Antanas grįžo namo vėlai. Nekalbėdamas nė žodžio, jis nusivilko batus priešakyje, pakakario palta ir tylomis nuėjo į vonios kambarį. Po kelių minučių jau sėdėjo virtuvėje, kur jį laukė lėkštė su vištienos troškinys ir žalieji žirniai – jo žmonos Gabijos firmiškas patiekalas. Šalia stovėjo jūros gėrybių salotas. Jis paėme šakutę, akimirką pabaksnojo salotuose, staiga apsidairė.
– Atvirai pasakyk… Iš kur paėmei šiuos salotus? – tyliai, bet užsispyrimu paklausė.
Gabija sustojo, nepakėlusi virdulio nuo arbatos puodelio. Jos akyse užšalo kūdikis nerimas.
Jų šeimyninis gyvenimas jau viršijo trisdešimt metų. Jei reikėtų įvertinti santuoką nuo vieno iki šimto, Gabija pasirinktų neabejotiną penkiasdešimtuką. Buvo visko: meilės ir erzulio, laimės ir našumo, šviesių akimirkų ir sunkių darbo dienų. Paprastas gyvenimas. O Antanas – nors ir užsispyręs, nors ir su sunkiu charakteriu – buvo geras žmogus. Ištikimas, patikimas, darbštus.
Lūžis atėjo praeitą pavasarį, kai Gabijai pasidarė bloga. Gydytojas pasakė, kad tai paprastas nuovargis, kauptis metų metais. Antanas ją vežė namis taksi – jau seniai nesitaisė savo mašinos, visos lėšos buvo skirtos dukros Austėjos kreditui.
Austėja ką tik ištekėjo, o vestuvės turėjo būti “kaip kine”. Net jei suknelė pasirodė keista, o tortas – “kaip kramtomos gumos”, kaip sakė Antanas, – tėvai kentė. Jiems buvo svarbu, kad dukra būtų laiminga.
Po vestuvių jaunavedžiai persikraustė į butą, kurį jaunikis paveldėjo iš senelio, o Antanas su žmona toliau mokėjo kreditą, apsieinant su senu automobiliu, nudilusia technika ir amžinu nuovargiu.
Gabija dirbo anglų kalbos mokytoja ir dėstė privačias pamokas. Antanas – meistru fabrike. Jis atsisakydavo valgyklos, mėsainių, picos – tik namų maistas! Karštas, šviežias, įvairus.
Gabija nestūmė, nors po darbo vos laikėsi ant kojų. Kartą ji nebetvirtė:
– Kaip aš suspėsiu tau vakarienei sriubą, antrajį patiekalą, salotas ir kompotą? Aš ne robotas.
Bet Antanas atsakydavo pasakomis apie savo prosenelę, kuri dirbo lauke, išmaitino aštuonių žmonių šeimą ir dar dalyvavo saviveikloje.
Gabija tiesiog pavargdavo. Kartą, užsukus į naują maisto prekių parduotuvę šalia namo, ji pamatė salotų vitriną. Ir staiga pasakė:
– Man „Jūros gėrybes“, didelę porciją…
Namie vakarienei buvo balandėliai, pyragas… ir tie patys salotai.
– Oho, kažkas naujo! Skanu, lyg namie gaminta, – pagyrė Antanas.
Gabija nieko neatsakė. Nuo tos akimirkos tai tapo jos paslaptimi: jei nespėdavo – pirktdavo parduotuvėje. Naminį, skanų, šiek tiek brangesnį – bet galėjo atsipūsti.
Taip ir tęstųsi, jei ne atsitiktinumas. Darbe Antanas pietavo su jaunuoju praktikantu. Tas valgė maltinukus ir salotus, kuriukus labai primenančius tuos, kuriuos valgė Antanas.
– Iš kur maltinukai?
– Iš maisto parduotuvės, už kampo. Ten skanesni nei namie! – nusišypsojo jaunuolis.
Antaną užgriebė įtarimas. Per daug sutapimų. Tuomet jo galvoje uždegėsi mintis…
Tą vakarą jis tyliai valgė, o paskui uždavė tą klausimą. Gabija nuleido akis.
– Aš… tiesiog pavargau. Man atrodė, kad tau nesvarbu, kad tik būtų skanu…
Antanas atsistojo. Priėjo. Apkabin– Tai tikrai svarbu, bet svarbiausia – kad tu būtum laiminga, – pasakė Antanas, ir tą akimirką jie abu suprato, kad kartu viskas įmanoma.