Teisė pasirinkti savo kelią

Žaibą prasilenkusi saulės spindulė prasiveržė pro užuolaidas, apšviesdamas įsitempusius veidus prie vakarienės stalo, tačiau net jis negalėjo ištirpinti šalčio, užgulusio erdvioje svetainėje.

„Mes su Ina norime kurį laiką pas gyventi čia,“ – tvirtai tare Dominykas, bandydamas slėpti balsą drebančią nervą. „Tai padės mums sutaupyti nuosavam butui.“

Ina, sėdinti šalia, nervingai glamonėjo staltiesės kraštą. Priešais juos Dominyko motina, Nijolė, sustingusi su peiliu rankoje, lyg ketintų perkirsti ne duoną, o pačią šios idėją. Tadas, tėvas, susimąstęs siurbtė arbatą, vengdamas akimirkų.

„Pas gyventi čia?“ – lėtai nuleido peilį Nijolė. „Su šia… tavo žmona?“

„Taip, mama, su savo žmona,“ – pabrėžė Dominykas. „Pavargome nuomotis. Tai laikina, kol surinksime įnašą paskolai.“

„Vietos mums užtenka,“ – netikėtai pareiškė Tadas, atstumdamas puodelį. „Dvi kamaros stovi tuščios. Kodėl nepadėti vaikams?“

Nijolė sumetė į vyrą piktą žvilgsnį:
„O kas paklausė manęs? Aš turiu kentėti svetimą moterį savo namuose?“

„Ina nėra svetima,“ – jautė, kaip viduje užverda pyktis Dominykas. „Ji mano šeima.“

„Šeima!“ – nasraižė motina. „Tai tik aistra, Dominykai. Matau ją permatomai. Galvoji, ji tave myli? Jai reikalingas mūsų butas, tavo pinigai, tavo dalis!“

Dominykas sugniaužė kumščius. Šis pokalbė jau ne pirmas kartą per paskutinius metus. Nuo pirmos dienos, kai jie susipažino su Ina, motina nekęsdavo jos – be priežasties, be paaiškinimų. Galbūt tai buvo dėl to, kad Ina tapo ta, kuri sudaužė įprastą tvarką, kur Dominykas likdavo motinos visiškoje kontrolėje.

„Mama,“ – Dominykas stengėsi kalbėti ramiai, „trečioji šio buto dalis priklauso man. Pagal senelės testamentą. Turiu teisę čia gyventi.“

Nijolė nublanko:
„Tu grasini man? Savo motinai? Ji tave įkalbėjo, ar ne? Pamokė šantažuoti!“

„Gana, Nijole,“ – įsikišo Tadas, pakėlęs balsą. „Dominykas teisus. Tai ir jo namai.“

„Tada tegul gyvena savo trečdalyje!“ – pašoko Nijolė. „Sandėliuke! Arba balkone!“

Dominykas lėtai atsistojo, jo kantrybai pasibaigė:
„Gerai. Jei nenori geruoju, parduosiu savo dalį. Ir patikėk, ras”Nepaisant visų sunkumų, jie suprato, kad tikra šeimos šaknis auga ne iš praeities, o iš bendrų svajonių ir vienas kitam duodamos meilės.”

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

eight + 20 =

Teisė pasirinkti savo kelią