Rūta sunkiai prisiminė savo tėvus jų veidai nuolatos keitėsi, kaip stebuklingame veidrodyje. Kai mama išnyko kaip rūkas virš Neries, tėvas nenorėjo likti vienui vienas su maža dukra glėbyje. Vieną naktį, kai mėnulis buvo panašus į suplyšusį poną, jis nuvežė Rūtą pas močiutę į Prienus. Paliko mergaitę šalia vartų, apsikabinusią seną meškiną, ir išvažiavo, paskutinį kartą pakaušiu žvilgtelėjęs atgal.
Tą akimirką močiutė buvo šiltnamyje ir girdėjo tik kažkokį neramų automobilio dunkstelėjimą.
Kas čia atvažiavo?, pagalvojo, griebdama saują svogūnų laiškų, ir patraukė į kiemą.
Lauke močiutė, išvydusi anūkę, akimirką suabejojo: gal banguojantis rūkas atnešė siluetą iš kito pasaulio?
Durnelis! Galėjo bent pasakyti! burbtelėjo, paėmė Rūtą už rankos, ir abi ėjo virtuvėn, kur laikrodis be skaičių vis sukinėjo du ilges.
Vakare, kai tamsūs eglės šešėliai kilo palei sienas, grįžo senelis.
Tai ar Palionis atvežė?
Atvežė. Paliko vaiką kaip kokį moliūgą už tvoros ir nurūko sava vaga. Ką darysi su tokiais jaunuoliais?
Ilgai murmėjo prie krosnies, kol neužmigę sapnavo įvairias klajones. Bėgo metų ratai. Seneliai visą savo širdį ir sielą supylė į Rūtą it laukinio medaus statinę.
Mokė ją būti kantria, gerbti žmones, laistyti daržą auštant, kepti bulvinius blynus ir žvejoti laimę vėjyje. Rūta brendo, tapo tikra pagalbininke, o seneliai vis rankiojo jos šypseną, kuri priminė dukrą taip kaip žemaitis primena briedį. Dukra jiems padėjo, kol vieną balandį nuskrido į amžinąsias pievas. Jų namuose liko tik jos kvapas ir atodūsiai naktimis.
Rūta baigė mokyklą tarsi sapnuodama, kur raidės plaukiojo kaip žuvys tamsiame ežere. Vieną kartą senelis, pamerkęs akį į sėkmės šulinį, pradėjo pokalbį:
Mūsų anūkė protinga kaip spanguolė raistely. Reiktų pasiųsti ją mokslų ragauti.
Tiesą sakai, sutarė močiutė, tokiais laikais be mokslo net šarka neskraido.
Senoliai nurinko visas kiaulienos taupykles ir išsiuntė Rūtą į Kauną, studijuoti ekonomiką. Ji baigė aukštuoju raudonu diplomu ir parskrido atgal į savo kaimą, kur vis dar kvepėjo liepų medumi.
Nejautė Rūta miesto ritmų kaimo dulkių aromate jos širdis plakė skardžiau. Seneliai džiaugėsi, kad neteko likti pašaliečiais, glostė savo vienintelę anūkę kaip sidabrinę katę po krosnimi. Rūta nusprendė kaimą kilstelėti kaip girnas ant pečių. Pasiėmė paskolą litais, nusipirko žemės, pasamdė žmonių. Pastatė ūkį, įsigijo karvių, o pievose išdygo paslaptingi mėlyni gėlės žiedai. Tačiau rankų trūko paviešino laikraštyje kvietimą, žadėjo gerą atlyginimą ir namus po šermukšniu.
Vieną rytą atėjo vyras apšepęs, purvinas, jo akys buvo kaip vanduo, pilnas atspindžių. Priėjo prie Rūtos, ištiesė ranką ir pasakė, kad yra jos tėvas.
Neprašė nieko žinojo, kad po dvidešimt metų jam nebepriklauso nė vienas Rūtos sapnas. Norėjo tik būti šalia vienišas, gal dar galėtų kažkaip padėti. Rūta atleido jam tik po kelių mėnesių, kai ruduo nusidažė gelsvais debesimis.
Dabar jis gyveno su dukra, tyliai padėdamas tvarkytis, bijodamas, kad vėl netektų vienatvės. Ar Rūta pasielgė teisingai, atleisdama? Gal tik sapnas gali atsakyti, nes kaime laikas teka atvirkščiai, o praeitis kartais ateina nakčia pro obelų žiedus.
