Teta Rūta Man 47 metai. Esu paprasta moteris, galima sakyti pilka pelytė – nei graži, nei liekna, visada buvau viena. Niekada nenorėjau tekėti, nes manau, kad visi vyrai vienodi – tik valgyti ir ant sofos gulėti. O ir niekas nesiūlė nei vedybų, nei draugystės. Mano tėvai jau garbaus amžiaus, gyvena Klaipėdoje. Šeimoje esu vienturtė, brolių ar seserų neturiu. Yra pusbrolių ir pusseserių, su jais nebendrauju – nenoriu. Jau penkiolika metų gyvenu ir dirbu Vilniuje: organizacijoje, mano gyvenimas – darbas ir namai. Gyvenu eiliniame daugiabutyje miegamajame rajone. Esu pikta, ciniška, nieko nemyliu. Nemėgstu ir vaikų. Tik kartą per metus per Naujuosius metus važiuoju pas tėvus į Klaipėdą. Šiemet vėl ten buvau, grįžusi namo nusprendžiau išvalyti šaldytuvą. Susirinkau visas senas šaldytas picas, kotletus, koldūnus – kas nepatiko, taip ir liko giliai šaldytuve. Viską sudėjau į dėžę ir išėjau išmesti. Iškvietiau liftą – jame stovėjo berniukas, gal septynių, kurį ne kartą mačiau su mama ir kūdikiu. Pagalvojau sau – na, prigimdė! Berniukas nužiūrėjo mano dėžę ir nusekė mane iki konteinerio. Tyliai paklausė: „Ar galima paimti?“ Sakau – viskas sena. Bet pagalvojau – jei nori, tebūnie. Grįžtant atgal pamačiau, kaip jis atsargiai sudėjo maišelius ir stipriai laikė prie krūtinės. Paklausiau, kur jo mama? Jis atsakė: „Serga. O ir sesutė serga. Net atsikelti negali.“ Grįžau į butą, uždėjau ant viryklės vakarienę. Sėdėjau ir galvojau – kažkas mane užkabino, negalėjau berniuko pamiršti. Nes buvau niekada nejausdavusi noro padėti. Tačiau paėmiau iš namų, ką turėjau: dešros, sūrio, pieno, sausainių, bulvių, svogūnų, net mėsos gabalą. Tik tada supratau, kad nežinau, kuriame aukšte jie gyvena, žinau tik, kad aukščiau už mane. Lipu laiptais aukštyn – po dviejų aukštų atidaro duris tas pats berniukas. Iš pradžių nesuprato, bet atsiliepė ir įsileido į vidų. Butas labai skurdus, bet švarus. Mama gulėjo lovoje susisukusi, šalia mažoji sesutė. Ant stalo dubuo su vandeniu ir skudurėliais – matyt, bandė malšinti temperatūrą. Paklausiau, ar turi vaistų – parodė kažkokias pasenusias tabletes. Priėjau prie mamos, patikrinau, galva karšta. Ji atmerkė akis, nepažįstamai pažiūrėjo, staiga pašoko: „Kur Antanas?“ Paaiškinau, kad esu kaimynė, paklausiau simptomų ir iškviečiau greitąją. Kol atvyko, pagirdžiau arbatą ir padaviau maisto – valgė net neprieštaraudama, matėsi, kad stipriai alkana. Kaip dar sugebėjo maitinti kūdikį krūtimi? Atvažiavo medikai, apžiūrėjo, prirašė vaistų, skyrė net injekcijų mergaitei. Nubėgau į vaistinę, nupirkau visko. Prekybos centre pririnkau pieno, vaikiško maisto ir net žaislą – keistą gelsvai citrinų spalvos beždžionėlę, nes niekada nebuvau pirkusi dovanų vaikams. Mamos vardas – Ingrida, jai 26 metai. Viskas klostėsi blogai: gimė Kauno priemiestyje, mama – vilnietė, bet ištekėjo už kauniečio, persikėlė ten. Kai Ingrida gimė, tėvą darbe mirtinai nutrenkė elektra. Liko mama su kūdikiu ir be pinigų – pradėjo gerti, per tris metus visiškai nusmuko. Kažkaip kaimynai surado močiutę Vilniuje, ji paėmė Ingridą pas save, bet būdama taupi ir rūstoka, rūpinosi kiek galėjo. 16-os Ingrida pradėjo dirbti parduotuvėje, 17-os – močiutė mirė. 18-os susirado vaikiną, kuris žadėjo vesti, bet kai pastojo – dingo. Tekdavo kūdikį palikti vieną bute ir eiti valyti laiptines. Kai susilaukė dukros, buvęs darbdavys parduotuvėje, panaudojo jos silpnumu – grasindamas nuolat ją prievartavo, drįso dovanoti vos 30 eurų ir liepė daugiau nesirodyti. Šią skaudžią istoriją ji papasakojo man tądien. Padėkojo už pagalbą, siūlė atidirbti valymais ar maisto gamyba. Sustabdžiau – pasakiau, kad nereikia. Naktį negalėjau užmigti. Galvojau, kam gyvenu, kodėl tokia esu – kodėl netėvu rūpinuosi, neskambinu, nieko nemyliu, nesigailiu. Sutaupiau nemažai, bet nėra kam duoti. O štai čia – svetimi žmonės kenčia, badauja, serga. Kitą rytą atbėgo Antanukas su karštų blynų lėkšte ir pabėgo. Stovėjau prie durų su ta lėkšte, blynais kvepėjo, šiluma mane lyg atgaivino – norėjosi ir verkti, ir juoktis, ir valgyti vienu metu… Šalia mūsų namų mažas prekybos centras. Žaislų ir rūbų parduotuvės šeimininkė, nesuprasdama, kokio dydžio drabužiai reikalingi, pati nuėjo su manimi. Ar todėl, kad norėjo daugiau parduoti, ar ją sujaudino mano rūpestis, bet po valandos turėjau keturis didžiulius maišus su rūbais mergaitei ir berniukui. Nupirkau patalynę, antklodę, net vitaminų. Norėjau nupirkti viską – jaučiausi reikalinga. Praėjo dešimt dienų. Jie mane vadina teta Rūta. Ingrida – puiki namų šeimininkė – mano butas tapo jaukus kaip niekad. Pradėjau skambinti tėvams. Siunčiu SMS žinutę su žodžiu „GERUMAS“ sergantiems vaikams. Nežinau, kaip gyvenau anksčiau. Po darbo skubu namo – žinau, kad esu laukiama. Ir dar. Pavasarį važiuosime į Klaipėdą visi kartu – bilietus į traukinį jau nupirkome. Teta Rūta – kaip vienas mažas stebuklas pakeitė mano gyvenimą ir atvėrė duris širdžiai

Teta Rita

Man 47 metai. Esu paprasta moteris. Galima sakyti pilkoji pelė. Nei graži, nei išskirtinės figūros. Vieniša. Niekada nebuvau ištekėjusi ir nenoriu, nes manau, kad vyrai beveik visi vienodi gyvūnai: svarbiausia jų skilvius prikimšti ir ant sofos išsidrėbti. Be to, niekas niekada man nesipiršo, nei siūlė susitikti. Tėvai mano senstantys, gyvena Panevėžyje. Vienintelė esu šeimoje. Nei brolių, nei seserų. Giminių yra, bet nebendrauju su jais. Nėra noro. Jau penkiolika metų gyvenu ir dirbu Vilniuje. Dirbu įmonėje, rutina darbas-namai, kasdien. Gyvenu paprastame daugiabutyje, miegamajame rajone.

Esu pikta, ciniška, nieko nemyliu. Nemėgstu vaikų. Per Naujuosius metus važiavau į Panevėžį aplankyti tėvų vieną kartą per metus sugrįžtu namo. Grįžusi, nusprendžiau išplauti šaldytuvą. Nusprendžiau pagaliau išmesti visas senas šaldytas atsargas koldūnus, kotletus. Kažkada vis pirkdavau, nepatiko taip ir gulėjo. Surinkau į dėžę, išėjau išnešti. Išsikviečiau liftą, o lifte berniukas, gal 7 metų. Jau anksčiau mačiau jį su mama ir dar kūdikiu. Pagalvojau tada va, prisigimdžiusi! Jis spoksojo į dėžę. Išėjome, einu prie konteinerio, jis iš paskos. Tyliai paklausia: ar galiu paimti? Sakau, tai sena, nebereikalinga! Bet pagalvojau jei nori, tegul ima, negi supuvę? Beeinant jau nusisukau, bet kažkodėl žvilgtelėjau atgal. Jis kruopščiai rinko pakelius, priglaudė prie savęs ir glaudė prie krūtinės. Paklausiau kur tavo mama? Sako, serga. Ir sesutė serga. Negali pakilti iš lovos, pasakė. Aš apsisukau ir nuėjau namo. Grįžau į savo butą, uždėjau vakarienę ant viryklės.

Sėdžiu. Galvoju. Tas berniukas niekaip neiškrenta iš galvos. Niekada nebuvau gailestinga ir nebuvo noro kam nors padėti. Bet kažkas mane pastūmėjo greitai surinkau maisto kiek radau: dešros, sūrio, pieno, sausainių, bulvių, svogūnų, net mėsos iš šaldiklio didelį gabalą. Išėjau ir prie lifto suvokiau nežinau jų aukšto, tik tiek žinau, kad aukščiau manęs. Pradėjau kopti aukštais pasisekė, po dviejų aukštų berniukas pats atidarė duris. Iš pradžių nesuprato, bet kažkodėl tyliai atsitraukė ir įleido mane vidun. Bute buvo labai skurdžiai, bet labai švaru.

Ji gulėjo susirietusi prie vaiko. Ant stalo dubuo su vandeniu, šluostės. Akivaizdu, karščiavo, vėsino kompresais. Mergaitė irgi miegojo, krūtinėje gurgždėjo kvėpavimas. Tablečių yra? paklausiau berniuko. Yra kažkokių, parodė man. Senos, pasibaigusio galiojimo, seniai laikas buvę išmesti. Priėjau prie moters, paliečiau kaktą karšta. Atsimerkė, nesuprasdama į mane pažiūrėjo. Staigiai atsisėdo: Kur Antanas? Paaiškinau, kad esu kaimynė. Paklausiau, kokie simptomai jos ir vaiko. Iškviečiau greitąją. Kol atvyko, pagirdžiau ją pienu su dešra ir duona. Valgė net neprieštaraudama aiškiai buvo alkana. Kaip ji dar maitina kūdikį?

Atvyko gydytojai, apžiūrėjo, išrašė vaistų mergaitei ir dar injekcijų. Nuėjau į vaistinę, nupirkau viską. Užėjau į parduotuvę, paėmiau pieno, įvairaus vaikiško maisto. Dar žaislą nupirkau keistą, citrinos geltonumo beždžionėlę. Niekada anksčiau nebuvau pirkusi vaikams dovanų.

Jos vardas Miglė, 26 metai. Gyveno Kuršėnuose, net ne pačiuose, o jų pakrašty. Mama ir močiutė buvo vilnietės, tik mama ištekėjo už vyro iš Kuršėnų. Ten ir persikėlė, dirbo kažkokioje gamykloje. Jis ten buvo technikas. Kai gimė Miglė, tėtį darbe nutrenkė elektra. Mama liko be darbo, be pinigų su kūdikiu ant rankų. Pradėjo lankytis visokie draugai. Įklimpo į alkoholį greitai per tris metus. Kažkaip kaimynai rado močiutę Vilniuje ji pasiėmė Miglę. Būdama penkiolikos, močiutė papasakojo visą tiesą ir kaip mama mirė nuo tuberkuliozės. Močiutė buvo nekalbi, šykšti ir stipriai rūkė.

16-kos Miglė pradėjo dirbti artimiausioje parduotuvėje pradėjusi pakuotoja, vėliau kasa. Po metų mirė močiutė, Miglė liko viena. 18-kos su vaikinu susitikinėjo žadėjo vesti, bet kai susilaukė kūdikio, tas dingo kaip į vandenį. Dirbo iki paskutinio, kaupė pinigus, nes žinojo padės niekas. Kai pagimdė, praėjus mėnesiui jau palikdavo vaiką viena bute ir plovė laiptines. Mergaitę kaip pagimdė? Parduotuvės savininkas, grįžusi dirbti kai sūnus paaugo, kartą vakare išprievartavo, paskui nuolat grasino jei prabils, atleis, o daugiau niekur darbo negaus. Kai sužinojo apie nėštumą, davė 200 eurų ir liepė akyse nebesirodyti.

Va tokia istorija. Per tą vakarą viską man Miglė papasakojo. Padėkojo už viską, pasiūlė atidirbti už maistą tvarkydama ar gamindama. Sustabdžiau jos dėkojimus, išėjau. Visą naktį nemiegojau. Galvojau: kam aš gyvenu ir kodėl? Kodėl aš tokia? Nesirūpinu tėvais, neskambinu. Niekam nejaučiu šilumos. Pinigus tik kaupiu sukaupiau nemažą sumą, bet leisti vis tiek nėra kam. O čia svetima šeima, jiems net valgyti nėra, gydytis nėra už ką.

Ryte atėjo Antanas įteikė lėkštę blynelių ir pabėgo. Stovėjau tarpdury su ta lėkšte, o karštų blynų šiluma, tarsi tirpdė mane norėjosi visko iškart: ir verkti, ir juoktis, ir valgyti.

Netoli mūsų namų stovi nedidelis prekybos centras. Ten viena parduotuvė vaikiškų rūbų, kur pardavėja, net galų nesupratusi kokio dydžio reikia drabužių, sutiko net pati eiti kartu su manimi į svečius! Nežinau, gal ji pajuto, kad nupirksiu daug, o gal tiesiog sujaudino mano rūpestis. Po valandos jau keturios milžiniškos pakuotės su rūbais mergytei ir berniukui stovėjo prie durų. Nupirkau darklodį, pagalvių, patalinės. Prisipirkau maisto. Net vitaminų. Norėjau viską pirkti. Pajutau, kad esu kažkam reikalinga.

Jau dešimt dienų praėjo. Jie mane vadina teta Rita. Miglė labai naginga mano butas tapo jaukesnis. Pradėjau skambinti tėvams. Siunčiu žinutes SU GĖRIU sergantiems vaikams. Nežinau, kaip anksčiau gyvenau. Kiekvieną vakarą po darbo bėgu namo. Žinau, kad ten manęs laukia. Ir dar. Pavasarį visi vyksime į Panevėžį aplankyti mano tėvų. Bilietus traukiniui jau nupirkome.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

11 − nine =

Teta Rūta Man 47 metai. Esu paprasta moteris, galima sakyti pilka pelytė – nei graži, nei liekna, visada buvau viena. Niekada nenorėjau tekėti, nes manau, kad visi vyrai vienodi – tik valgyti ir ant sofos gulėti. O ir niekas nesiūlė nei vedybų, nei draugystės. Mano tėvai jau garbaus amžiaus, gyvena Klaipėdoje. Šeimoje esu vienturtė, brolių ar seserų neturiu. Yra pusbrolių ir pusseserių, su jais nebendrauju – nenoriu. Jau penkiolika metų gyvenu ir dirbu Vilniuje: organizacijoje, mano gyvenimas – darbas ir namai. Gyvenu eiliniame daugiabutyje miegamajame rajone. Esu pikta, ciniška, nieko nemyliu. Nemėgstu ir vaikų. Tik kartą per metus per Naujuosius metus važiuoju pas tėvus į Klaipėdą. Šiemet vėl ten buvau, grįžusi namo nusprendžiau išvalyti šaldytuvą. Susirinkau visas senas šaldytas picas, kotletus, koldūnus – kas nepatiko, taip ir liko giliai šaldytuve. Viską sudėjau į dėžę ir išėjau išmesti. Iškvietiau liftą – jame stovėjo berniukas, gal septynių, kurį ne kartą mačiau su mama ir kūdikiu. Pagalvojau sau – na, prigimdė! Berniukas nužiūrėjo mano dėžę ir nusekė mane iki konteinerio. Tyliai paklausė: „Ar galima paimti?“ Sakau – viskas sena. Bet pagalvojau – jei nori, tebūnie. Grįžtant atgal pamačiau, kaip jis atsargiai sudėjo maišelius ir stipriai laikė prie krūtinės. Paklausiau, kur jo mama? Jis atsakė: „Serga. O ir sesutė serga. Net atsikelti negali.“ Grįžau į butą, uždėjau ant viryklės vakarienę. Sėdėjau ir galvojau – kažkas mane užkabino, negalėjau berniuko pamiršti. Nes buvau niekada nejausdavusi noro padėti. Tačiau paėmiau iš namų, ką turėjau: dešros, sūrio, pieno, sausainių, bulvių, svogūnų, net mėsos gabalą. Tik tada supratau, kad nežinau, kuriame aukšte jie gyvena, žinau tik, kad aukščiau už mane. Lipu laiptais aukštyn – po dviejų aukštų atidaro duris tas pats berniukas. Iš pradžių nesuprato, bet atsiliepė ir įsileido į vidų. Butas labai skurdus, bet švarus. Mama gulėjo lovoje susisukusi, šalia mažoji sesutė. Ant stalo dubuo su vandeniu ir skudurėliais – matyt, bandė malšinti temperatūrą. Paklausiau, ar turi vaistų – parodė kažkokias pasenusias tabletes. Priėjau prie mamos, patikrinau, galva karšta. Ji atmerkė akis, nepažįstamai pažiūrėjo, staiga pašoko: „Kur Antanas?“ Paaiškinau, kad esu kaimynė, paklausiau simptomų ir iškviečiau greitąją. Kol atvyko, pagirdžiau arbatą ir padaviau maisto – valgė net neprieštaraudama, matėsi, kad stipriai alkana. Kaip dar sugebėjo maitinti kūdikį krūtimi? Atvažiavo medikai, apžiūrėjo, prirašė vaistų, skyrė net injekcijų mergaitei. Nubėgau į vaistinę, nupirkau visko. Prekybos centre pririnkau pieno, vaikiško maisto ir net žaislą – keistą gelsvai citrinų spalvos beždžionėlę, nes niekada nebuvau pirkusi dovanų vaikams. Mamos vardas – Ingrida, jai 26 metai. Viskas klostėsi blogai: gimė Kauno priemiestyje, mama – vilnietė, bet ištekėjo už kauniečio, persikėlė ten. Kai Ingrida gimė, tėvą darbe mirtinai nutrenkė elektra. Liko mama su kūdikiu ir be pinigų – pradėjo gerti, per tris metus visiškai nusmuko. Kažkaip kaimynai surado močiutę Vilniuje, ji paėmė Ingridą pas save, bet būdama taupi ir rūstoka, rūpinosi kiek galėjo. 16-os Ingrida pradėjo dirbti parduotuvėje, 17-os – močiutė mirė. 18-os susirado vaikiną, kuris žadėjo vesti, bet kai pastojo – dingo. Tekdavo kūdikį palikti vieną bute ir eiti valyti laiptines. Kai susilaukė dukros, buvęs darbdavys parduotuvėje, panaudojo jos silpnumu – grasindamas nuolat ją prievartavo, drįso dovanoti vos 30 eurų ir liepė daugiau nesirodyti. Šią skaudžią istoriją ji papasakojo man tądien. Padėkojo už pagalbą, siūlė atidirbti valymais ar maisto gamyba. Sustabdžiau – pasakiau, kad nereikia. Naktį negalėjau užmigti. Galvojau, kam gyvenu, kodėl tokia esu – kodėl netėvu rūpinuosi, neskambinu, nieko nemyliu, nesigailiu. Sutaupiau nemažai, bet nėra kam duoti. O štai čia – svetimi žmonės kenčia, badauja, serga. Kitą rytą atbėgo Antanukas su karštų blynų lėkšte ir pabėgo. Stovėjau prie durų su ta lėkšte, blynais kvepėjo, šiluma mane lyg atgaivino – norėjosi ir verkti, ir juoktis, ir valgyti vienu metu… Šalia mūsų namų mažas prekybos centras. Žaislų ir rūbų parduotuvės šeimininkė, nesuprasdama, kokio dydžio drabužiai reikalingi, pati nuėjo su manimi. Ar todėl, kad norėjo daugiau parduoti, ar ją sujaudino mano rūpestis, bet po valandos turėjau keturis didžiulius maišus su rūbais mergaitei ir berniukui. Nupirkau patalynę, antklodę, net vitaminų. Norėjau nupirkti viską – jaučiausi reikalinga. Praėjo dešimt dienų. Jie mane vadina teta Rūta. Ingrida – puiki namų šeimininkė – mano butas tapo jaukus kaip niekad. Pradėjau skambinti tėvams. Siunčiu SMS žinutę su žodžiu „GERUMAS“ sergantiems vaikams. Nežinau, kaip gyvenau anksčiau. Po darbo skubu namo – žinau, kad esu laukiama. Ir dar. Pavasarį važiuosime į Klaipėdą visi kartu – bilietus į traukinį jau nupirkome. Teta Rūta – kaip vienas mažas stebuklas pakeitė mano gyvenimą ir atvėrė duris širdžiai