Egilė Pranciukaitė pabudo minutę prieš žadintuvą. Kambarys dar buvo šiek tiek tamsus, o už langų užklojų matėsi pilkas vasario rytas. Nugaras kartojosi, pirštai šiek tiek patinę toks rytas visada. Ji sėdėjo ant lovos krašto, laukė, kol sustings galvos svaigimas, ir tik tada pakėlėsi.
Virtuvėje buvo ramu. Vyras, Algirdas, išėjo bėgioti, kaip tai padarė per pastaruosius dvejus metus, nuo to laiko kai patikrino cholesterolio kiekį ir nusprendė rūpintis sveikata. Egilė įjungė arbatinuką, iš spintelės ištraukė dvi puodelius, vieną padėjo šalia. Jis rytais gerti tik vandenį.
Kol vanduo užvirė, ji patikrino telefoną. Šeimos pokalbyje nieko naujo tik nuotraukos, kurias sūnų Marius vakar atsiuntė su anūku Lukas. Vaikas darželyje laiko rankoje popierinę raketą. Egilė šypsosi savaime ir jaučiasi šilta širdies patrauka: dėl ko ji toleruoja spūstis, ataskaitas, nesibaigiančias susirinkimų valandas.
Darbas jau 28 metus buvo jos atrama. Ji dirbo personalo skyriuje savivaldybės sveikatos centre: pradėjo nuo jaunesnės inspektorės, vėliau tapo vyresnės specialiste. Gydytojų ir slaugytojų veidai keitėsi, vadovai atvykdavo ir išeido, o ji išliko. Ji žinojo, kurios šeimos turėjo vaikų, kurios poros kas ko reikia, kaip išrašyti atostogų leidimą, ir kuriuos reikia švelniai priminti atnešti medicinos pažymą.
Pastaraisiais metais viskas tapo sunkiau. Popierius pasikeitė į elektronines sistemas, ataskaitų skaičius išaugo, viršuje reikalavo skaitmenų ir lentelių. Egilė skundėsi, bet mokėsi programų, rašė slaptažodžius į nešiojamą užrašų knygutę, laikė tvarkingas bylas darbalaukio stalčiuose. Ji mėgo jausti, kad yra reikalinga: be jos šis tylus chaosas griūtų.
Ji supilė sau arbatos, pridėjo citrinos skiltelę ir atsisėdo prie lango. Kieme sniego valytojas rinko sniegą į šoną, retai matomi automobiliai išvažiuodavo iš kiemo. Egilė įsivaizdavo, kaip po dešimtiespenkių metų vėl žiūrės į tą patį kiemą, tik iš balkono, apsiauti šiltu švutu. Galbūt šalia sėdės anūkas, keldamas kojas ir klausinėdamas, kodėl sniegas toks pilkas.
Ši vaizdinė jau daugelį metų gyveno jos galvoje. Vasarą prisiminimai papildė vasarnamių namelis su nusidėvėjusia stogu, daržais, kur ji, nors ir skundžiasi, sėjosi krapus, o vakare sėdėjo prie kepsninės ir su vyru kvestionavo, kiek druskos įdėti į šašlyką. Senėjimas atrodė kaip natūralus, nors ne visada džiugus, bet jos.
Įėjimo durys spragtėjo, ir koridoriuje šnaustė sportbačių. Algirdas įžengė į virtuvę, įkvėpė orą.
Vėl arbata be cukraus? paklausė jis šluostydamas šlaunis.
Gydytojas patarė mažiau saldžių gėrimų, priminė Egilė.
Jis šyptelėjo ir įpilė sau vandens iš filtro. Jo šiek tiek pilkti plaučiai ir siaura veido linija per pastaruosius metus dar labiau išdžiūvo. Kartą jo išraiška patraukė aštrų žandikaulių kampą, bet dabar dažniausiai matė nuovargį ir paslėptą susierzinimą, kurį jis bandė nuslėpti.
Šiandien vėluosiu, sakė jis žiūrėdamas pro langą. Vakarienei ne lauksi.
Vėl susirinkimas? paklausė ji. Ar gal tavo anglų kalbos kursai?
Jis susiraukė.
Ne kursai, o pamokos su lektoriaus pagalba.
Taip, tikrai, linktelėjo Egilė. Su lektoriaus.
Jis šaltai pažvelgė, bet nepraršo. Egilės skrandis susitraukė. Pastaruoju metu jie turėjo daug tokių nepilnų sakinių, neišsakytų žodžių, kurie ore svyruodavo sunkiau nei bet kas nors kitas.
Ji persirengė, patikrinusi, ar miegamajame langas uždarytas, ir koridoriuje įprasta gestu paėmė raktų rinkinį. Metalas šaltai šaldė ranką. Tie raktai buvo su ja tiek metų, kad ji beveik nepastebėjo, kaip dažnai juos perkeli nuo dėžutės į kišenę ir atgal. Namas, automobilis, vasarnamis, pašto dėžutė jos mažas pasitikėjimo šaltinis.
Autobuse buvo glausta. Žmonės tyliai žiūrėjo į telefonus, kai kurie susikaužė, kiti garsiai šūkdavo dėl sustojimų. Egilė sulaukė krepšelio prie savęs ir pradėjo galvoti apie dieną. Pietumis reikės paskambinti mamai, paklausti, kaip kraujospūdis. Mamai 73, ji gyvena kaimyniniame mikrorajone ir atsisako persikelti ar net šiek tiek arčiau sūnaus.
Aš visus pažįstu, kartojo ji. Vaistinėje, parduotuvėje, sveikatos centre. Kur aš važiuosiu?
Kiekvieną kartą ji linktelėjo galvai ir širdyje žinojo, kad tai jos pasaulis. Pažįstamos sienos, pažįstamos veidai, maršrutas iki stotelės, kurią galima būtų nueiti užmerktomis akimis. Tai suteikdavo jausmą, kad dar šioje vietoje yra jos vieta.
Sveikatos centre kvepė chloras ir vaistų kvapas. Įėjimo sargas pakvietė ją. Koridoriuose jau stovėjo pacientų miniatiūros, kai kurie ginčijosi su registratu, kai kurie žiūrėjo į laikrodžius. Egilė įžengė į savo kabinetą, nusiėmė švarką, įjungė kompiuterį ir šoko į puodą su karštu vandeniu.
Personalų skyriuje buvo triukšminga: trys stalai, spintelė su asmeninėmis bylomis, senas spausdintuvas, kuris gąsdino ir šiaudravo popierių. Jos kolegė, jauna moteris apie trisdešimt, išdėstė popierius pagal aplankus.
Labas rytas, sako ji. Girdėjai naujieną?
Kokią? Egilė padėjo puodelį ant stalo ir atsisėdo.
Vyriausias gydytojas šį rytą surengia visų skyrių vadovų susirinkimą dešimt valandą. Sakoma, kad bus kalbama apie optimizaciją.
Žodis liko ore kaip šaltas vėjas. Egilės širdyje susitraukė. Optimizacija šiais metais reikšdavo vieną dalyką: darbuotojų atleidimą.
Gal vėl nauja ataskaita, bandė ji atitraukti dėmesį.
Gal, neapsisvarstė jaunuolė.
Darbas sukosi. Gydytojai ateidavo su prašymais, klausinėjo apie atostogas. Egilė mechanistiškai paaiškindavo, pasirašydavo, įveddama duomenis į sistemą. Mintys nuolat grįždavo prie ryto šnekto žodžio.
Dešimt valandą ją pakvietė į salę kartu su personalo skyriaus vadovu. Ten jau sėdėjo skyrių vadovai, vyresnieji slaugytojai. Vyriausias gydytojas, apie šešiasdešimt metų, pakilo į tribūną, sutvarkė kaklą.
Jis kalbėjo apie reformą, naujus standartus, efektyvumo didinimą. Egilė klausėsi, kaip per medvilnę. Tuomet paskelbė, kad bus peržiūrima darbo struktūra, kai kurios funkcijos sujungs, kai kuriose bus perteklų.
Konkretūs sprendimai bus priimti per ateinančius mėnesį, sakė gydytojas. Vadovai gaus sąrašus pareigų, kurios gali būti panaikintos.
Žodis pareigos skambėjo sunkiai. Egilės akimis susitiko vadovo žvilgsnis. Jis greitai nukreipė žvilgsnį.
Po susirinkimo ji sugrįžo į kabinetą ir uždūrė duris. Kolegė jau žinojo viską naujienos sklandžiai sklandė.
Manai, kad mus tai paveiks? paklausė ji, vilkdama rašiklį.
Nežinau, atsakė Egilė. Jau dabar trūksta darbuotojų.
Bet jei sujungtų su buhalterija ar dar ką… ji nebaigė.
Egilė prisiminė, kaip praėjusiais metais šaliai sumažino vieną personalo darbuotoją, likus triems atlikti keturių žmonių darbą. Tvarkysime, sakė tada.
Ji bandė grįžti prie darbo, bet skaičiai pradėjo tirpėti prieš akis. Prieš pietų ji įėjo į personalo vadovo kabinetą.
Galime šiek tiek pabendrauti? paklausė ji, atidarusi duris.
Jis linktelėjo, nenukreipdamas akies nuo ekrano.
Girdėjai? pradėjo Egilė.
Girdėjau, trumpai atsakė jis.
Mūsų skyrius ji sustojo.
Jis pagaliau pažvelgė į ją. Jo žvilgsnis buvo pavargęs.
Egilė, kol kas neturiu konkrečios informacijos. Laukiame viršutinių nurodymų. Kai tik gausime, pranešiu.
Ji linktelėjo ir išėjo. Koridoriuje šiluma netikėtai pakilo, nors jos apsirengta tik plonu megztuku. Galvoje suklydo skaičius jo amžius. Penkiasdešimt. Ne keturiasdešimt, kai dar galima bandyti naujus dalykus. Ne trisdešimt, kai gali rizikuoti. Penkiasdešimt.
Namų kelią ji pasiekė vėliau nei paprastai. Autobuse spūstys stovėjo, o ji visą laiką žiūrėjo pro langą, nematydama gatvių. Mintys sukosi ratu: jei ją atleis, kokią darbą suras? Kas priims jos amžiaus žmogiškąją išteklių, net su patirtimi? Privatų sveikatos centrą? Kolegiją? Ar pradės mokytis naujų programų, įsitraukti į kitą kolektyvą?
Algirdas grįžo apie devynią. Jis dėvėjo kostiumą, skirtą svarbioms susitikimams. Jis nusivilko švarką, švariai jį pakabino ir nuėjo į virtuvę.
Ar vakarienei? paklausė jis.
Laudavau tavęs, atsakė Egilė. Ar karštą sriubą?
Nebereikia, jau valgiau, sakė jis ir įpilė sau arbatos. Šiandien turėjome susirinkimą.
Ir mes turėjome, sakė ji. Apie atleidimą.
Jis pakėlė antakį.
Tave?
Dar nežinau. Sakė, kad bus peržiūrima struktūra.
Jis tylėjo, tada atsisėdo priešais.
Man taip pat naujienų, sakė jis. Pasiūlė kontraktą užsienyje.
Egilė iš karto nesuprato.
Kur užsienyje?
Vokietijoje. Įmonės filialas pradeda naują projektą. Reikia žmogaus su patirtimi. Dvitrys metai.
Ji žiūrėjo į jį, neišreikšdama jausmų.
Sutikai? paklausė ji.
Sakau, kad pagalvočiau, atsakė jis. Bet, tiesa, tai rimta galimybė. Ir pinigų, ir patirties.
Žodžiai apie atlyginimą sukrėtė ją labiausiai. Pinigai visada buvo sunkiai ginčijami argumentas. Būstas, remontas, sūnaus hipotekos mokėjimai, maistas mamai. Viskas stovėjo už šios paprastos frazės.
Dvitrys metai, kartojo Egilė. Ir ką aš darysiu per tą laiką?
Jis atitraukė žvilgsnį.
Galime aptarti variantus. Galėtum eiti su manimi. Ten taip pat reikia personalo specialistų. Aš sužinosiu.
Ji įsivaizdavo svetimą miestą, nepažįstamą kalbą, bandymą aiškinti atostogų procedūras kita kalba, kurią mokėjo tik mokyklos pamokų metu. Įsivaizdavo mamą, liks vieną, sūnų su šeima, anūką. O save stovinčią prekybos centre šalia Hamburgų, ieškantį grietinėlės, kur viskas parašyta nepažįstamomis raidėmis.
Ar gali likti, tęsė jis. Dirbti čia, būti su anūku. Metai praskrieps.
Jis kalbėjo užtikrintai, bet balso tonas atskleidė neramumą. Egilė pastebėjo, kaip jis suspaudė pirštus ant puodelio.
O jei nepraskris? tyliai paklausė ji. Jei liksi čia?
Jis įkvėpė.
Aš neketinu emigruoti. Tai darbo kontraktas.
Darbo kontraktą taip pat galima pratęsti, sakė ji. Ten naujos galimybės, nauji ryšiai. O čia
Ji nebaigė. O čia reikšdavo viską, kas tapo įprasta ir sunki. Eilių eilės sveikatos centre, amžini kelių remontai, kainos parduotuvėse, televizoriaus naujienos, nuo kurių ilgą laiką nebe laukė gerų žinių.
Tylėjimas užpildė kambarį. Girdi, kaip kaimynų bute kažkas stumia kėdę.
Dar ne šiandien, sakė Algirdas galų gale. Aš taip pat pavargau. Aptarsime savaitgalį.
Egilė linktelėjo, jausdama, kaip viduje kyla banga, bet nesuprasdama, ar tai baSužinoję, kad tik drąsus sprendimas, net jei kelia neaiškumų, atveria galimybę gyventi autentiškai ir su džiaugsmu, jie išmokė gyvenimo kelias priklauso nuo pačių pasirinkimų, o ne nuo baimės prieš nežinomybę.
