Tiesiog pamiršk

Lietuvoje buvo šalta ir vėjuota. Austėja bėgo iš mokyklos, kad greičiau patektų į šiltus namus. Iš burnos kylantis garas užšaldė skarelę, blakstienas ir iš po kepurės išsibrovusius šviesius plaukus, padengdamas juos sidabrine šerkšno danga. Netrukus ji bus namie – išgers karšto arbatos su citrina, įsikibs į sofa, apsikabins vilnoniu antklode…

Vien mintis apie šiltą namų šeimyninį šilumą priverstė mergaitę paskubėti dar greičiau. Štai ir prie durų. Austėja tvirtai nutvėrė už rankenos ir vos nepastačė pilnos žemos ūgio kaimynės, tetos Aldos. Mergaitei ji nepatiko, atrodė pikta ir įkyri. Teta Alda visada žiūrėjo į ją susikimus mažas tamsias akis, lyg bandydama kažką išskaityti.

„Lėčiau, maištele. Vos nepritrenkei“, burbėjo teta Alda ir sustingo, įsmeigdama į Austėją smalsų žvilgsnį.

„Atsiprašau“, tyliai tarė Austėja.

Moteris užgrobė visą durų angą ir nesitraukė.

„Visai nesuprantu, į ką tu panaši. Tėvas – rudakis, mama – melsvakis, o tu… Net plaukai kitoki. Jie aukšti, o tu mažytė“, šnypštė kaimynė.

„Ir ką?“, atkirto Austėja. „Ar vaikai privalo būti lygiai tokie pat kaip tėvai?“

Ji nenorėjo pasirodyti grubioji, bet nežinojo, kaip praeiti pro pilną kaimynę. Stumtis? Ne, toks būdas netiko. Austėja apsidairė, tikėdamasi, kad kas nors ateis ir išgelbės situaciją, bet aplink nebuvo nė sielos. Kažkas tos tamos, žvelgiančios į ją, sukėlė nerimą. Mergaitei troško pabėgti nuo šitos moters, nuo jos veriančio žvilgsnio.

„Neprivalo“, atodūsį paleido kaimynė. „Bet aš gyvenu šitame name nuo pat jo statybos. Tavo mamą mačiau augant. Ji ištekėjo, o po dvejų metų parsinešė tave iš gimdymo namų.“

Austėja klausėsi nerimastingai, kūdikio žingsniu tupėdama vietoje, nesuprasdama, kur kaimynė kalba.

„Parsinešė iš ligoninės, bet nė karto nemaniau, kad ji laukiasi. Pagalvok pati, kodėl tu jiems visai nepanaši.“ Kaimynė pagaliau pasitraukė, leisdama Austėjai įeiti.

Austėja užlipo kelis laiptus ir nustingo, kai už jos sprando trankiai užsidarė durys. Staiga ją apšvietė siaubinga mintis. Ji sustojo pati vidury laiptų. Veidas dego, o rankos tapo ledinės. „Ne, ji tiesiog pikta. Viena gyvena, nei vyro, nei vaikų, tai ir plepa“, bandė save nuraminti Austėja, bet kaimynės žodžiai kliudė kaip užkarda.

Lėtai užlipusi į trečią aukštą senos plytų penkiaaukštės, Austėja įėjo į butą, nusirengė, paėmė šeimos albumą ir, įsikabinusAustėja atvėrė albumo pirmą puslapį, o iš jo pašįstęs senas nuotįraukimas iš kūdikystės paaiškojo, kad meilė, kurią jai maitino tėvai, nebuvo mažiau verti už kraują.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

three + 10 =

Tiesiog pamiršk