– Tu nesi žmona, tu esi tarnaitė. Neturi vaikų! – Mama, Helena pagyvens čia. Mes remontuojame butą, ten negalima gyventi. Yra laisvas kambarys, kodėl ji turėtų kankintis dulkėse? – tarė Helenos vyras. Panašu, jam ši mintis nekėlė rūpesčių, ko nepasakytum apie jo žmoną ir mamą. Anyta nemėgo marčios. – Turiu dirbti, negaliu čia būti – tyliai ištarė Helena. Žmona dirbo nuotoliniu būdu, todėl jai reikėjo tylos ir ramybės. Jokūbas visą dieną būdavo darbe, tad kartu su anyta po vienu stogu būti nebuvo lengva. Helena buvo pripratusi namuose būti viena – niekas netrukdydavo. Helena žvelgė į anytą ir nerado žodžių. Anyta nenorėjo Helenos savo namuose, bet išeities nebuvo. Visi susėdo prie vakarienės stalo. – Helena, paduok savo garsiausią mišrainę, – paprašė Jokūbas. – Jokūbai, nevalgyk tos chemijos. Aš padariau tau kitą – sveikesnę, – niurzgėjo anyta. Helenos veidas pasikeitė. Jos vyras buvo alergiškas pomidorams – kaip anyta tai galėjo pamiršti? Kai Jokūbas buvo mažas, anyta į alergijas nekreipė dėmesio. Sakydavo – nėra ko lakstyti pas gydytojus, išgers tabletę ir praeis. – Jis turi alergiją. Kodėl dėjai pomidorų į mišrainę? – paklausė Helena. – Negi nesąmonių neprigamdysi? Tik vienas pomidoras, nieko blogo neatsitiks, – atkirto anyta. – Jam bus bloga. – Helena, nurimk. Jis neturi alergijos. Jo tikroji mama pažįsta jį geriau nei tu. – Aš jo žmona. Rūpinuosi savo vyru. – Tu ne žmona, tu tarnaitė. Vaikų neturi! Kai turėsi, tada pašnekėsim. Helena pakilo nuo stalo ir nubėgo į miegamąjį. Anyta visada mygdavo į skaudžiausią vietą. Jokūbas nubėgo raminti žmonos. – Jokūbai, atleisk. Geriau jau einu pas tėvus. Arba į biurą – nesugebėsiu gyventi su tavo mama. – Leisk man su ja pasikalbėti. Ji nustos! – Ne, jau šimtą kartų bandėm. Mes nesugyvensime po vienu stogu. Trumpam teko išsinuomoti butą, kad išvengtų dar vieno šeimos skandalo. Anyta, žinoma, priekaištavo, bet jai neliko pasirinkimo. O Helena negalėjo atsidžiaugti turėdama tokį rūpestingą ir supratingą vyrą.

Tu ne žmona, tu tarnaitė. Net vaikų neturi!

Mama, Birutė čia pagyvens. Mūsų bute dabar remontas, negalima ten būti. Kambarys laisvas, kodėl ji turi tūnoti dulkėse? pasakė Birutės vyras, Mantas.

Jam šitas reikalas, matosi, visai nekliuvo. Bet to jau negalėjai pasakyti apie jo žmoną ir mamą. Uošvė savo marčios tiesiog negalėjo pakęsti.

Aš turiu dirbti, negaliu čia būti visą laiką, tyliai ištarė Birutė.

Ji dirbo nuotoliniu būdu, tai labai reikėjo ramybės ir tylos. Mantas visą dieną darbe, tad ne taip paprasta buvo išgyventi po vienu stogu su anyta. O Birutė buvo pripratusi prie savo tylaus buto, kai niekas netrukdo.

Birutė žiūrėjo į uošvę, bet žodžių nerado. Anyta jos čia nelabai norėjo, bet kitos išeities nebuvo. Atsisėdo visi prie stalo vakarieniauti.

Birute, paduok savo tą gardžią mišrainę, paprašė Mantas.

Mantai, nevalgyk tu tos chemijos. Aš padariau kitą, sveikesnę, skundėsi anyta.

Birutei veidas persimainė. Jos vyras juk alergiškas pomidorams kaip galėjo anyta tai užmiršti? Vaikystėj Mantas turėjo tą alergiją, bet mamai buvo dzin: girdi, kam čia pas daktarus bėgiot, išgers tabletę ir praeis.

Jis turi alergiją. Kodėl dėjai pomidorų į mišrainę? suūžė Birutė.

Ką čia prisigalvoji? Vienas pomidoras, nieko neatsitiks, mojavo ranka anyta.

Jam bloga pasidarys.

Birute, baik jau. Nieko jis neturi. Aš, kaip motina, geriau jį pažįstu negu tu.

Aš jo žmona. Aš rūpinuosi savo vyru.

Tu ne žmona, o tarnaitė. Nei vaikų, nei rūpesčio! Turėsi vaikų pasikalbėsim.

Birutė pašoko nuo stalo ir nubėgo į miegamąjį. Uošvė vis pataikydavo į jautrią vietą. Po akimirkos Mantas ją pasekė guosti.

Mantai, atsiprašau, geriau pas tėvus išvažiuosiu. Gal arčiau biuro apsistosiu. Nepajėgsiu gyvent po vienu stogu su tavo mama.

Leisk man su ja pasikalbėt. Ji nustos!

Ne, kiek kartų jau bandėm. Nesusigyvensim mes kartu.

Teko kuriam laikui nuomotis butą, kad vėl nekiltų šeimos skandalas. Aišku, anyta buvo nepatenkinta, bet ką darysi. O Birutė tik džiaugėsi, kad turi taip ją išmintingai palaikantį ir supratingą vyrą.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

5 + 7 =

– Tu nesi žmona, tu esi tarnaitė. Neturi vaikų! – Mama, Helena pagyvens čia. Mes remontuojame butą, ten negalima gyventi. Yra laisvas kambarys, kodėl ji turėtų kankintis dulkėse? – tarė Helenos vyras. Panašu, jam ši mintis nekėlė rūpesčių, ko nepasakytum apie jo žmoną ir mamą. Anyta nemėgo marčios. – Turiu dirbti, negaliu čia būti – tyliai ištarė Helena. Žmona dirbo nuotoliniu būdu, todėl jai reikėjo tylos ir ramybės. Jokūbas visą dieną būdavo darbe, tad kartu su anyta po vienu stogu būti nebuvo lengva. Helena buvo pripratusi namuose būti viena – niekas netrukdydavo. Helena žvelgė į anytą ir nerado žodžių. Anyta nenorėjo Helenos savo namuose, bet išeities nebuvo. Visi susėdo prie vakarienės stalo. – Helena, paduok savo garsiausią mišrainę, – paprašė Jokūbas. – Jokūbai, nevalgyk tos chemijos. Aš padariau tau kitą – sveikesnę, – niurzgėjo anyta. Helenos veidas pasikeitė. Jos vyras buvo alergiškas pomidorams – kaip anyta tai galėjo pamiršti? Kai Jokūbas buvo mažas, anyta į alergijas nekreipė dėmesio. Sakydavo – nėra ko lakstyti pas gydytojus, išgers tabletę ir praeis. – Jis turi alergiją. Kodėl dėjai pomidorų į mišrainę? – paklausė Helena. – Negi nesąmonių neprigamdysi? Tik vienas pomidoras, nieko blogo neatsitiks, – atkirto anyta. – Jam bus bloga. – Helena, nurimk. Jis neturi alergijos. Jo tikroji mama pažįsta jį geriau nei tu. – Aš jo žmona. Rūpinuosi savo vyru. – Tu ne žmona, tu tarnaitė. Vaikų neturi! Kai turėsi, tada pašnekėsim. Helena pakilo nuo stalo ir nubėgo į miegamąjį. Anyta visada mygdavo į skaudžiausią vietą. Jokūbas nubėgo raminti žmonos. – Jokūbai, atleisk. Geriau jau einu pas tėvus. Arba į biurą – nesugebėsiu gyventi su tavo mama. – Leisk man su ja pasikalbėti. Ji nustos! – Ne, jau šimtą kartų bandėm. Mes nesugyvensime po vienu stogu. Trumpam teko išsinuomoti butą, kad išvengtų dar vieno šeimos skandalo. Anyta, žinoma, priekaištavo, bet jai neliko pasirinkimo. O Helena negalėjo atsidžiaugti turėdama tokį rūpestingą ir supratingą vyrą.