Buvo apie aštuntą valandą ryto, kai visa Gedimino šeima susirinko prie notarinės kontoros durų Vilniuje visi, pilni vilčių ir nerimo, laukė skaitymo apie gausią palikimą, kurį, kaip tikėtasi, paliko turtuota giminaitė. Notarui vėluojant, oro kambaryje tvyrojo įtampa. Vyriausioji Gedimino duktė Austėja taip nekantravo sužinoti, ar yra minima testamente, kad vos galėjo nusėdėti ramiai.
Viktorija, parodyk bent truputį pagarbos. Galėtum gedėti, juk mūsų tėtis neseniai iškeliavo anapilin, ramino Austėja savo tetą.
Nesakyk man tetule. Esu dar jauna, kreipkis vardu, įsižeidusi atkirto Viktorija.
Juokinga, kaip manai, kad makiažas ir grožio procedūros gali atimti iš metų, burbtelėjo Austėjos brolis Mantas.
Galiausiai atvyko notaras Simas, įėjo į kabinetą, apsidairė ir paėmė storą bylą nuo stalo. Ar visi pasiruošę klausytis testamento? paklausė. Visi linktelėjo, o notaras su paslaptinga šypsena pradėjo skaityti Gedimino paskutinę valią.
Palieku savo palikimą visiems jums, bet jo neatiteks visiems. Surengsiu jums tikrą lobio medžioklę, kaip kadaise organizuodavo mano mama mums su broliais ir seserimis. Turėsite pradėti kelionę mano gimtajame kaime Dzūkijoje. Mūsų šeima niekada neturėjo daug pinigų, bet gyvendavome laimingi būdami kartu. Kaip vyriausias sūnus, iš mamos gavau skrynią, kurioje slepiasi jūsų lobiai. Tik pats atkakliausias gaus raktą. Jis paslėptas namuose ir ne taip lengvai randamas. Linkiu sėkmės!
Kurį laiką visi nutilo niekas netikėjo, kad net ir po mirties senolis surengė žaidimą, kurį turės žaisti vaikai ir anūkai.
Tylą nutraukė Viktorija vyriausia Gedimino duktė: Aš, vyras ir vaikai važiuojam į kaimą ieškoti rakto. Gal kas norit prisijungti?
Aš su Mantu nelįsim į jokias skrynias ar raktų paieškas. Žinant mūsų tėvą, jis paliko dar kažkokią paslaptį, tad tiesiog atsisakome tų pinigų, atkirto jaunesnioji duktė Rūta.
Austėja su vyru ir keletu giminių nuvyko į jaukų Dzūkijos kaimą. Su pasimėgavimu įsitraukė į paieškas: landžiojo po svirnus, apžiūrinėjo šieną, tyrinėjo kiekvieną kampą ir net žvalgėsi tarp senų obelų. Kaimo žmonės viską stebėjo iš šalies ir tyliai šypsojosi. To bėgsmo metu Austėjos graži suknelė virto paprasta, apspurusia skuduru, tačiau entuziazmo niekam netrūko.
Po ilgų ieškojimų surado raktą, atidarė senąją skrynią. Ją pravėrus visi liko nustebę viduje gulėjo laiškas ir pilna dėžė saldainių Gaidelis.
Visas mano santaupas paaukojau vaikų namams bei svetingumo namams Vilniuje, o jūs gavote tai, ko iš tiesų verti. Dėkoju, kad atnešėt džiaugsmą mano gimtinės žmonėms, buvo parašyta tėčio ranka.
Išeidami visi suprato, kad pinigai ir materialinės vertybės gyvenime ne svarbiausia. Laimė buvimas kartu, dalinimasis su kitais ir šypsena artimui.
