Jau devyni mėnesiai praėjo nuo tos dienos, kai Elena Didžiulienė negavo jokių žinių iš savo sūnaus. Iš pradžių ji skaičiavo dienas, pažymėdama jas sename virtuvės kalendoriuje. Po to pradėjo skaičiuoti savaites. Galiausiai visiškai nustojo, nes kiekviena nauja diena be laiško skaudino širdį lyg šaltas vėjas gruodžio naktį. Ji vis tiek tikrindavo pašto dėžutę—rytą, vos aušrai palietus langus, ir vakare, kai šešėliai tankėjo mažame bute Vilniaus priemiestyje. Paštininkė, Ona, jau nebekėlė akių, praeinant pro šalį, tarsi jos tyla galėtų numalšinti tuštumą. Tačiau dėžutė liko nekalanti. Vėl ir vėl.
Adomas išvyko į JAV prieš ketverius metus. Pagal kontraktą. Pažadėjo, kad neilgam. Kad uždirbs, įsikurs, padės. Sugrįš. Išvyko su lengvą lagaminą, šypsena ir akimis, pilnomis svajonių. Pirmus mėnesius rašė dažnai—trumpus pranešimus, skambučius vakarais. Vėliau vis rečiau. O tada—tyla. Lyg kas nors už vandenyno trypė jo praeitį, išbraukdamas iš atminties namą, gatvę, motiną.
Elena Didžiulienė kabinosi prie pasiteisinimų kaip prie gelbėjimosi ratų. Jis užsiėmęs. Mokosi kalbos. Kuria naują gyvenimą. Kartodavo tai, stovėdama prie viryklės, kad netyčia nesuklyktų nuo skausmo, kad užgniaužtų baimę, jog sūnus dingo visam laikui. Atsiminimuose pavirsdavo jo vaikiški žingsniais koridoriuje, jo juokas, kai purvinas įbėgdavo iš lauko ir šaukdavo: „Mama, žiūrėk, ką radau!“ Dabar ją supo tyla—sunkiausia, kaip sniego kupeta, užpylus jų miestelį.
Pasiteisinimai išseko. Likė tik bedugnė. Šalta, neperžengiama, ji augo tarp jų su kiekviena diena kaip ledinė siena, atskirianti praeitį nuo dabarties.
Jų miestelyje tokių motinų buvo nemažai. Moterys, kurių vaikai išvyko, palikdamos tuščias pašto dėžutes ir nepasakytus žodžius. Jas atpažindavo iš žvilgsnio—gyvo, bet aptempto liūdesiu. Kaimynė Rūta kartodavo: „Gera, kad gyvas. Imk, ką duoda, Elenai.“ Elena Didžiulienė linkčiojo, bet viduje kūrėsi kaltės jausmas. Jai neužteko žinoti, kad gyvas. Jai norėjosi girdėti jo balsą, jo „Mama, kaip sekasi?“—ne dėl pinigų ar dovanų, o dėl to, kad širdis vėl plaktų ramiai.
Gyveno kukliai. Daržas už namo, katinas vardu Pūkis, senas televizorius, kuriame rodė nesibaigiančias melodramas. Penktadieniais—valymas, šeštadieniais—turgus, kur pardavėjai sveikindavosi kaip su seną pažįstamą, o daržovių pardavėja vis klausdavo: „Vėl be maišelio, Elena Didžiulienė?“ Megzė. Pirma pirštines Adomui, prisimindama jo platūs delnus. Vėliau—tiesiog taip, sukisdama į stalčių, lyg kas nors dar galėtų ateiti ir pasiimti jų šilumą. Siuvė pagalvėles katėms prieglaudai. Tik kad rankos netrūktų nuo tuštumos. Tik kad diena nevirstų beždžione duobe.
Vieną rūsčią lapkričio dieną paskambino durų beldimas. Elena Didžiulienė pagalvojo, kad čia kaimynė—paprašyti miltų ar degtukų. Arba kurjeris suklydo adresu. Atidarė—ir sustingo, lyg pasaulis sustotų. Ant slenksčio stovėjo berniukas, maždaug vienuolikmečis, apsivilkęs nusidėvėjusią striukę ir su mažu kupriniu. Akys—pilkos, budrios, su žaibu, tarsi jis jau žinotų, kad gyvenimas gali numesti bet ką.
— Jūs Elena Didžiulienė? — tyliai paklausė jis, balsas drebėjo, ar nuo šalčio, ar nuo jaudulio.
— Taip… — iš— Padėk man pamiegoti gerą naktį, Pūki, — tarė ji, žvelgdama į katę, o už lango sniegas magiškai švytėjo mėlyname tamsos fone.
