Tuščia suoliukas
Serafinas Petrauskas pasidėjo termosą ant kelių ir dar kartą patikrino dangtelį gal visgi praleidžia? Dangtelis laikė, bet įpratimas buvo stipresnis už pasitikėjimą. Jis atsisėdo ant tolimesnio suoliuko kampo prie mokyklos laiptų, ten, kur nesigrūda mamos su kuprinėmis ir rankinėmis. Striukės kišenėje gulėjo maišelis su sausais trupiniais balandžiams, kitame perlenktas popieriaus lapas su anūkės tvarkaraščiu: kada prailginta, kada muzikos pamoka. Jis buvo išmokęs viską atmintinai, bet tas lapas ramino.
Šalia, kaip visada, jau sėdėjo Nikodemas Andriušis. Jis laikė saujoje mažą maišelį su saulėgrąžomis ir bežiūrėdamas spragsėjo jas vieną po kitos. Jis jų nevalgė, o tik persijos į delną, lyg skaičiuotų. Kai Serafinas priėjo, Nikodemas linktelėjo ir pasitraukė, palikdamas vietos. Jie nesveikindavosi garsiai tarsi bijotų drumsti tvarką ir mokyklos rimtį.
Šiandien jų matematikos kontrolinis, pasakė Nikodemas, pažvelgęs į antro aukšto langus.
O mums skaitymas, atsiliepė Serafinas ir pats nustebo taręs mums.
Jam patiko, kad Nikodemas dėl šio žodžio nesišaipydavo.
Jos susipažino be didelių ceremonijų. Iš pradžių tiesiog sutapdavo laikas, vėliau pažindavo vienas kitą iš striukės, ėjimo, rankų padėties. Nikodemas atvykdavo visada dešimt minučių prieš skambutį, atsisėsdavo ant to paties suoliuko ir pirmiausia pažvelgdavo į vartus, lyg tikrintų, ar užrakinta. Serafinas iš pradžių stovėdavo atokiau, vėliau kažkurią dieną pavargo ir prisėdo šalia. Nuo tada vieta tapo bendra.
Mokyklos kieme viskas nesikeitė, ir tas pastovumas ramino. Budintis sargas, kuris išeidavo užsirūkyti ir grįždavo, net nepakeldamas akių. Pradinukų mokytoja, kuri greitai praeidavo su segtuvu ir kalbėdavo kažkam telefonu: Taip, taip, po pamokų. Tėvai, besiginčijantys dėl būrelių ir namų darbų. Vaikai, pertraukų metu mojantys pro langus. Serafinas kas kartą pastebėdavo, kad laukia ne tik anūkės, bet ir šito pasikartojimo.
Vieną rytą Nikodemas atnešė antrą stiklinę ir padėjo šalia Serafino termoso.
Sau nepilsiu, tarė, tarsi teisindamasis. Kraujospūdis.
O man galima, šyptelėjo Serafinas ir keletą akimirkų susimąstęs įpylė du pirštus į stiklinaitę. Norit bent pauostyti?
Nikodemas nežymiai šyptelėjo.
Pauostyti galima.
Nuo tos dienos juodu turėjo savo ritualą: Serafinas pilstydavo arbatą, Nikodemas laikydavo stiklinę, kad neišsilietų, ir grąžindavo tuščią. Kartais dalindavosi sausainiais, kartais tyla. Serafinas suprato, kad šalia Nikodemo ta tyla neapsunkina. Ji kaip pauzė pokalbyje, kuris vis tiek kada nors tęsis.
Apie anūkus jie kalbėjo atsargiai, lyg apie orą. Nikodemas pasakodavo, kad jo Vytautas nemėgsta kūno kultūros ir vis ieško priežasčių likti klasėje. Serafinas juokdavosi sakydamas, kad jo Monika, atvirkščiai, taip laksto, kad mokytoja prašo ne lėkti. Vėliau pokalbiai tapo atviresni. Nikodemas prisipažino, kad po žmonos mirties ilgai negalėjo priversti savęs išeiti iš namų, ir tik anūkas ir mokykla jį ištraukė, nes reikia. Serafinas iškart neatsakė tuo pačiu, bet vakare, plovė indus ir pajuto, kad nori pasipasakoti.
Jis gyveno su dukra ir anūke dviejų kambarių bute miesto pakraštyje. Dukra dirbo buhalterijoje, grįždavo pavargusi, kalbėdavo trumpais sakiniais. Anūkė buvo triukšminga, bet tas triukšmas buvo vaikiškas, nekaltas. Serafinas stengėsi būti naudingas ir nemaišyti. Kartais jam atrodydavo, tarsi jis būtų papildoma kėdė virtuvėje: stovinti, niekam netrukdanti, bet vis tiek primenanti apie ankštumą.
Ant suoliuko jis pirmą kartą pajuto, kad jo laukia ne tik kaip funkcijos. Nikodemas klausdavo: Kaip kraujospūdis? arba Pas gydytoją jau ėjot? ir tai nebūdavo iš mandagumo. Serafinas atsakydavo ir pastebėdavo, kad kalba atvirai.
Kartą Nikodemas atnešė mažą maišelį lesalo paukščiams.
Balandžiai jau įprato, pasakė jis. Pažiūrėkit, kaip priartėja.
Serafinas paėmė maišelį, pribėrė saują ant asfalto. Balandžiai, tarsi laukę signalo, iškart apgulė trupinius. Jų kojų šnarėjimas, lyg smėlyje, Serafinui suteikė keistą palengvėjimą: paprastas veiksmas, dėl kurio kažkam geriau.
Pamažu šie susitikimai jam tapo savais. Ne kol laukiu anūkės, ne kol turiu laiko, o kaip dienos dalis, kurios negalima tiesiog išbraukti. Net pradėjo išeiti anksčiau, kad spėtų užimti vietą ir matytų, kaip Nikodemas ateina, nusimauna pirštines, kaip žiūri į langus.
Tą pirmadienį Serafinas atėjo kaip visada ir pamatė tuščią suoliuką. Sustojęs pagalvojo, gal suklydo kiemą. Suoliukas buvo šlapias po nakties lietaus, ant jo gulėjo vienas geltonas lapas, prilipęs prie lentos. Serafinas ištraukė nosinaitę, nušluostė kraštą ir atsisėdo. Termosą pastatė šalia, maišelį su trupiniais ant kelių. Pažvelgė į budelio būdelę. Sargas sėdėjo įnikęs į telefoną, nekreipdamas dėmesio.
Vėluoja, pamirksėjo Serafinas. Nikodemas kartais vėluodavo, jei vaistinėj būdavo eilė. Serafinas įsipylė arbatos, gurkštelėjo ir laukė. Kai nuaidėjo skambutis, Nikodemas nepasirodė.
Kitą dieną suoliukas vėl buvo tuščias. Serafinas jau nebešluostė suoliuko, atsisėdo ant sauso krašto, pasidėjęs laikraštį. Žiūrėjo į vartus, gaudydamas kiekvieną vyresnio vyro siluetą tamsia striuke. Nieks nepriėjo.
Trečią dieną ėmė jausti pyktį. Pyktį ne Nikodemui, o tam, kad liko be paaiškinimo. Net pagalvojo: Na ir gerai, vadinasi, ne taip jau svarbu. Bet iškart pajuto gėdą. Neturėjo teisės reikalauti. Ir vis tiek reikalavo viduje.
Nikodemas turėjo mygtukinį telefoną. Serafinas buvo matęs, kaip šis jį išsitraukia ir ieško numerio, susiraukęs. Numerį Serafinas buvo užsirašęs į užrašų knygelę, kai kalbėjosi, kaip geriausia kviesti taksi anūkui į varžybas. Namie paėmė knygelę, surinko. Signalas tuščias, paskui trumpas pyptelėjimas, tylu. Bandė dar kartą. Tas pats.
Ketvirtą dieną Serafinas priėjo prie sargo.
Sakykit, Nikodemas Andriušis Vytauto senelis, jis vis čia sėdėdavo. Nematėt jo?
Sargas pakėlė akis, pažvelgė į Serafiną, tarsi šis būtų klausęs slaptažodžio.
Senelių čia daugybė, atsakė. Nesuprantu, ką jūs norit.
Aukštas, su ūsais, Serafinas pajuto, kaip skausmingai skamba jo žodžiai.
Nežinau, sargas vėl susikoncentravo į telefoną.
Bandė klausti moters, kuri dažnai laukdavo prie vartų ir keikdavosi dėl namų darbų.
Gal žinot Nikodemą Andriušį
Nieko nepažįstu, atkirtusi ji. Man savas vaikas svarbesnis.
Priėjo prie jaunos mamos su vežimėliu, kuri kartais jam nusišypsodavo.
Atsiprašau, gal pažįstat Vytautą? Berniukas iš trečios B klasės.
Vytautą? susimąstė. Matyt, taip. Ramus vaikas. O kas?
Jo senelis nustojo ateiti.
Mama patraukė pečiais.
Gal susirgo. Dabar visi serga.
Serafinas sugrįžo ant suoliuko ir pajuto, kaip nerimas užkyla aukščiau, iki gerklės. Bandė save įtikinėti, kad tai ne jo rūpestis. Bet kiekvienąkart žvelgdamas į tuščią vietą šalia, jam atrodė, jog kažką svarbaus išdavė, tiesiog sėdėdamas ir apsimesdamas, kad nieko nevyksta.
Namie papasakojo dukrai, kol ši pjaustė salotas.
Tėte, kiek čia galvosi, tarė dukra nenukeldama akių. Gal išvažiavo pas gimines.
Pasakytų, atsakė Serafinas.
Juk nepažįsti visko, atsiduso dukra. Nepergyvenk. Tau dar tas kraujospūdis.
Anūkė klausėsi, sėdėdama prie stalo su sąsiuviniu.
Senelis Kolis? paklausė. Jis juokingas. Man kartą pasakė, kad aš skaitau greičiau, negu jis spėja mąstyti.
Serafinas šyptelėjo, bet ta šypsena iškart tapo skaudi.
Matai, pridūrė anūkė. Gal jam tiesiog žinai reikalų atsirado.
Serafinas linktelėjo, bet tą naktį vis tiek ilgai gulėjo nemiegodamas, klausydamasis, kaip gretimame kambaryje dukra švelniai kalba telefonu. Norėjo atsikelti ir dar kartą paskambinti Nikodemui, bet bijojo išgirsti svetimą balsą arba begalinę tylą.
Kitą dieną, laukdamas anūkės, jis pastebėjo Vytautą. Berniukas išėjo paskutinis, su per dideliu kupriniu, šalia ėjo moteris apie keturiasdešimt, rimta ir trumpai kirptais plaukais. Serafinas suprato, kad tai motina.
Priėjo ne iškart. Leido jiems paeiti kelis žingsnius, tik tada pasivijo.
Atsiprašau, jūs Vytauto mama?
Moteris suabejojo.
Taip. O jūs kas?
Aš su jūsų tėčiu su Nikodemu Andriušiu laukdavom vaikų kartu. Esu Serafinas Petrauskas. Jis nustojo ateiti, nerimauju.
Moteris įdėmiai pažvelgė, tarsi svarstytų, ar verta pasitikėti.
Jis ligoninėje, pagaliau tarė. Insultas. Nieko baisaus na, kaip čia pasakius. Dabar skyriuje. Telefoną paėmė, kad nepamestų.
Serafinas pajuto, kaip kojos linksta. Įsikibo į krepšio dirželį.
O kur? paklausė.
Miesto ligoninėj, Miškininkų gatvėj, atsakė moteris. Bet į skyrių visų neįleidžia. Suprantat?
Suprantu, ištarė Serafinas, nors nesuprato, kaip galima neįleisti, kai žmogus lieka vienas.
Ačiū, kad domitės, pridūrė moteris minkščiau. Jam malonu bus, kad jį prisimena.
Ji paėmė Vytautą už rankos ir nužingsniavo prie stotelės. Serafinas liko stovėti prie vartų. Jautė palengvėjimą, kad dingimas paaiškėjo, bet ir naują nerimą nes paaiškinimas buvo sunkus.
Grįžęs namo vėl papasakojo dukrai. Ši suraukė antakius.
Tėte, į ligoninę neisi, pasakė. Dar į sargybą tave įrašys. Ir išvis, kas jis tau?
Serafinas girdėjo čia ne pyktį, o baimę. Baimę, kad tėvas vėl susiras sau rūpesčių ir praras pusiausvyrą.
Niekas, pasakė. Ir vis tiek.
Kitą dieną nuėjo į polikliniką, kur pats kartais tyrimus darydavosi. Žinojo, kad ten yra socialinė darbuotoja buvo matęs skelbimą. Koridoriuje tvyrojo chlorokalkių kvapas ir šlapių batų garsas, žmonės sėdėjo su segtuvais, kažkas bambėjo ant registratūros. Serafinas paėmė numerėlį, laukė kviesdamas.
Prie stalo sėdėjo pavargusios veido moteris, klausė jo be trukdžių.
Jūs giminaitis? paklausė.
Ne, sąžiningai atsakė Serafinas.
Tuomet negaliu suteikti informacijos apie pacientą, pasakė ji ramiai. Tai asmens duomenys.
Neprašau diagnozės, pajuto, kad balsas paūgėjo. Tiesiog noriu perduoti žinutę. Jis vienas, ar suprantat? Mes kasdien
Suprantu, šiek tiek suminkštėjo. Žinutę galite perduoti per artimuosius. Arba per skyrių, jei įleidžia. Be šeimos sutikimo negalima.
Serafinas išėjo į koridorių ir atsisėdo ant suoliuko. Pajuto gėdą, lyg būtų prašęs išmaldos. Pagalvojo: Viskas. Juokingas senis, lendantis ne į savo vietą. Norėjo apsiversti ir eiti namo, užsidaryti kambaryje ir daugiau niekad nebeiti prie mokyklos.
Bet prisiminė, kaip Nikodemas laikydavo stiklinę, kad nepilėtų arbatos. Kaip paslėpęs stumdavo maišelį, jei Serafinas pamiršdavo savąjį. Tai buvo maži gestai, nuo kurių diena palengvėdavo. Serafinas suvokė, kad dabar jo eilė padaryti bent ką nors.
Jis paskambino Vytauto mamai. Numerio neturėjo, bet kitą rytą vėl priėjo ir paprašė. Moteris iš pradžių nenorėjo, bet pamatė jo atkaklumą, padiktavo, kad užsirašytų.
Tik be saviveiklos, pasakė. Ten yra tvarka.
Serafinas paskambino vakare.
Čia Serafinas Petrauskas. Norėčiau perduoti Nikodemui Andriušiui kelis žodžius. Gal galite?
Kitame gale pauzė.
Dabar jam sunku kalbėti, tarė moteris. Bet girdi. Ryt važiuosiu. Ką perduoti?
Serafinas pažvelgė į stalą, kur gulėjo užrašų knygelė. Buvo užrašęs keletą sakinių, bet dabar jie pasirodė svetimi.
Pasakykit, kad suoliukas toje vietoje, tyliai ištarė. Ir kad laukiu. Ir arbatos atnešiu, kai bus galima.
Gerai, atsakė moteris. Perduosiu.
Po pokalbio ilgai sėdėjo virtuvėje. Dukra tyliai plovė indus lyg netyčia klausydama. Paskui padėjo lėkštę į džiovyklę ir tarė:
Tėte, jei norėsi, nuvažiuosiu su tavim. Kai leis.
Serafinas linktelėjo. Jam buvo svarbu ne tai, kad važiuos, o kad pasakė su tavim, o ne kam tau to reikia.
Po savaitės Vytauto mama vėl priėjo prie Serafino mokykloje.
Jis nusišypsojo, kai pasakiau apie suoliuką, pasakė ji. Ir ranka parodė, lyg mojuotų. Gydytoja sakė, reabilitacija užtruks. Vėliau vešim jį pas save. Vieno palikt negalima.
Serafinas pajuto, kaip viduje kažkas susitraukė. Suprato, kad jų kasdieniai susitikimai greičiausiai nebegrįš. Ir nuo to pasidarė tuščia, lyg nuo nukabinto palto.
Gal galiu laiškelį parašyti? paklausė.
Galit, atsakė moteris. Tik trumpai. Jam sunku ilgai klausyti.
Vakare Serafinas atsivertė tuščią lapą. Užrašė didelėmis raidėmis: Nikodemas Andriušis, esu čia. Ačiū už arbatą ir saulėgrąžas. Laukiu, kada vėl galėsite išeiti. Serafinas Petrauskas. Pamąstė ir pridūrė: Vytautas šaunuolis. Perskaitė, nieko nekoregavo. Sulankstė, įdėjo į voką, ant jo užrašė pavardę žinojo ją, nes kartą Nikodemas rodė kvitą už butą ir keikėsi dėl sumų.
Kitą rytą atnešė voką į mokyklą ir padavė Vytauto mamai. Vokas buvo sausas, švarus, laikė jį delne, tarsi būtų kažkas labai trapu.
Kai nuaidėjo skambutis ir vaikai iššoko į kiemą, Serafinas įprastai pakilo. Anūkė pribėgo, apkabino už juosmens ir iš karto pradėjo pasakoti apie pamoką. Serafinas klausėsi, bet vienu akies krašteliu žvelgė į suoliuką. Jis buvo tuščias, ir ta tuštuma jau nebebjuro. Atrado jame vietą, kur buvo kažkas svarbaus, net jei dabar to nebėra.
Prieš išeidamas Serafinas ištraukė maišelį su trupiniais ir išbarstė juos ant asfalto. Balandžiai priskrido greitai, tarsi žinotų tvarkaraštį ne blogiau už vaikus. Serafinas pažvelgė į juos ir staiga suprato, kad čia gali ateiti ne tik laukti, bet ir tam, kad neužsidarytų.
Seneli, ką mąstai? paklausė anūkė.
Nieko, atsakė jis ir paėmė už rankos. Einam. Ryt vėl ateisim.
Jis tą pasakė ne kaip pažadą kitam, o kaip sprendimą sau. Nuo to žingsniai pasidarė lygesni.
