Trys dalykai prie jūros
Gabija atvyko į namą prie jūros su vienu lagaminu. Viduje buvo tik trys daiktai: senas tėvo megztinis, kuris kvepėjo skalbimo milteliais ir prisiminimais, nesudaryta fotojuostelė su devyniais kadrais ir lipduku „vėliau“, bei laiškas. Užklijuotas. Ne jos rašysena. Storas vokas su mėlyna juostele kraštelyje, tarytum svetima intonacija pažįstamame sakinyje.
Namas buvo nuomojamas – paprastas, girgždantis, nubyrėjęs. Pakrypęs stogelis, šlapios medžio kvapas ir tyla, kurią net radijo balsas nepertraukdavo. Čia viskas buvo svetima, bet savitu būdu sąžininga. Jokių turistų, jokio skubėjimo – tik vasaris, sūrus oras ir ilgos pauzės. Namas, atrodė, tylėjo kartu su ja – neprimetėsi, tiesiog buvo šalia. Kaip žmogus, kuris neturi patarimų, bet gali duoti petį.
Po motinos laidotuvių Gabija negalėjo likti gimtojame bute. Kiekvienas daiktas ten rėkė – antklodė, puodas, šviestuvo jungiklis, net rytinis šviesos spindulys. Viską persmelkė jos balsas. Viską skambėjo nebuvimu. Ir Gabija išvyko – ne bėgti, bet laikinai išnykti, kad galiausiai neprarastų savęs.
Laiškas gulėjo senoje dėžutėje, kurią motina įteikė prieš pat išėjimą. „Atversi, kai galėsi“, – tarė ji ir pažiūrėjo tiesiai. Be prašymų, be priekaištų – tik žvilgsnis, pilnas prasmės. Gabija negalėjo. Ne iš karto. Ne kitą dieną, ne po savaitės. Ji tiesiog laikė voką šalia – imdavo į rankas, grąžindavo atgal. Lyg popieriaus svoris galėtų pasakyti, kada būtų „galima“.
Jūra neramindavo. Ji daužėsi į krantą atkakliai, beveik piktai. Ūžė kaip klausimas, į kurį nėra atsakymo. Gabija klajojo palei vandenį – paltas šlapo, batai girgždėjo, druska nusėsdavo ant odos. Ji norėjo tapti tuščia – negalvoti, nejusti. Tik eiti. Kolė širdis pasitils.
Trečią dieną ji paėmė seną fotoaparatą. Lėtai, lyg pirmą kartą. Nustatydavo objektyvą, tarytum mokydamasi gyventi iš naujo. Padarė aštuonias nuotraukas: akmenis, stiklą, vienintelį batą, savo atspindį vitrinoje – susikimusius plaukus, pavargusias akis. Devintas kadras liko nepaliestas. Nukreipė į jūrą – ir atitraukė. Ne dabar.
Vakare ji išplovė megztinį. Tą patį – šiurkštų, sunkią, artimą. Kol vanduo virtė virdulio, ji tiesiog stovėjo virtuvėje, klausėsi sienų girgždėjimo ir savo vienatvės, išsiliejusios po kambarį. Ir staiga – apsisprendė. Ištraukė laišką. Prapjovė kraštą. Popierius sudrebėjo garsiai, kaip ledas po kojomis.
„Gabija. Jei skaitai tai, reiškia, aš vis tiek apsisprendžiau. Tu visuomet sakydavai, kad nenori žinoti, kas tavo tėvas. Bet aš palieku tau pasirinkimą. Voke – kontaktas. Jis nežinojo apie tave. Bet tu turi teisą. Aš tikiu: suprasi, kodėl tai dabar. Net jei neiti toliau.
Su meile. Mama.“
Telefonas. Vardas. Tik viena eilutė. Bet joje – visas kitas pasaulis, svetimas ir artimas vienu metu. Pasaulis, kuriame yra žodžių, žvilgsnių ir žingsnių, kurių ji niekada nepažino. Viskas tapo įmanoma. Ir viskas – baugina.
Gabija sėdėjo prie lango iki pat nakties. Arbata atšalo. Sniegas krito ant smėlio, tarytum norėdamas pritildyti jūrą. Bet ji ūžė. Garsiai. Užsispyrusiai. Kaip vidinis balsas, kuris nenusiramina.
Ji nepaskambino. Ne todėl, kad bijojo. Todėl, kad nebuvo pasiruošusi išgirsti.
Bet ryte sudarė devintą kadrą. Save. Megztinyje. Su laišku rankoje. Šviesa buvo švelni, lyg viskas aplink suprastų: tai svarbus momentas. Ji žiūrėjo į objektyvą – ne tam, kad įsimintų. O tam, kad paleistų.
O tada išėjo prie jūros. Jau nesislėpdama. Vėjas plakė į veidą, smigo po apykakle. Bet ji ėjo. Palikdama pėdsakus. Sunkius. Tikrus. Savo.
Kartais trys dalykai – tai viskas, ko reikia, kad suprastum: tu čia. Tu – gyva. Ir tu gali rinktis, ką daryti toliau.
