Kur šviesa negali prasiskverbti
Šaltą žiemos rūką veržiančioje, širdyje šaldytame ir bado skriaudžiančiame Vilniaus ghetto, jauna žydų moteris priėmė sprendimą, kuris amžinai pakeis jos kūdikio likimą. Alkis buvo pastovus. Gatvės dvelkė liga ir baime. Deportacijos šoktelėjo kaip laikraščiai kiekvienas traukinys negrįžtanti kelionė. Sienos užsidarė.
Bet šioje rūganų tamsoje jos rado paskutinę plytelę išeitį, ne sau, o savo ką tik gimęs sūnaus.
I. Šaltis ir baimė
Užšąla veją lyg skilteles, kai snaigės krinta ir užklumpa griuvėlių bei kūnų kalnus. Aistė Petrauskaitė žiūrėjo per įsprogusį langą, laikydama krūtimi savo kūdikį. Mažas Jokūbas, vos kelių mėnesių, jau išmoko tylėti giminės ašaros ghetto galėjo reikšti mirtį.
Aistė prisiminė geresnius laikus: tėvų juoką, šviežio duonos kvapą, šeštadienio dainas. Visi šie prisiminimai ištirpė, pasikeitus alkiui, ligoms ir nuolat girdimam šuolių šauksmui.
Kalbėjosi žodžiai apie naują perpildymą, naują sąrašą. Niekas nežinojo, kada ateis jų eilė. Aistą jau ištraukė iš gyvenimo jos vyras Dovydas, priverstas į pirmąją deportaciją. Nuo to laiko ji išgyveno tik dėl Jokūbo.
Ghetto tapo spąstu. Pirmiausia pastatyti apsaugai, dabar belaidės. Kasdien duonos kiekis mažėjo, vanduo dregnėjo, viltis slėpėsi. Aistė dalijosi kambariu su trijomis kitomis motinomis ir jų vaikais. Visos jausdavo, kad pabaiga artėja.
Vieną naktį, kai stiklai traškėjo šaltai, ji išgirdo šnabždesį tamsioje. Tai buvo kaimynė Marija, nusigriuvusi nuo per daug ašarų.
Yra žmonės iš Lenkijos, šnabždėjo ji dirba kanalizacijų sistemoje, padeda kartas perkaityti, bet tik už kainą.
Viltis ir baimė susiliejo širdyje. Ar tai tik spąstai? Niekas nieko neprarado, tad Aistė rytoj iškeliavo ieškoti tų vyrų.
II. Sandoris
Susitikimas įvyko drėgname rūsyje po batsiuvės parduotuvės, tarp odos ir drėgmės kvapo. Ten Aistę sutiko Jonas ir Pijus kanalizacijos darbuotojai, veido bruožai iškaltų darbo ir kaltės.
Negalime išgelbėti visų, suskambėjo Jonas, balso griauža yra patrulių, visur akys.
Tik mano sūnus, ištirpo Aistė nieko manęs neieškokite. Tiesiog išgelbėkite jį.
Pijus žvelgė į ją užuojautingai.
Kūdikis? Rizika milžiniška.
Žinau, bet jei liks čia, mirs.
Jonas susimokė galvą jie jau padėjo kitiems, bet niekada tokitam mažyliui. Suplanavo: naktį, Jonas atidarys kanalizacijos dangtelį, o Aistė perneš Jokūbą į metalinį dėžutę, supakuotą šiltomis skraistomis.
Grįžusi į ghetą, Aistė neįgalėjo miegoti. Žiūrėjo į savo vaiką, siaubingos švelnumo, ir ašarų slėpėsi. Kaip neišleisti jo?
III. Atsisveikinimas
Pasirinkta naktis atnešė šerkštą, kuri sušeldė net akmenis. Aistė apsiaugo Jokūbą į šilčiausią skraistą paskutinį jos motinos paliktą daiktą ir švelniai bučino jo kaktą.
Augi ten, kur aš negaliu pasiekti, šnabždėjo ji, balsas išsiskyręs.
Ji vaikščiojo per tuščias gatves, praleisdama šešėlius ir karių žvilgsnius. Atvykusi prie dviečio, Jonas ir Pijus jau laukė. Jonas atidarė kanalizacijos dangtelį, o kvapas buvo nepakeliamas. Aistės rankos drebojo, bet ne šaltis, o svoris, kuriuo ji turėjo pakelti.
Ji priglumbėjo prie sūnaus ausies, švelniai šaukdama:
Myliu tave. Niekada nepamiršk.
Pijus lėtai nuleido dėžutę į sausą tunelį. Aistė laikė kvapą, kol šviesa dingo. Ji neskubėjo, nes ašaros nesuteiktų galimybės likti. Ji pasilikusi, priimdama savo likimą, bet žinojo, kad Jokūbas turi galimybę išgyventi.
IV. Požeminis kelias
Dėžutė nusileido į tamsą. Jokūbas net verkė, tarsi jausdamas, koks žiaurus akistata. Pijus tvirtai laiko jį prie krūtinės, apsaugodamas nuo šalčio ir baimės.
Kanalizacijos labirą sudarė šlapio vandens gylis iki kelių kelių, o ekos garsas vienintelis garsas, be širdies plakimo. Jonas prisijungė prie jų, ir jie ejo labirintu, kur kiekvienas žingsnis galėjo būti paskutinis.
Po valandų kelio jie pasiekė paslėptą išeitį, už ghetto sienų čia laukė lenkų šeima, prisijungusi prie slaptos rezistencijos.
Rūpinkis juo, švelniai sakė Pijus, perduodamas jokūbą su skraista. Jo motina ne iškeliavo.
Žydų moteris Zofija, su ašaromis akyse, priėmė jį kaip savo. Nuo to laiko Jokūbas tapo jų sūnumi, vardu Jakovas, kad slaptas taptų.
V. Paskola gyvenimui
Jakovas augo slaptume pasaulyje. Zofija ir jos vyras Marius jį auklėjo kaip savo, nors žinojo paslaptį, kad pavojus niekada nesibaigia. Skraista vienintelė paveldėta dovana, saugoma kaip lobis.
Karas tęsėsi naktinis bombardavimas, dienos alkis, mėnesiai baimės. Bet buvo ir švelnumo: loparos dainos, duonos kvapas, šiltas apkabinimas.
Jakovas išmoko skaityti iš senų knygų, kurias Marius išgelbėjo iš apleistų namų. Zofija mokė tyliai melstis, nesigarsėti, slėptis, kai girdimos žingsniai.
Metai prabėgo. Karas nutrūko kaip ramaus gerklės šuoras, bet daugelis negrįžo. Prarastų vardai lijo ore kaip šmėklos be kapų.
Dešimčio metų sulaukus, Zofija atskleidė tiesą:
Nesate čia gimę, vaikeli. Tavo motina buvo drąsi. Ji tau atidavė gyvenimą, perduodama mus.
Jakovas verkė dėl nežinomų šaknų, bet širdyje žinojo, kad Zofijos ir Marijo meilė yra tikra, lyg tų, kurie jį paliko.
VI. Šaknys šešėlyje
Po karo liko nauji iššūkiai. Antisemitizmas neišnyko su vokiečių okupacija. Zofija ir Marius saugojo Jakovą nuo šmeižto, nuo žvilgsnių, nuo pavojingų klausimų.
Skraista tapo jo talismanu. Kartais jis ją nešiojo slapta, glostydamas nusidėvėjusią medžiagą, įsivaizduodamas motinos veidą.
Jakovas mokėsi, dirbo, susituokė, turėjo vaikų. Jo istorija liko slaptai, tačiau su laiku jis pradėjo ją pasakoti anūkams. Baimė vis dar šnabždėjo kaip šlapi šešėlis, bet dvasios šviesa pradėjo švytėti.
VII. Grįžimas
Dvidešimtis metų praėjus, senstantis Jakovas jautė poreikį sugrįžti į seną Vilnių. Miestas pasikeitė, bet jo širdyje liko tas pats vietas, kur viskas prasidėjo.
Jis keliauja vienas, skraista krūvoje. Keliaujant po senas gatves, jis ieško neišnykusios kanalo vietos. Ghetto dabar tik išnykusių pastatų griuvėsiai, bet jis randa rūdų dangtelį, tarp kurio slypėjo jų išvadas.
Jis iš kišenės išima raudoną rožę ir padeda ant metalo.
Čia prasidėjo mano gyvenimas, šnabždėjo čia baigėsi tavo kelias, mamytė.
Ašaros tekėjo per veidą, bet ne buvęs kapas, ne nuotrauka, niekas neįrašyta į akmenį. Liko tik šis veiksmo atmintis, kuris iškovojo gyvenimą.
VIII. Meilės atgarsiai
Grįžęs namų, jis pasakoja anūkams, kad motinos atmintis niekada neišblės.
Tikra meilė nereikalauja vardo, sako jis ji gyvena veiksmais, tyluma, gyvenimu, kuris tęsiamas.
Kasmet, prisiminimų dieną, jis deda raudoną rožę ant skraistos, padėdamas padėką už didžiausią dovaną gyvenimą.
Senas pošalys tas, kur niekas nebūna, bet kas kas naktį pastebi, jaučiasi, kad ten, kur šviesa negali prasiskverbti, gimė meilės istorija, stipresnė nei mirtis.
