Labas, turiu tau papasakoti tokią istorijąkaip kokiam lietuviškam filme! Ankstyvą rytą, Vilniaus notaro biure susirinko artimi ir tolimesni giminaičiai. Visi tikėjosi, kad velionis paliko pakankamai pinigų. Notaras vėlavo, visi nervinosi: kiek dar galima laukti? Birutė, vyriausia Adomo dukra, vos ramiai sėdėjo: Noriu greičiau sužinoti, ar tėtis man ką nors paliko, kad galėčiau eiti. Tu, teta Danguole, turėtum elgtis ramiau. Reikia gedėti, visgi tėvas mirė, sumurmėjo Maiklas. Nekviesk manęs tetos, esu dar jauna. Kviestk vardu, piktai atkirto Danguole. O Maiklas burbtelėjo: Kad ir kiek dažai veidą ar išpuošinėji save, jauna nebetapsi.
Galiausiai notaras pagaliau atėjo. Pasikukavo, žvilgtelėjo į visus ir paėmė dokumentų segtuvą nuo stalo. Ar pasiruošę klausytis? paklausė. Visi linktelėjo. Notaras atsegė segtuvą, paslaptingai nusišypsojo ir pradėjo Adomo testamentą skaityti. Palikau jums paveldą. Bet norint jį gauti, turėsit surasti. Vaikystėje gyvenau su tėvais kaime. Nebuvo daug, bet buvom laimingi. Senos sodybos namelyje yra seifas, ten visi pinigai. Tik atidaryt jį galima tik su raktu, kurį reikia surasti. Notaras jums duos žemėlapį ir užtikrins, kad laikotės taisyklių. Sėkmės, mano mylimieji!
Visi kelias minutes tylėjo, tiesiog negalėdami patikėti, kad senolis net po mirties sugalvojo jiems pokštą. Birutė pirmoji atsiliepė: Mes su vyru tuoj pat važiuojam į kaimą. Kas dar važiuoja? Maiklas ir Danguolė atsisakė: Tėvui patikdavo pokštai. Man atrodo, čia vėl koks triukas, mums nereikia tų pinigų.
Birutė, jos vyras ir kiti giminaičiai išvažiavo į kaimą. Vieną užduotį po kitos įveikė ėjo į tvartą, tikrino šieną, ieškojo užuominų, šliaužiojo per purvą. Kaimo žmonės sustojo stebėti, kaip miesto giminaičiai vargsta. Per keletą minučių Birutės madinga suknelė virto purvina skuduru. Kai raktą surado ir atidarė seifą, visų žandikauliai atvipo viduje buvo tik raštelis ir krūva saldainių. Raštelyje parašyta: Visi pinigai paskirti labdarai, o jūs gavo, ko nusipelnėte. Ačiū, kad pradžiuginote mano kaimelio žmones.Birutė su kitais giminaičiais tyliai stovėjo prie seifo, besijuokiančio kaimo vaikams vėl prabėgant pro sienos plyšį saldainiai jau buvo išdalinti. Pradingus vilčiai apie lengvą pinigų paveldą, ji atsiduso, tačiau pati nejautė pykčio. Staiga kažkas pasakė: Tėtis norėjo, kad sugrįžtumėm į vaikystę. Ir visi nusišypsojo, kažkas paplekšnojo Birutei per petį. Tą akimirką jie suprato didžiausias palikimas buvo prisiminimai, juokas ir susitikimas.
Kai saulė leidosi už kaimo medžių, Birutė paklausė: Gal kitais metais susirenkam vėl? Ne dėl pinigų, bet dėl šių akimirkų. Giminaičiai, iš pradžių atvykę kaip paveldėjimo konkurentai, dabar jau sėdėjo prie sodybos su arbata, juokėsi ir dalijosi istorijomis apie Adomą.
Kaimo žmonės pasuko namo su naujais saldainiais, o giminaičiai suprato kartais reikia prarasti, kad atrastum. Ir tą vakarą Birutė suprato: paveldas ne pinigai, o šeima ir praeities atgimimas. Tėtis buvo teisus jie gavo, ko nusipelnė.
