Prieš metus susipažinau su Audriumi. Jis man prisiekė savo atsidavimą ir ištikimybę, sakėsi jaučiąs man tikrus jausmus. Ir, tiesą pasakius, buvome labai panašūs. Mus siejo nuvylusi santuoka, abu troškome palaikymo bei supratimo. Atrodė, jog ką tik atradome ramstį vienas kito gyvenimuose.
Tačiau viskas pasuko visai kita linkme. Audrius pasirodė esąs paprasčiausias išnaudotojas, kuris norėjo tik pasinaudoti mano gerumu. Mano draugai bandė mane perspėti, kad neskubėčiau suteikti jam pastogės. Bet aš nieko nenorėjau girdėti. Manęs net nestebino, kad būdamas trisdešimties jis neturėjo pastovaus darbo, buvo beveik benamis, net nemokėjo vairuoti automobilio. Aš viską mačiau pro rožinius akinius galvojau ne galva, o širdimi, lyg jauna paauglė.
Kai vieną naktį jis neparėjo namo, o ryte pasigedau savo pinigų, atėjo skaudi nušvita. Ne tik susimąsčiau apie mūsų santykių prasmę, bet ir supratau realią situaciją.
Buvau jam ieškojęs darbo, valgė už mano pinigus, pirkau jam drabužių. Kartu lankėmės įvairiose vietose Kaune ir Vilniuje, kuriose jis dar nebuvo buvęs restoranai, prekybos centrai, visiškai naujas jam pasaulis. Santūriai elgėsi mano draugų ir artimųjų rate, nesipyko su niekuo. Vis tikėjau, kad pagaliau susiims ir pasikeis į gerą.
Deja, apsirikau. Kantrybė baigėsi turėjau jį išprašyti iš buto. Nepaisant visko, jis nebuvo nuleidęs rankų ir bandė pasiimti su savimi telefoną, kurį buvau jam padovanojęs. Turėjau pasakyti tvirtą ne gali išeiti tik su tais daiktais, kuriuos pats atsinešei.
Ar jaučiausi pažemintas? Be abejo. Ar gaila veltui praleistų metų, kuriuos skyriau šiam žmogui? Tikrai taip. Ši klaida man kainavo daug tiesiogine ir perkeltine prasme. Šitas išnaudotojas susikrovė sau naudos mano sąskaita. Bet pažadėjau sau būsiu atsargesnis ateityje.
Mano patarimas? Neleisk apgauti savęs, kaip buvo man. Būkite dėmesingi, atidūs, visada tikrinkite žmonių nuoširdumą. Jei tik pajutote melą nelaukite, nutraukite santykius iš karto. Atsilyginkite jiems taip, kaip jie jums. Tai pamoka, kurios neužmiršiu.
