Kai padavėjas pripildė taures, mama palinko prie manęs ir pašnibždėjo taip, kad tik aš girdėčiau:
— Mums tu nebeegzisti.
Tą sekundę salė kažkodėl prigeso, nors šviesos niekas nekeitė.
Restoranas buvo vienas elegantiškiausių Trakuose, ant ežero kranto, su langais į salą ir plūduriuojančiais fonariukais lauke. Rezervaciją padariau pati, prieš tris mėnesius, kai tėtis Algirdas sukako šešiasdešimt. Jis norėjo, kad susirinktų visa šeima — dvylika žmonių prie vieno stalo. Susirinko aštuoni. Keturios tuščios kėdės stovėjo kaip priminimas: mūsų šeimoje trūkumą matuoja ne daiktais. Matuoja žmonėmis.
Sėdėjau stalo gale, su juoda suknele, kurią mama laikė „nemoteriška“. Jai niekada nepatiko nė viena mano suknelė, nes jos standartuose aš visada buvau vaikas, sugadinęs tobulą šeimos nuotrauką.
Brolis Tadas — advokatas, partneris vienoje didžiausių Vilniaus firmų. Žmona, kurią mama girdavo kiekvieną šventę, du vaikai, apie kuriuos mama sakydavo „tikrai gerai užauginti“. Sesė Ramunė — susižadėjusi su banko padalinio direktoriumi. Ir ji — pasididžiavimas.
O aš? Apie mane šeima nežinojo beveik nieko. Ir, tiesą sakant, niekada ir nesidomėjo. Kai kas paklausdavo, kuo užsiimu, atsakydavau trumpai:
— Dirbu konsultante.
Tai nebuvo melas. Bet daugiau pasakyti negalėjau — kai kurios sutartys reikalauja konfidencialumo, ir aš savo žodį laikiau visada.
Tėtis atsistojo, kai padavėjai dar pildė vyną.
— Šešiasdešimt… Kas būtų patikėjęs. Esu laimingas žmogus. Turiu šalia puikią šeimą.
Mama plačiai nusišypsojo:
— Ir geriausią tėtį dviem nuostabiems vaikams.
Dviem. Ne trims.
Pirštai sugniaužė taurės kojelę taip, kad stiklas dirbtinai sugirgždėjo. Frazė buvo pasakyta taip natūraliai, kad kiti vos pastebėjo.
Tadas pakėlė taurę:
— Už šeimą. Už žmones, kurie vertina tą pačią tiesą ir laikosi vienas kito.
Gėriau be žodžio, nuleidusi akis į taurę, kurios netušteno — vynas drebėjo prie kraštų, nesiekdamas burnos. Žinojau — tostas skirtas ne man.
Sekančias minutes kalbėjo apie atostogas Palangoje, naują butą Žvėryne, kurį Tadas ketino pirkti už dvi šimtas tūkstančių, Ramunės vestuvių datą rugsėjo mėnesiui. Kai bandžiau įsiterpti apie savo darbą, pokalbis akimirksniu pasislinko į kitą pusę — kaip vanduo apie akmenį.
Tada mama nuleido šakutę taip, kad ji trenkė į lėkštę.
— Sofija… mes kantriai laukėme tavęs metų metus.
— Manęs?
— Tavo užsispyrimo. Atsisakymo turėti šeimą. To paslaptingo darbo, apie kurį nė žodžio. To, kaip tu nuo mūsų nutolai.
— Nutolau, ar mane atstūmė?
Mama nė nemirktelėjo:
— Mums tai tas pats.
Pažvelgiau į tėtį. Jis vertė šakute keptą ančio krūtinėlę lėkštėje, nepakeldamas akių. Į Tadą — žiūrėjo į telefoną, ekranas švietė jam į veidą. Į Ramunę — ji taisė servetėlę ant kelių. Niekas nenorėjo būti mano pusėje.
— Pati susikūriau gyvenimą. Dirbu. Pati save išlaikau. Niekada neprašiau nei pinigų, nei pagalbos.
— Ne apie pinigus čia kalba, — šaltai atsakė mama. — Apie gėdą, kurią mums padarei, pasirinkus gyvenimą, kurio niekas šitoje šeimoje nesupranta.
Tada ji pasilenkė virš stalo ir tyliai, tik man vienai pasakė tuos žodžius: kad manęs daugiau nebėra.
Nebuvo ką pridurti. Padėjau taurę ant stalo per greitai, ir ji skambtelėjo į lėkštę.
Tą pačią minutę man suskambo telefonas kišenėje — dukart, trumpai, darbinis numeris. Atsiliepiau tyliai, nusisukusi nuo stalo:
— Taip, Marius. Dabar? Gerai, atvažiuok.
Padėjau telefoną ir pažvelgiau į savo šeimą — paskutinį kartą kaip į žmones, kuriems vis dar ką tai turiu įrodinėti.
— Rytoj komisijai reikia mano parašo ant protokolo. Negali atidėti.
— Koks protokolas, — numykė Tadas, nepakeldamas akių nuo telefono. — Tu „konsultante“ dirbi, Sofija, ne ministerijoje.
— Dirbu Teisingumo ministerijos komisijoje dėl viešųjų pirkimų skaidrumo, — atsakiau. — Tris metus tyrėme sutartis tarp statybos įmonių ir savivaldybių. Prieš mėnesį dokumentuose pasirodė firma „Vilčinskas ir partneriai“.
Stalo gale brolis padėjo telefoną. Pirmą kartą per vakarą jo veidas pasikeitė — lūpos sukando, kaip prieš teismo posėdį.
— Mūsų firma?
— Tavo firma, Tadai. Sutartys su trimis savivaldybėmis, bendra suma — 480 000 eurų, konkursai, kuriuose dalyvavo tik vienas „tinkamas“ rangovas. Kai pavardę pamačiau byloje pirmą kartą, nustojau kvėpuoti ir trisdešimt sekundžių sėdėjau žiūrėdama į popierių. Tada parašiau pareiškimą dėl nušalinimo ir perdaviau bylą kolegai. Tai padariau prieš dvi savaites.
Mama sublizgo akimis, bet balsas liko šaltas:
— Tu šnipinėjai savo brolį?
— Ne. Dirbau savo darbą ir pirmą progą pati pasitraukiau iš tyrimo, kai supratau, kieno tai firma. Tau, mama, apie savo darbą nesakiau niekada — kaskart, kai bandžiau, tu pakeisdavai temą per tris sekundes.
Tėtis sulenkė pirštus ant stalo krašto, labai lėtai, kaip žmogus, kuris tik dabar supranta, kiek metų buvo neatidus. Jo bokalas su konjaku stovėjo pilnas, neragautas, nors vakarienė baigėsi.
— Kodėl tylėjai dvylika metų?
— Nes jūsų namuose vieta buvo skirta dviem vaikams, ne trims. Aš tiesiog nustojau prašyti vietos prie šio stalo.
Lauke prie langų sustojo pilkas sedanas; pro stiklą mačiau, kaip vairuotojas užsidega cigaretę ir vėl ją užgesina, nekantriai.
Mama atsistojo taip pat, suknelės klostė sugriuvo netvarkingai.
— Sofija, nedaryk skandalo tėčio gimtadienyje.
— Aš nedarau skandalo, — atsakiau. — Rytoj devintą ryto turiu būti ministerijoje. Tai, kas nutiks toliau su Tado firma, nuspręs prokuroras, ne aš.
Prieš išeidama, padėjau ant stalo baltą voką — žinojau, kad šįvakar jo neatidarys, bet palikau tyčia. Viduje — vieno puslapio raštas, kurį buvau parašiusi savo advokatui savaitę anksčiau: kad atsisakau savo dalies iš tėvų palikimo, sklypo Trakuose, nurodydama, kad ta dalis tegul atitenka seneliui iš mamos pusės — jam, kuris per dvylika metų bent kartą per mėnesį, trečiadieniais, apie septintą vakaro, paskambindavo manęs paklausti, kaip sekasi.
Prie durų Marius padavė man paltą, be žodžio, ir atidarė jas į lauką, kur vėjas judino fonariukus virš ežero. Už nugaros girdėjau tik stiklų žvangesį — tėtis pakėlė tą neragautą konjaką ir, nepasakęs nė žodžio, išgėrė jį vienu kartu.
