– Tėti, daugiau neateik pas mus! Nes kai tu išeini, mama visada pradeda verkti. Verkia iki pat ryto. – Aš užmiegu, prabundu, vėl užmiegu ir vėl prabundu, o ji vis verkia ir verkia. Klausiu jos: „Mama, kodėl verki? Dėl tėčio?..“ – O ji sako, kad neverkia, tik nosimi traukia, nes sloga. Bet aš juk didelė ir žinau, kad tokios slogos nebūna, kur ašaros balsą slegia. Tėvas ir dukra sėdėjo kavinėje prie staliuko – tėtis maišė šaukšteliu jau atvėsusią kavą mažoje baltutėlėje puodelyje. O dukra net nepalietė savo ledų, nors prieš ją, stiklinėje – tikras meno kūrinys: spalvingi rutuliukai, uždengti žaliu lapeliu ir vyšnia, visa tai aplieta šokoladu. Bet Olytė, kitaip nei bet kuri šešerių metų mergaitė, šios prabangos neparagavo, nes jau praeitą penktadienį, regis, buvo nusprendusi rimtai pasikalbėti su tėčiu. Tėvas tylėjo ilgai, o galiausiai jos paklausė: – Tai kaip mums elgtis, dukrele? Visai nesimatyti? O kaip aš tada gyvensiu?.. Olytė suraukė nosytę, tokia graži ji, tarsi bulvytė kaip pas mamą, pagalvojo, ir tarė: – Ne, tėti. Aš be tavęs irgi negalėčiau. Padarykime taip: paskambink mamai ir pasakyk, kad kiekvieną penktadienį iš darželio mane paimsi. – Pasivaikščiosim, jei norėsi kavos ar ledų, galim ir kavinėje pasėdėt. Papasakosi viską, kaip gyvenam mes su mama. Po to vėl įsitraukė į mintis ir po minutės dar pridūrė: – O jeigu labai pasiilgsi mamos, tai aš ją kas savaitę telefonu nufotkinsiu ir tau nuotraukas parodysiu. Gerai? Tėtis į dukrą žiūrėjo su šypsena, linktelėjo galvą: – Gerai, taip ir gyvenkim, dukrele… Olytė su palengvėjimu atsiduso ir ėmė skanauti savo ledus. Pokalbio ji vis dar nesibaigė – reikėjo pasakyti pati svarbiausia, todėl, kai nuo spalvotų rutuliukų jai po nosytę susidarė „ūsai“, ji juos palaižė liežuviu, pasidarė rimta, beveik suaugusi. Beveik moteris, kuriai rūpi jos vyras. Net jei tas vyras – jau nebe jaunas: tėtis praeitą savaitę šventė gimtadienį. Olytė jam darželyje nupiešė atviruką, išmargino didelę „28“ skaičių. Mergaitės veidas vėl surimtėjo, ji sujungė antakius ir tarė: – Man atrodo, tau reikėtų vėl vesti… Ir atlaidžiai pamelavo, pridūrusi: – Juk tu… dar visai ne senas… Tėtis įvertino „geros valios gestą“ ir šyptelėjo: – Sakysi dar – „visai ne“… Olytė su entuziazmu pakartojo: – Tikrai, tikrai! Štai dėdė Sergijus, kuris jau du kartus pas mamą buvo atėjęs, ir jis visai plikas, truputį. Va čia… Olytė paplojo sau per viršugalvį, ištiesino garbanėles. Suprato, kad išdavė mamytės paslaptį, kai tėtis įsitempė ir aštriai pažvelgė. Todėl abiem delnais užsidengė lūpas, akys apvalios – reiškia siaubą ir sutrikimą. – Dėdė Sergijus? Koks čia dėdė Sergijus taip pas jus į svečius vaikšto? Tas, kuris mamos viršininkas?.. – beveik garsiai, beveik visoje kavinėje paklausė tėtis. – Nežinau, tėti… – net sutriko nuo tokios reakcijos Olytė. – Gal ir viršininkas. Ateina, saldainių man atneša. Ir tortą visiems. – O dar, – Olytė svarsto, ar verta tokia slapta informacija dalintis su tėčiu, – mamai gėlių atneša. Tėtis, suglaudęs pirštus ant stalo, žiūrėjo ilgai. Olytė suprato – dabar jis priima labai svarbų sprendimą. Todėl laukė jauna moteris, niekur neskubėjo. Ji jau spėjo nujausti, kad visi vyrai – galvoti neskubantys, juos reikia stumtelėti teisingai pasirinkti. O kas gi turėtų stumtelėti, jei ne moteris, o ypač pati brangiausia gyvenime. Tėvas vis dar tylėjo, kol galiausiai garsiai atsiduso, pakėlė galvą ir pasakė… Jei Olytė būtų vyresnė, suprastų, kad jis tą akimirką kalbėjo tarsi Otelas Desdemonai. Tik Olytė dar nežinojo nei apie Otelą, nei Desdemoną, nei apie didžiuosius įsimylėjėlius. Ji tik kaupė patirtį gyvendama tarp žmonių ir matė, kaip jie kartais džiaugiasi ar nuliūsta dėl smulkmenų. Taigi tėtis tarė: – Eime, dukrele. Jau vėlu, palydėsiu tave namo. Ir su mama pakalbėsiu. Apie ką tėtis ketino kalbėti su mama, Olytė neklausė, bet suprato – tai svarbu, ir greitai suvalgė likusius ledus. Po to suprato, kad tai, ko ryžosi tėtis, daug svarbiau nei gardžiausi ledai, tad šauniai mostelėjo šaukštelį ant stalo, nuslydo nuo kėdės, nusivalė lūpas ranka, pagurkšnojo nosimi ir, tiesiai pažiūrėjusi į tėtį, ištarė: – Aš pasiruošusi. Eime… Namų jie ne ėjo, o beveik bėgo. Tiksliau, bėgo tėtis. Bet Olytę jis laikė už rankos, tad ji tiesiog „plazdėjo“, tarsi vėliava. Kai jie atbėgo į laiptinę, lifto durys lėtai užsidarė, kažką iš kaimynų pakeldamos aukštyn. Tėtis žvilgtelėjo į Olytę. O ta, pažvelgusi iš apačios, paklausė: – Tai ką, ko stovim? Ką laukiam? Juk čia tik septintas aukštas… Tėtis pakėlė dukrą ant rankų ir pasileido į viršų laiptais. Kai po ilgo nervingo skambinimo mama pagaliau atidarė duris, tėtis iš karto pradėjo nuo svarbiausio: – Tu negali taip pasielgti! Koks dar Sergijus? Juk myliu tave. Ir mes turime Olytę… Paskui, nenuleisdamas dukros iš glėbio, apkabino ir mamą. Olytė apkabino abu už kaklų ir užsimerkė. Nes suaugusieji bučiavosi… Štai taip gyvenime nutinka, kad du įskaudinti suaugusieji paguodė mažą mergaitę, kuri mylėjo juos abu, o jie mylėjo ją ir vienas kitą, bet saugojo savo išdidumą ir nuoskaudas… Parašykite komentaruose, ką manote šia tema? Spauskite “patinka”.

Tu, tėti, daugiau neateik pas mus! Nes kai tu išeini, mama visada pradeda verkti. Ir verkia iki pat ryto.

Aš užmiegu, atsibundu, vėl užmiegu ir vėl atsibundu, o ji vis verkia ir verkia. Klausiu jos: Mama, kodėl tu verki? Dėl tėčio?..

O ji sako, kad neverkia, o tik uostinėja nosį, nes sloguoja. O aš gi jau didelė ir žinau, kad tokios slogos nebūna, kur balsu ašaros krenta.

Tėtis Vilijaus sėdėjo su dukra kavinėje ir maišė šaukšteliu jau seniai atvėsusią kavą mažiukame baltame puodelyje.

O dukra savo ledų net nepaliestė, nors prieš ją dubenėlyje puikavosi spalvoti kamuoliukai, papuošti mėtų lapeliu ir vyšnia, viskas užpilta šokoladu.

Bet kokia šešiametė mergaitė neatsispirtų tokiai puošmenai. Bet ne Auksė. Ji dar praėjusį penktadienį nusprendė kalbėtis su tėčiu rimtai.

Tėtis tylėjo ilgai, o paskui sako:

Tai ką mums daryti, dukrele? Visai nesimatyt? Kaip aš tada gyvensiu?..

Auksė suraukė nosytę graži kaip mamos, šiek tiek bulvytės formos ir sako:

Ne, tėti. Aš irgi be tavęs negaliu. Darykim taip: tu paskambink mamai ir pasakyk, kad kiekvieną penktadienį iš darželio mane pasiimsi.

Mes pasivaikščiosim, jei norėsi kavos ar ledų, galim ir kavinėje pasėdėti. Aš tau pasakosiu, kaip mes su mama gyvenam.

Tada dar pamąstė ir po minutės pridūrė:

O jei norėsi pamatyti mamą, aš ją telefonu nufotkinsiu kiekvieną savaitę ir tau nuotraukas parodysiu. Gerai?

Tėtis pažvelgė į protingą dukrą, šyptelėjo ir linktelėjo:

Gerai, gyvenkim taip, dukrele

Auksė atsiduso palengvėjusi. Ir pagaliau ėmėsi ledų. Bet pokalbio dar nesibaigė turėjo pasakyti svarbiausia. Tad kai nuo spalvotų kamuoliukų ant jos nosies atsirado ūsai, nulaižė juos liežuviu ir vėl tapo rimta beveik suaugusia.

Beveik moterimi. Kuri turi rūpintis savo vyru. Nors tas vyras jau nebejaunas: tėčio gimtadienis buvo praeitą savaitę. Auksė jam nupiešė atviruką daržely, kruopščiai nuspalvindama didelį skaičių 28.

Mergaitės veidas vėl tapo rimtas, susiraukė antakius ir tarė:

Manau, tau reikia vesti

Ir dosniai pamelavo pridurdama:

Tu gi dar nelabai senas

Tėtis įvertino dukros geros valios ženklą ir nusijuokė:

Sakysi dar nelabai…

Auksė pasiryžtai tęsė:

Nelabai, nelabai! Štai dėdė Rimas, kuris pas mamą jau du kartus užėjo, net plikas truputį. Štai čia

Ir ji parodė sau ant viršugalvio, paglostydama švelnius garbanėlius. Paskui suprato, kad išdavė mamos paslaptį, kai tėtis įsitempė ir aštriai pažvelgė jai į akis.

Todėl prispaudė delnus prie lūpų ir apvalino akis išsigando ir sutriko.

Dėdė Rimas? Tas, kuris pas jus dažnai lankosi? Tas, mamos viršininkas?.. beveik garsiai, per visą kavinę, tėtis sušuko.

Aš, tėti, nežinau Auksė net sutriko gal ir viršininkas. Jis ateina, man saldainių atneša. Ir tortą mums.

Ir dar, Auksė svarsto, ar verta dalintis tokia slapta naujiena su tėčiu, ypač tokio neadekvataus mamai gėlių.

Tėtis, sudėjęs pirštus ant stalo, ilgai į juos žiūrėjo. Ir Auksė suprato, kad dabar, šiuo momentu, jis priima labai svarbų sprendimą savo gyvenime.

Todėl laukė jauna moteris ir neskubino vyro su išvadomis. Jau žinojo tiksliau, nujautė kad visi vyrai lėti ir teisingus sprendimus reikia stumtelėti.

O kas gi turėtų stumtelėti, jei ne moteris, ypač viena iš brangiausių gyvenime?

Tėtis tylėjo, tylėjo ir pagaliau ryžosi. Triukšmingai atsiduso, pakėlė galvą ir pasakė Jei Auksė būtų šiek tiek vyresnė, suprastų, kad jis kalba kaip Otelas Džuljetai.

Bet ji dar nežinojo nei Otelo, nei Džuljetos, nei kitų didžiųjų mylimųjų. Ji tiesiog kaupė gyvenimo patirtį, stebėdama žmones ir matydama, kaip jie džiaugiasi, kartais kenčia dėl smulkmenų.

Ir tėtis tarė:

Einam, dukrele. Vėlu jau, palydėsiu tave namo. Ir pasikalbėsiu su mama.

Apie ką tėtis ruošėsi kalbėti su mama, Auksė neklausė, bet suprato, kad tai svarbu, tad greitai pradėjo saugoti ledų.

Paskui suvokė tai, ką sumanė tėtis, daug svarbiau nei skaniausias ledas, todėl drąsiai sviedė šaukštelį ant stalo, nušoko nuo kėdės, nusivalė lūpas ranka, uostelėjo nosimi ir, žiūrėdama tiesiai į tėtį, pasakė:

Aš pasiruošusi. Einam

Jie nėjo beveik bėgo. Tiksliau, bėgo tėtis. Bet Auksę laikė už rankos, todėl ji sklandė kaip vėliava.

Kai jie įlėkė į laiptinę, lifto durys jau užsidarė ir vežė aukštyn kažką iš kaimynų. Tėtis žvilgtelėjo į Auksę. O ji iš apačios pakėlė žvilgsnį:

Na? Ko laukiame? Juk turim tik septintą aukštą

Tėtis paėmė dukrą ant rankų ir šoko laiptais aukštyn.

Kai po ilgų nervingų skambučių mama pagaliau atidarė duris, tėtis iškart pradėjo nuo svarbiausio:

Tu negali taip elgtis! Koks dar Rimas? Gi aš tave myliu. Ir mes turime Auksę

Paskui, neišleisdamas dukros iš glėbio, apkabino ir mamą. O Auksė abu už kaklo ir užmerkė akis. Nes suaugusieji bučiavosi

Štai taip kartais nutinka gyvenime, kad du suaugėliai, vedami užgaidos ir savigarbos, pamiršta, kas iš tiesų svarbu, ir tik nuoširdi vaiko meilė sugeba sujungti širdis.

Gyvenimas moko mus: tikrą ryšį kuria ne išdidumas ar nuoskaudos, o atvira širdis ir gebėjimas klausytis vienas kito, ir ypač pačių mylimiausių.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

three × 1 =

– Tėti, daugiau neateik pas mus! Nes kai tu išeini, mama visada pradeda verkti. Verkia iki pat ryto. – Aš užmiegu, prabundu, vėl užmiegu ir vėl prabundu, o ji vis verkia ir verkia. Klausiu jos: „Mama, kodėl verki? Dėl tėčio?..“ – O ji sako, kad neverkia, tik nosimi traukia, nes sloga. Bet aš juk didelė ir žinau, kad tokios slogos nebūna, kur ašaros balsą slegia. Tėvas ir dukra sėdėjo kavinėje prie staliuko – tėtis maišė šaukšteliu jau atvėsusią kavą mažoje baltutėlėje puodelyje. O dukra net nepalietė savo ledų, nors prieš ją, stiklinėje – tikras meno kūrinys: spalvingi rutuliukai, uždengti žaliu lapeliu ir vyšnia, visa tai aplieta šokoladu. Bet Olytė, kitaip nei bet kuri šešerių metų mergaitė, šios prabangos neparagavo, nes jau praeitą penktadienį, regis, buvo nusprendusi rimtai pasikalbėti su tėčiu. Tėvas tylėjo ilgai, o galiausiai jos paklausė: – Tai kaip mums elgtis, dukrele? Visai nesimatyti? O kaip aš tada gyvensiu?.. Olytė suraukė nosytę, tokia graži ji, tarsi bulvytė kaip pas mamą, pagalvojo, ir tarė: – Ne, tėti. Aš be tavęs irgi negalėčiau. Padarykime taip: paskambink mamai ir pasakyk, kad kiekvieną penktadienį iš darželio mane paimsi. – Pasivaikščiosim, jei norėsi kavos ar ledų, galim ir kavinėje pasėdėt. Papasakosi viską, kaip gyvenam mes su mama. Po to vėl įsitraukė į mintis ir po minutės dar pridūrė: – O jeigu labai pasiilgsi mamos, tai aš ją kas savaitę telefonu nufotkinsiu ir tau nuotraukas parodysiu. Gerai? Tėtis į dukrą žiūrėjo su šypsena, linktelėjo galvą: – Gerai, taip ir gyvenkim, dukrele… Olytė su palengvėjimu atsiduso ir ėmė skanauti savo ledus. Pokalbio ji vis dar nesibaigė – reikėjo pasakyti pati svarbiausia, todėl, kai nuo spalvotų rutuliukų jai po nosytę susidarė „ūsai“, ji juos palaižė liežuviu, pasidarė rimta, beveik suaugusi. Beveik moteris, kuriai rūpi jos vyras. Net jei tas vyras – jau nebe jaunas: tėtis praeitą savaitę šventė gimtadienį. Olytė jam darželyje nupiešė atviruką, išmargino didelę „28“ skaičių. Mergaitės veidas vėl surimtėjo, ji sujungė antakius ir tarė: – Man atrodo, tau reikėtų vėl vesti… Ir atlaidžiai pamelavo, pridūrusi: – Juk tu… dar visai ne senas… Tėtis įvertino „geros valios gestą“ ir šyptelėjo: – Sakysi dar – „visai ne“… Olytė su entuziazmu pakartojo: – Tikrai, tikrai! Štai dėdė Sergijus, kuris jau du kartus pas mamą buvo atėjęs, ir jis visai plikas, truputį. Va čia… Olytė paplojo sau per viršugalvį, ištiesino garbanėles. Suprato, kad išdavė mamytės paslaptį, kai tėtis įsitempė ir aštriai pažvelgė. Todėl abiem delnais užsidengė lūpas, akys apvalios – reiškia siaubą ir sutrikimą. – Dėdė Sergijus? Koks čia dėdė Sergijus taip pas jus į svečius vaikšto? Tas, kuris mamos viršininkas?.. – beveik garsiai, beveik visoje kavinėje paklausė tėtis. – Nežinau, tėti… – net sutriko nuo tokios reakcijos Olytė. – Gal ir viršininkas. Ateina, saldainių man atneša. Ir tortą visiems. – O dar, – Olytė svarsto, ar verta tokia slapta informacija dalintis su tėčiu, – mamai gėlių atneša. Tėtis, suglaudęs pirštus ant stalo, žiūrėjo ilgai. Olytė suprato – dabar jis priima labai svarbų sprendimą. Todėl laukė jauna moteris, niekur neskubėjo. Ji jau spėjo nujausti, kad visi vyrai – galvoti neskubantys, juos reikia stumtelėti teisingai pasirinkti. O kas gi turėtų stumtelėti, jei ne moteris, o ypač pati brangiausia gyvenime. Tėvas vis dar tylėjo, kol galiausiai garsiai atsiduso, pakėlė galvą ir pasakė… Jei Olytė būtų vyresnė, suprastų, kad jis tą akimirką kalbėjo tarsi Otelas Desdemonai. Tik Olytė dar nežinojo nei apie Otelą, nei Desdemoną, nei apie didžiuosius įsimylėjėlius. Ji tik kaupė patirtį gyvendama tarp žmonių ir matė, kaip jie kartais džiaugiasi ar nuliūsta dėl smulkmenų. Taigi tėtis tarė: – Eime, dukrele. Jau vėlu, palydėsiu tave namo. Ir su mama pakalbėsiu. Apie ką tėtis ketino kalbėti su mama, Olytė neklausė, bet suprato – tai svarbu, ir greitai suvalgė likusius ledus. Po to suprato, kad tai, ko ryžosi tėtis, daug svarbiau nei gardžiausi ledai, tad šauniai mostelėjo šaukštelį ant stalo, nuslydo nuo kėdės, nusivalė lūpas ranka, pagurkšnojo nosimi ir, tiesiai pažiūrėjusi į tėtį, ištarė: – Aš pasiruošusi. Eime… Namų jie ne ėjo, o beveik bėgo. Tiksliau, bėgo tėtis. Bet Olytę jis laikė už rankos, tad ji tiesiog „plazdėjo“, tarsi vėliava. Kai jie atbėgo į laiptinę, lifto durys lėtai užsidarė, kažką iš kaimynų pakeldamos aukštyn. Tėtis žvilgtelėjo į Olytę. O ta, pažvelgusi iš apačios, paklausė: – Tai ką, ko stovim? Ką laukiam? Juk čia tik septintas aukštas… Tėtis pakėlė dukrą ant rankų ir pasileido į viršų laiptais. Kai po ilgo nervingo skambinimo mama pagaliau atidarė duris, tėtis iš karto pradėjo nuo svarbiausio: – Tu negali taip pasielgti! Koks dar Sergijus? Juk myliu tave. Ir mes turime Olytę… Paskui, nenuleisdamas dukros iš glėbio, apkabino ir mamą. Olytė apkabino abu už kaklų ir užsimerkė. Nes suaugusieji bučiavosi… Štai taip gyvenime nutinka, kad du įskaudinti suaugusieji paguodė mažą mergaitę, kuri mylėjo juos abu, o jie mylėjo ją ir vienas kitą, bet saugojo savo išdidumą ir nuoskaudas… Parašykite komentaruose, ką manote šia tema? Spauskite “patinka”.