— Todėl, kad kažkas sąmoningai slėpė nuo jūsų visas jos žinutes, — pagaliau atsakė Martinas.
Tomas Kazlauskas sustingo.
— Kas?
— Jūsų buvusi asistentė Viktorija. Radau senus elektroninius laiškus. Rūta jums rašė šešis kartus. Dar tris kartus skambino į biurą. Nė vienas pranešimas jūsų nepasiekė.
— Kodėl Viktorija taip pasielgė?
— Manau, kad ji vykdė kažkieno nurodymus.
Tomas atsistojo nuo stalo.
— Kieno?
— Jūsų verslo partnerio Dariaus.
Tą akimirką Tomui pasidarė sunku kvėpuoti.
Darius Petrauskas buvo jo draugas nuo universiteto laikų. Jie kartu įkūrė nekilnojamojo turto bendrovę, kartu išgyveno pirmuosius nuostolius, o dabar ruošėsi pasirašyti 95 milijonų eurų vertės sandorį.
— Martinai, noriu pamatyti visus laiškus.
Po valandos Tomas jau skaitė pirmąją Rūtos žinutę.
Tomai, žinau, kad mūsų santuoka baigėsi. Bet turiu tau kai ką pasakyti. Aš laukiuosi. Gydytoja patvirtino, kad bus dvynukai. Neprašau tavęs grįžti. Tik noriu, kad mūsų vaikai turėtų galimybę pažinti savo tėvą.
Po laišku buvo data.
Tomas puikiai prisiminė tą dieną.
Jis dalyvavo verslo vakarienėje, kai Darius priėjo ir pasakė:
— Rūta vėl skambino. Matyt, nori pinigų.
Tomas tada tik numojo ranka.
— Pasirūpink, kad daugiau manęs netrukdytų.
Dabar tie žodžiai jam skambėjo kaip nuosprendis.
Po dviejų dienų Tomas stovėjo prie nedidelio daugiabučio durų.
Jis galėjo nusiųsti advokatą. Galėjo paprašyti sekretorės susitarti dėl susitikimo. Tačiau pirmą kartą gyvenime suprato, kad kai kuriuos dalykus privalo padaryti pats.
Duris atidarė Rūta.
Ji vilkėjo paprastą pilką megztinį, o plaukai buvo surišti į netvarkingą kuodą.
Pamačiusi Tomą, moteris išbalo.
— Ką tu čia darai?
— Rūta, prašau, leisk man paaiškinti.
— Po penkerių metų?
— Aš nežinojau apie vaikus.
Ji karčiai nusijuokė.
— Žinoma. Tu niekada nieko nežinojai, kai tai buvo susiję su manimi.
— Tavo laiškai manęs nepasiekė.
Rūta suspaudė durų rankeną.
— Ką?
— Kažkas juos slėpė. Martinas rado įrodymų.
Moteris kelias sekundes tylėjo.
— Aš laukiau tavęs ligoninėje, Tomai. Jonas gimė labai silpnas. Gydytojai sakė, kad pirmosios paros bus lemiamos. O aš sėdėjau viena ir galvojau, kad galbūt bent dabar ateisi.
Tomas nuleido galvą.
— Man labai gaila.
— Gailestis nesugrąžins tų metų.
Iš buto pasigirdo vaikiškas balsas.
— Mama, kas atėjo?
Prie durų pasirodė berniukas su sąsiuviniu rankose.
— Čia ponas Tomas, — tyliai atsakė Rūta.
Berniukas smalsiai pažvelgė į svečią.
— Tu tas dėdė iš kepyklėlės?
— Taip.
— Aš Jonas. O čia mano brolis Matas.
Antrasis berniukas iškišo galvą iš už durų.
— Kodėl tavo antakiai tokie kaip mano? — paklausė jis.
Tomas vos sulaikė ašaras.
Rūta pastebėjo jo veidą.
— Berniukai, eikite baigti piešinių. Mes tuoj ateisime.
Kai vaikai nubėgo, ji įleido Tomą į vidų.
Butas buvo mažas, tačiau jaukus. Ant sienų kabėjo vaikų piešiniai, ant palangės augo gėlės, o prie stalo stovėjo sena knygų lentyna.
Tomas pastebėjo ant jos kelis astronomijos vadovėlius.
— Jonas domisi kosmosu?
Rūta linktelėjo.
— Svajoja tapti astronomu. O Matas nori statyti tiltus.
Tomas nusišypsojo.
— Aš vaikystėje irgi piešdavau tiltus.
— Žinau, — atsakė Rūta. — Kadaise man apie tai pasakojai.
Tarp jų stojo tyla.
Kitą rytą Martinas paskambino su naujienomis.
— Tomai, patikrinau dokumentus. Viktorija tikrai persiųsdavo Rūtos laiškus Dariui.
— Ar yra įrodymų, kad jis liepė juos slėpti?
— Taip. Radau vidinį susirašinėjimą. Darius parašė: „Kazlauskas neturi sužinoti apie nėštumą, kol nebus pasirašytas susitarimas.“
— Koks susitarimas?
— Prieš penkerius metus jūs pasirašėte bendrovės akcijų perėmimo sutartį. Jei būtumėte miręs neturėdamas pripažintų vaikų, Darius tam tikromis sąlygomis būtų galėjęs įsigyti jūsų akcijas už gerokai mažesnę kainą.
Tomas sustingo.
— Vadinasi, jis slėpė mano vaikus dėl pinigų?
— Tai viena iš galimų priežasčių. Bet yra dar kai kas.
— Kas?
— Darius mokėjo pinigus vienai moteriai, dirbusiai ligoninėje, kurioje gimė dvynukai.
Tomas pajuto šaltį.
— Kodėl?
— Kol kas nežinau. Tačiau ji sutiko su mumis pasikalbėti.
Po kelių valandų Tomas sėdėjo priešais buvusią ligoninės darbuotoją Laimą.
Moteris nervingai maigė rankinuko dirželį.
— Aš nenorėjau niekam pakenkti, — pradėjo ji.
— Tuomet papasakokite, kas įvyko.
— Tą naktį Rūta pagimdė du berniukus. Vienas buvo labai silpnas, todėl jį iškart išvežė į naujagimių intensyviosios terapijos skyrių.
— Joną?
— Taip.
— Kas buvo toliau?
Laima nuleido akis.
— Po kelių dienų į ligoninę atvyko Darius. Jis teigė atstovaujantis jūsų šeimai ir paprašė informacijos apie vaikus.
— Ir jūs jam ją suteikėte?
— Jis sumokėjo. Aš žinau, kad tai buvo neteisinga.
Tomas suspaudė kumščius.
— Ką dar jis padarė?
— Jis paprašė vieno dokumento kopijos. Tai buvo genetinio tyrimo siuntimas.
— Kokio tyrimo?
Laima giliai įkvėpė.
— Gydytojai įtarė, kad Jonas turi paveldimą medžiagų apykaitos sutrikimą. Reikėjo išsiaiškinti, ar tokia liga pasitaikė šeimoje.
Tomas prisiminė Rūtos žodžius apie ligoninėje praleistas savaites.
— Ar Darius bandė nuslėpti diagnozę?
— Jis prašė, kad jūsų pavardė nebūtų minima dokumentuose. Sakė, kad tai apsaugos jūsų reputaciją.
Tomas atsistojo.
— Mano reputaciją? Mano sūnus sirgo, o jis galvojo apie reputaciją?
Laima pravirko.
— Aš nežinojau, kad jūs nieko nežinote apie vaikus.
Tą vakarą Tomas vėl nuėjo pas Rūtą.
Šį kartą ji pati pakvietė jį vidun.
Jonas ir Matas sėdėjo prie stalo, dėliodami dėlionę.
— Pone Tomai! — sušuko Matas. — Ar gali mums padėti?
Tomas atsisėdo šalia.
Pirmą kartą per daugelį metų jis niekur neskubėjo.
Kai berniukai nuėjo miegoti, Rūta padėjo ant stalo medicininių dokumentų aplanką.
— Jonas serga reta liga. Dabar jo būklė stabili, bet mums reikia reguliarių tyrimų.
Tomas atidžiai klausėsi.
— Aš noriu padėti.
— Man nereikia tavo milijonų, Tomai.
— Žinau. Bet vaikams reikia saugumo. Ir aš noriu būti jų gyvenime, jei tik leisi.
Rūta ilgai žiūrėjo į jį.
— Pirmiausia turi suprasti, kad jie nėra verslo sandoris. Negali nusipirkti jų meilės.
— Aš nesiruošiu jos pirkti.
— Tuomet įrodyk.
Po savaitės Tomas kartu su Rūta nuvežė berniukus į planetariumą.
Jonas visą laiką laikė Tomą už rankos.
Kai virš jų sužibo žvaigždės, berniukas tyliai paklausė:
— Pone Tomai, ar mūsų tėtis irgi mėgsta žvaigždes?
Tomas pajuto, kaip gerklėje įstrigo gumulas.
— Manau, kad taip.
— O kodėl jis niekada mūsų neaplankė?
Tomas pažvelgė į Rūtą.
Ji linktelėjo, tarsi leisdama jam atsakyti.
— Nes jis padarė daug klaidų. Ir labai gailisi.
Jonas susimąstė.
— O dabar jis mus myli?
Tomas vos sulaikė ašaras.
— Labiau, nei galite įsivaizduoti.
Tą patį vakarą Martinas atvyko į Tomo namus su naujais dokumentais.
— Turime problemą.
— Kokią?
— Darius sužinojo, kad tikriname senus įrašus. Šiandien jis bandė pervesti didelę sumą iš bendrovės sąskaitos.
— Sustabdyk pervedimą.
— Jau imamės veiksmų. Bet radau dar kai ką.
Martinas padėjo ant stalo seną medicininį dokumentą.
— Tai Jono genetinio tyrimo ataskaita. Joje nurodyta, kad reikia ištirti ir biologinį tėvą.
— Ir?
— Prie ataskaitos buvo pridėtas laiškas, adresuotas jums.
Tomas paėmė voką.
Ant jo buvo jo vardas ir senas namų adresas.
Viduje gulėjo trumpas raštelis.
Pone Kazlauskai, dėl jūsų sūnaus sveikatos būtina kuo greičiau atlikti šeimos genetinius tyrimus. Prašome susisiekti su mūsų klinika.
Po tekstu buvo gydytojos parašas.
Tačiau Tomą pribloškė ne pats laiškas.
Ant voko buvo ranka užrašyta:
„Neįteikti. D. Petrausko nurodymas.“
Tomas pažvelgė į Martiną.
— Jis žinojo, kad mano sūnui reikia pagalbos. Ir vis tiek tylėjo.
— Taip. Bet tai dar ne viskas.
Martinas ištraukė antrą dokumentą.
— Kai pradėjau tikrinti klinikos archyvą, radau dar vieną tyrimą. Jis atliktas prieš dvidešimt aštuonerius metus.
— Kieno?
Martinas kurį laiką tylėjo.
— Jūsų tėvo.
Tomas nustebo.
— Mano tėvas mirė, kai buvau vaikas.
— Žinau. Bet jo medicininėje byloje minima ta pati paveldima liga, kuri dabar nustatyta Jonui.
Tomas atsisėdo.
— Kodėl mama man niekada apie tai nepasakojo?
— Manau, turėtumėte jos paklausti.
Tomas iškart paskambino motinai.
— Mama, turiu su tavimi pasikalbėti.
— Kas atsitiko, sūnau?
— Aš radau Rūtą. Ir sužinojau apie dvynukus.
Kitame laido gale stojo tyla.
— Vadinasi, pagaliau sužinojai, — sušnabždėjo motina.
Tomas sustingo.
— Tu žinojai?
Ji pradėjo verkti.
— Taip, Tomai. Žinojau nuo pat pradžių.
— Ir nieko man nesakei?
— Norėjau. Bet Darius man parodė dokumentus, kurie viską pakeitė.
— Kokius dokumentus?
Motina ilgai tylėjo.
Tada ištarė:
— Jis tvirtino, kad vienas iš berniukų nėra tavo biologinis sūnus. Ir aš juo patikėjau.
Tomas užsimerkė.
— Mama, kodėl?
— Nes jis turėjo tyrimo rezultatus. Tačiau prieš mėnesį sužinojau, kad tie rezultatai galėjo būti suklastoti.
— Iš kur?
Motinos balsas sudrebėjo.
— Iš žmogaus, kuris juos parengė. Jis atėjo pas mane ir pasakė, kad Darius sumokėjo už netikrą ataskaitą.
Tomas atsistojo.
— Kas tas žmogus?
Motina sušnabždėjo vardą.
Ir Tomas pajuto, kaip jam iš po kojų slysta žemė.
Tai buvo gydytojas, kuris visus penkerius metus gydė Joną.
