia jų detales indeliuose!

Mindaugas perbraukė delnu per veidą.

Mama, čia specialiai pensininkams kuriami siaubo filmukai. Jus gąsdina, kad žiūrėtumėt toliau. Milijonai turistų važiuoja

O tūkstančiai prapuola! atšovė Danutė. O tu, Saulute… turbūt jau bilietus nusipirkai? Negrąžinsi?

Nusipirkau. Negrąžinsiu, paprastai atkirto Saulė. Du metus taupėm šitoms atostogoms. Perskaičiau visus atsiliepimus, forume pabuvau, užsisakėm per patikimą agentūrą. Neisiu į jokius užkaborius naktimis. Ekskursijos, saulės vonios prie Antalijos pakrantės, turkiškas kebabas…

Dar apsinuodysit, Dievas žino, ką jie ten deda į tą jų sriubą, suraukusi antakius sumurmėjo uošvė. Mindaugai, sūnau, prašau, susiimk. Tegul skrenda viena, jei nesusituri. Jos rizika jos bėda. O tu liksi sveikas. Motinos širdis jaučia nelaimę.

Ore nutįso tiršta, sunkiai pakeliama tyla. Tada Saulė tarė tai, kas gal degė jos viduje metų metus.

Gerai, pasakė ji trenkdama lagaminą. Jūs teisi, Danute. Rizika kilni. Skrisiu viena.

Saule! Kažką čia darai? priblokštas tarė Mindaugas.

Girdėjai, ką sako jūsų mama. Jos širdis nujaučia bėdą. Negaliu imti tokios atsakomybės už tavo inkstus ar kepenį. Juolab negaliu leisti, kad tave parduotų užsienyje. Lik namie. Gersi arbatą su mama ir žiūrėsit pasaulio baisumus per TV. O aš ji šaltai nusišypsojo, aš skrisiu į tą pragarą. Viena.

Danutė atrodė kartu patenkinta ir apstulbusi.

Lyg ir pasiekė savo, bet staigi marčios drąsa ją suglumino.

Ir gerai, jau be tokio entuziazmo ištarė. Pačiai taip norisi.

Mindaugas bandė tartis, įkalbinėti, bet Saulė buvo tvirta. Naktį prieš išvykimą jie gulėjo nugara vienas kitam.

Gal dar apsigalvosi? tyliai paklausė vyras.

Ne, trumpai atšovė Saulė.

*****

Lėktuvas nusileido Stambule. Bangelė kvapnaus, šilto oro apsupo Saulę kaip dvelksmas.

Baimės nebuvo nė krislo. Tik nuovargis ir aštrus smalsumas. Pirmas dienas, kaip ir planavo, ji vaikščiojo judriomis, draugiškomis gatvėmis, žavėjosi mečečių bokštais, valgė gatvės maistą, kuris buvo stebėtinai skanus.

Niekas net mėgino nei piniginės ištraukti, nekalbant apie pagrobimus. Smagūs turgų prekeiviai tik kukliai šypsojosi ir bandė numušti kelias liras nuo kainos.

Ji įdėjo į bendrą pokalbių Messenger (Mindaugas ir Danutė, kurios reikalavimu) nuotrauką: švytinti Saulė su vaisių kokteiliu prie žydro jūros fono. Prierašas: Vis dar su visais organais. Į vergiją dar nepakvietė. Laukiu naujienų!

Mindaugas siunčia širdeles. Danutė viską skaito, žiūri, bet tyli.

Po kelių dienų Saulė nuvyko į Kapadokiją. Vietiniame šeimos svečių namuose, kur šeimininkė, pagyvenusi turkė Ayla, mokė ją kepti tikrą baklavą, nutiko kažkas netikėto.

Ayla, šnekančios angliškai prastai, nepaprastai priminė Danutę.

Moteris, kaip ir Danutė, pergyveno dėl dukros, išvykusios dirbti į Vokietiją.

Ji ten viena, šalta, niekas nesišypso, maistas keistas, guodėsi Ayla, maišydama tešlą. Mačiau per televizorių: pas juos radiacija, žmonės pikti!

Saulė pažvelgė į jos rūpestingą veidą ir pratrūko juoktis. Juokėsi, kol akyse pasirodė ašaros.

Ayla nustebusi žiūrėjo. Tada Saulė gestais, nuotraukomis telefone ir lėtais žodžiais jai papasakojo apie Danutę, apie televizorių, apie organus ir vergijas.

Ayla kol kas klausėsi nustebusiomis akimis, bet netrukus irgi pradėjo juoktis. Jos juokas varpeliu suskambėjo virtuvėje.

Oi tos mamos! sušuko ji. Visur tokios pačios! Bijome to, ko nepažįstam. Televizorius kvailystes ir pas mus rodo.

Tą vakarą, sėdint verandoje po žvaigždėmis, Saulė skambino ne Mindaugui, o pačiai Danutei vaizdo skambučiu.

Danutė atrodė pavargusi ir susierzinusi.

Tai ką, gyva? be aplinkybių paklausė.

Visoje sveikatoje, Danute Petrauskiene. Pažiūrėkite.

Saulė pasuko kamerą verandon: ant padėklo arbata, vaisiai, išeina Ayla ir šypsosi pamačiusi lietuvės veidą ekrane.

Labas! žaismingai sušuko Ayla. Tavo marti puiki! Kepam kartu! Nepergyvenk, prižiūrėsiu! Nė jokios vergijos! ir apkabino Saulę.

Danutė nutilo. Žiūrėjo į linksmai besišypsančią turkę, tada į ramią ir įdegusią Saulės veidą.

O organai? beveik be įprasto ryžto sušvokštė.

Viskas vietoj, nusišypsojo Saulė. Net apetitas atsirado. Danute, čia taip gražu, žmonės labai malonūs. Matai, Ayla irgi nerimauja dėl dukros, kuri emigravo, nes per televizorių pamatė baisybes apie Vokietiją…

Ilgai tylėta.

Duok jai pakalbėti, staiga pasakė Danutė. Tai Aylai.

Saulė padavė telefoną. Dvi moterys, atskirtos tūkstančių kilometrų ir dviejų kultūrų, kalbėjo dešimt minučių.

Jos nelabai suprato žodžių, bet, rodos, pagavo esmes. Ayla linkčiojo ir šypsojosi, Danutė iš pradžių suraukus antakius, paskui po truputį švelnėjo.

Pokalbio gale net nutarė nusišypsoti gremėzdiškai, bet jau nebe baimės kaukė.

Kai pokalbis nutrūko, Saulė gavo Mindaugo žinutę: Mama ką tik išjungė televizorių. Pasakė gana panikos, ir paklausė, kada grįši.

Saulė neatsakė iš karto. Ji žiūrėjo į Kapadokijos žvaigždes. Tada nusiuntė dar vieną nuotrauką: dvi moterys, ji ir Ayla, apsikabinusios ir besišypsančios. Prierašas: Radau sąjungininkę. Rytoj skrisiu su parasparniu. Inkstai vietoj. Bučiuoju.

Kelionė namo buvo lengva. Oro uoste sutiko Mindaugas, tolėliau su puokšte keistų, margų jurginų stovėjo Danutė.

Neapkabino, neskandavo. Tik išdidžiai įteikė gėles.

Tai ką, gyva?

Kaip matote. Ir be naujų šeimininkų…

Nu tai gerai, sumurmėjo uošvė. Papasakosi, kaip ten viskas O ta tavo Ayla kaip?

Grįždama namo, Saulė pasakojo apie mečetes, maistą, linksmus nutikimus.

Danutė klausėsi ir retkarčiais ko nors paklausdavo. Svetainės televizorius tylėjo.

Jo juodame ekrane atsispindėjo trys figūros: vyras, apkabinantis žmoną, ir uošvė, pagaliau panorusi pažinti pasaulį ne iš iškreipto vaizdo, o per gyvą pasakojimą.

Vakarienei prie arbatos Danutė kiek nedrąsiai numetė:

Kitąmet… jei norėsit… gal ir man su jumis? Tik ne į pačius laukiniausius kraštus…

Mindaugas ir Saulė susižvalgė, nusišypsojo. Netikėta buvo matyti Danutę kitaip.

Tačiau po kelių dienų ji užsuko į svečius veidas išraudęs, kupinas aistrų:

Niekur aš su jumis nevažiuosiu! O tau, Saule, tiesiog pasisekė! Ką tik rodė vėl kažkiek žmonių iš nelaisvės ištraukė. Nenoriu rizikuot!

Kaip norit, ramiai atsakė Saulė.

Mindaugai, tau irgi nėra ko ten veikti! Po Lietuvą galima keliauti, iškilmingai pasakė Danutė.

Sūnus tik palingavo galva, suprasdamas, kad ginčytis su mama nėra prasmės.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two × five =

– Tegul skrenda viena. Gal ją ten ir pagrobs, – suraukusi antakius ištarė anyta Karštas vasaros vakaras, kai atostogos jau visai čia pat, turėjo būti kupinas lengvos nuotaikos ir malonaus šurmulio, bet Antano ir Alės bute oras buvo įtemptas. Svetlana Leonidovna, buvusi mokytoja, stovėjo svetainėje it gyvas nerimo paminklas, su televizoriaus pulteliu rankoje. – Neleisčiau! Jūs išprotėjot?! – metaliniu balsu, įpratusiu vadovauti mokykloje, pratrūko anyta. Ekrane sustojo kadras su sensacinga laida: niūrus vedėjas rodė raudonas rodykles Pietryčių Azijos žemėlapyje. Alytė, su stebėtinu ramumu pakuojanti lagaminą, tik atsiduso. Ji puikiai žinojo šį scenarijų. Antanas, nuvargęs, pabandė įsiterpti. – Mama, baik jau! Tai nesąmonės! Mes juk važiuojam į normalų viešbutį… – Nesąmonės?! – Svetlana Leonidovna griebėsi už galvos ir pultelis vos neišlėkė į sieną. – Tu, Antanai, aklai viskuo tiki! Ji tave ten užkapos! Tailande… ten kiekvienas antras – prekybininkas gyvais žmonėmis! Tave, kvailį, nusiųs alaus į kokią pakampę, ir nebepasirodysi! Inkstus, kepenis ar ką tik gali – išims ir į šaldytuvą! O ją… – dramatišku mostu parodė į Alytę, – ją į vergiją parduos arba į viešnamį! Aš žiūrėjau reportažą! Alytė nustojo krautis. Pakėlė nustebusias akis į anytą ir atlaikė pauzę, kurios Antanas nebūtų ištvėręs. – Svetlana Leonidovna, – ramiai ištarė. – Jūs tikrai viskuo tikite? Kad kiekvienas tailandietis – mafijozas su transplantologo diplomu ir dar suteneris? – Tik nesišaipyk! Turiu faktų, per televizorių rodė! Važiuoja ten visokie avantiūristai – o paskui giminės gauna jų organus stiklainyje nuo medaus! Antanas trynė kaktą. – Mama, čia laidos senjorams – specialiai gąsdina, kad žiūrėtų. O ten milijonai turistų… – Ir tūkstančiai dingsta be žinios! – atrėžė anyta. – Alė, turbūt jau bilietus nupirkai? Atšauksi? – Taip, nupirkau. Neatšauksiu, – tarė Alytė. – Du metus taupėm šitoms atostogoms. Skaiciau atsiliepimus, forume domėjausi, rinkomės per patikimą agentūrą. Neplanuojam landžioti po užkampius, važiuosim į ekskursijas, deginsimės Patajoje, valgysim tomjamą… – Dar apsinuodysit ten, Dievas žino ką į sriubas deda, – niūriai pratarė anyta. – Antanai, prašau, atsižadėk. Tegul skrenda viena, jei taip užsispyrusi. Jos rizika – jos bėdos. Tu liksi gyvas ir sveikas. Motinos širdis nujaučia nelaimę. …Temsta vasaros vakaras. Ore tvyro sunkus nutylėjimas. Ir tuomet Alytė ramiai ištaria žodžius, kurių anyta nesitiki išgirsti: – Gerai, – sandariai uždaro lagaminą. – Jūs teisi, Svetlana Leonidovna. Rizika – visada kilni. Aš skrisiu viena. – Alyte! Ką tu?! – apstulbsta Antanas. – Tu girdi mamą – jos širdis nujaučia bėdą. Negaliu prisiimti atsakomybės už tavo inkstus ar kepenis. Nuo rizikos vergiškai parduoti tave irgi neapsaugosiu. Liksi namie, gersi su mama arbatą ir žiūrėsi pasaulio užkulisius per TV. O aš… – šypteli šaltai, – aš skrisiu į tą pragarą. Viena. Svetlana Leonidovna atrodė ir triumfuojanti, ir pritrenkta. Ji pasiekė savo, bet psichologinis pasąmonės maištas žentei viską išvertė aukštyn kojom. – Ir teisingai, – ištarė išdidi, bet jau be užsidegimo. – Pačiai reikėjo. Antanas šeipsau bandė protestuoti, įtikinti, bet viskas liko taip, kaip pasakė Alytė. Naktį prieš skrydį jie tylom, nugara į nugarą, gulėjo lovoje. – Gal dar apsigalvosi? – tyliai paklausė vyras. – Ne, – trumpai atrėžė Alytė. ***** Lėktuvas nusileido Bankoke ir šilta, prieskonių prisotinta dangaus drėgmė apgaubė Aletę it storas pledukas. Baimės? Ne – tik nuovargis ir aitrus smalsumas. Pirmomis dienomis ji, kaip planavo, klaidžiojo šurmuliuojančiomis, besišypsančiomis gatvėmis, stebėjosi šventyklų spindesiu, ragavo nerealios gatvės virtuvės patiekalus. Niekas net nebandė pavogti net piniginės. Draugiški prekeiviai tik noriai derėjosi, bandydami “numušti” porą batų nuo kainos. Bendroje žinutėje vyrui ir… anytai (ši pati to pareikalavo) Alytė nusifotografavo su vaisiniu kokteiliu žydrame pajūryje. Prirašė: “Organai vietoje. Vergijon kol kas nekviečia. Laukiu!” Antanas atsiuntė širdeles. Svetlana Leonidovna perskaitė, pažiūrėjo ir nutylėjo. Ir tuomet Alytė iškeliavo į šiaurę, į Chiang Mai. Ten mažame šeimyniniame svečių namelyje, kuriame šeimininkė – pagyvenusi tailandietė Nok – mokė ją gaminti autentišką pad thai, viskas apsivertė. Nok, kalbanti laužioma anglų, stebėtinai priminė Svetlaną Leonidovną. Taip pat išgyveno dėl dukros, dirbančios Seule. – Ji ten viena, ten šalta, žmonės niūrūs, maistas keistas, – guodėsi Nok, maišydama makaronus. – Per televizorių girdėjau, jie ten orą radiacija užnuodijo ir visi pikti! Alytė pažvelgė į susirūpinusį veidą ir… susijuokė. Juokėsi ilgai, ašaroms byrant. Nok žiūrėjo nesuprasdama. Tuomet Alytė, gestais, nuotraukomis ir pora žodžių, papasakojo apie anytą, televizorių, organus ir vergiją. Nok išplėtė akis, vėliau ėmė skardžiai juoktis. – Motinos visur vienodos! – šūktelėjo ji. – Bijom to, ko nepažįstam. O televizija visur piešia nesąmones! Vakare, sėdėdama ant verandos po žvaigždėmis, Alytė paskambino, ne vyrui, – o tiesiai anytai vaizdo ryšiu. Svetlana Leonidovna žiūrėjo į ekraną nuvargusi ir įsitempusi. – Na, gyva? – be įžangos paklausė ji. – Gyva ir visi organai vietoje, Svetlana Leonidovna. Štai pažiūrėkite. Alytė pasuko kamerą į verandą, kur priėjo Nok su saldumynais ir vaisiais. Šypsodamasi, Nok pamojo griežtai rusų moteriai. – Sveiki! – linksmai sušuko Nok. – Jūsų marti šaunuolė! Puikiai gamina! Nesirūpinkit, pažiūrėsiu, kad niekas į vergiją neišvežtų! – ir apkabino Aletę. Svetlana Leonidovna tylėjo ilgokai. Žiūrėjo į besišypsančią tailandietę, tada – į ramų, įdegusį Aletytės veidą. – Ir… ir organai? – jau ne taip užtikrintai išlemeno. – Visi vietoje, – šyptelėjo Alytė. – Net apetitas grįžo. Čia taip gražu ir žmonės geri! Nok sakė, bijo dėl dukters Korėjoje, nes per televiziją girdėjo, kad ten bloga aplinka ir žmonės atšiaurūs. Nutilo ilga pauzė. – Duok jai ragelį, – netikėtai paprašė Svetlana Leonidovna. – Tai… tai Nok. Alytė perdavė telefoną. Dvi moterys, skiriamos tūkstančių kilometrų ir savitų kultūrų, kalbėjo dešimt minučių. Jos nesuprato žodžių, bet atrodo, suprato esminį dalyką. Nok linkčiojo ir juokėsi, Svetlana Leonidovna pirmiausia skėre rankas, paskui veidas suminkštėjo. Galiausiai bandė net šyptelėti – gautas šypsnys buvo negrabus, bet jau nebebuvo baimės kaukė. Kai pokalbis nutrūko, nuo Antano atskriejo žinutė: „Mama ką tik išjungė televizorių. Pasakė: ‘Užtenka tos panikos’ ir paklausė, kada grįši.“ Alytė ilgai tylėjo po žvaigždėtu Chiang Mai dangumi. Galiausiai atsiuntė dar vieną nuotrauką: dvi moterys, ji ir Nok, apsikabinusios šypsosi į kamerą. Prirašė: „Radau sąjungininkę. Rytoj skrisiu su parasparniu. Jei ką – inkstai vietoje. Bučiuoju.“ Kelionė atgal buvo lengva. Oro uoste jos laukė Antanas, o šiek tiek atokiau, su glėbiu ryškių astarų, stovėjo Svetlana Leonidovna. Ji neatšoko apkabinti, bet ir barnių nekėlė. Atkosėjusi ištiesė gėles. – Tai kaip, gyva? – Kaip matot. Ir net be naujų šeimininkų… – Gerai, – suburbėjo anyta ir mostelėjo ranka. – Papasakosi, kaip ten… Ta tavo Nok kaip laikos? Kelionėje namo Alytė pasakojo apie šventyklas, maistą, draugiškus žmones ir linksmas istorijas. Svetlana Leonidovna klausėsi, retkarčiais užduodama klausimų. Svetainėje televizorius tylėjo. Jo juodame ekrane atsispindėjo trys figūros: vyras, apkabinęs žmoną, ir anyta, kuri pagaliau pažiūrėjo į pasaulį ne per panikos kupiną TV ekraną, o gyvomis akimis žmogaus, kuris grįžo ne tik sveikas, bet ir laimingas. O vakare prie arbatos Svetlana Leonidovna tyliai, tarsi tikrindama reakciją, tarė: – Kitais metais… jei norėsite… gal ir aš su jumis? Tik į kokias džiungles – neveskite… Antanas ir Alytė susižvalgė ir nusišypsojo. Buvo netikėta, kad anyta pažvelgė kitaip. Tačiau po kelių dienų ji atžygiavo į svečius ir, visa paraudusi, pareiškė: – Niekur aš su jumis nevažiuosiu! Tau, Alyte, tiesiog pasisekė! Štai neseniai rodė, kiek žmonių iš nelaisvės ištraukė. Nenoriu aš ten pakliūti! – Kaip norit, – gūžtelėjo pečiais marti. – Antanai, tau irgi nėra ko po pasaulį bastytis. Ir po Lietuvą galima puikiai pakeliauti, – oriai tarė anyta. Sūnus tik palingavo ir nesiginčijo – žinojo, kad beprasmiška.