Labas, miela drauge, noriu papasakoti tau vieną nerimą keliančią, bet kartu ir šviesią istoriją, kuri nutiko čia, Lietuvoje.
Po trijų metų tylios, įkyrios tamsos, viena drąsi moteris susirado vėl savo balsą. Pradėjo dirbti banke „SEB“ Kaune, bet niekas jos net nepažino – ji tiesiog tyliai šukavo grindis, be jokių žodžių, skundų ar pagalbos prašymų. Tarsi šviesi šešėlių figūra, kostiumo pooto ir šilko šalikelių po kilšu, ji vaikščiojo po marmuro pasladus ir be garso ištrindavo dienos pėdsakus. Ji kruopščiai valė grindis, kad kiekvienas spindulys švytėtų, nuvalydavo, palikdama po sau šviežia citrinos ir švarios oro nuotaiką. Jos darbo pabaigoje bankas ne tik blizgėjo švarumu, bet ir džiūgauja šiluma bei rūpesčiu, tarsi visi darbuotojai jaustų karjeros ryšų stiprumą.
Daugeliui kolegų ji liko nepastebėta, kai kurie netgi buvo šiek tiek nepaslaugūs. Vienas jaunas paskolų patarėjas, iššaukdamas: „Ei, rami mergina, čia palikta kažkur švara kampelis!“, rodo valytą kampą. Ji tik švelniai sušuko, paėmė šluostę ir tyliai tęsė savo darbą. Kiti šnibždėjo už nugaros: „Baisu, kad niekada nepasakoja nieko“ arba „Gal jos protas negerai veikia“. Bet ji nesileido, tik sirgo tyliai ir kruopščiai.
Jos vardas – Aleptina – buvo įrašytas netgi atlyginimo lapuose, bet retai kas ją taip vadino. Niekas neklausė jos kilmės ar praeities, o ji nė vieną kartą nepasidavė pasakyti ką nors apie save.
Ką kiti nežinojo, tai kad kadaise jos balsas buvo nuostabus, o širdį pripildė vilties. Prieš keletą metų, jaunuolis vardu Alia – tai jo pravardė – buvo mokytoja, dievėjusi vaikus ir tapybą. Ji gyveno paprastą, bet spindinčią gyvenimą, kol vieną karštą birželio vakarą, baigdama paveikslą su organų šaknimi, į jų butą įsiveržė dūmai. Pirmiausia galvojo, kad kaimynas tiesiog pasuko orkaitę, tačiau iš laiptų kopų atskambėjo šauksmai, panikos gūsiai ir vis tankėjančios dūmų kvapas. Šalia gyvenančioje bute, kur gyveno mažas berniukas Vytas su tėvais, iškrito gaisras.
Be dvejo, Alia ištrauko vyro darbo įrankių dėžutę ir smarkiai įplėšė duris. Liepsnos šlamėjo sienas, o dūmai gallėjo ore. Viduje randama supuvusi Vytas ir jo mama. Perbdama, mergina išnešė vaiką prie lango, nes koridorius buvo užblokuotas. Gaisrininkai skatino ją paleisti berniuką į saugos tinklą. Ji atsargiai perdavė Vytą gelbėtojams, tada patyrė drebėjimą nuo dūmų ir emocijų. Du gaisrininkai, veikiantys kaip greitosios pagalbos švyturiai, išgelbėjo Vytą paskutinėmis sekundėmis.
Vytas liko gyvas, bet jo mama neteko išgelbėti. Vyras, Vytas tėvas, po to paslaptingai išnyko. Alia praleido mėnesius ligoninėje – jos kūnas buvo paženklintas ląstų sužalojimais, bet dar didesnė žaizdžiai buvo tyla, kuri ją apgaubė po šio nuostabaus įvykio.
Netrukus po gaisro, jos mama mirė nuo sielvarto ir baimės. Nuo to laiko Alia visiškai užsiliaučiojo. Gydytojai vadino tai psichologiniu šokų sindromu. Ji paliko mokytojo karjerą ir susivienijo su mažu, tyliai kupinu buteliuku, akvariumu bei dar labiau su tapyba. Naktimis ji sėdėjo prie savo stalo, piešdama šviesias akvareles arba tamsius aliejinius paveikslus, išreiškdama emocijas drobėje, kol jos balsas liko nepaklausęs.
Jos tėvas pasiūlė parduoti butą ir pradėti kuklesnį gyvenimą, ką ji tyliai sutiko. Vėliau ji pradėjo dirbti valytoja. Nors žaizdos dar skaudėjo, ji nenuleido rankų. Jos tyla suteikė netikėtą ramybę. Niekas nesitikės, kad valytoja kalbės. Pirmoje darbo vietoje – mažoje įmonėlėje Kaune – jos kruopštus darbas įspūdėjo viršininką. Kai įmonė persikėlė, vadovas pasiūlė ją pažinti draugui, dirbančiam banke.
Taip Aleptina pateko į banką – tyliai stovintį moterį su neišpasakytomis istorijomis.
Praėjo trys mėnesiai. Vieną rytą viskas pasikeitė. Bankas įsiskverbė rimta tyla, o prie įėjimo stovėjo blizganti juoda mašina. Iškilo vyras, elegantas kostiumas, tamsūs akiniai – tai buvo Sergejus Mikalajunas, regiono direktorius.
Jis žingsniavo į vidų, tikėdamasis pagarbos, o darbuotojai stengėsi atrodyti tvarkingai. Aleptina tuo metu šluostė bronzinio variklio rankenėles, jos geltona pirštų dūdelė spindėjo neoninėje šviesoje. Kai Sergejui susidūrė su ja, jo veidas susigriuvo, žingsniai susiraminėjo. Jis netikėtai priėjo, klūpė ir švelniai nuėmė pirštų dūdelę iš jos rankų. Trumpam laiko tarsi sustojo. Visi stebėjo, kai jis švelniai bučinėjo jos veidą.
Aleptinos akys ištekėjo iš ašarų.
„Alia“, šnabždėjo jis. „Metus ieškojau tavęs…“
Visi wasi wasi žiūrėjo į tą sceną – tylią valytoją ir direktorą? Sergejui tai buvo svarbiausia.
„Tu išgelbėjai mano sūnaus gyvybę“, sakė jis. „Per jį ir aš atgavau savo.“
Vytas. Sergejus niekada nesuprato, kas ta moteris, kuri išgelbėjo jo sūnaus gyvybę. Po tragedijos jis pasitraukė iš miesto, išsigando, bet Vytas niekada nepamiršo, o jo tėvas taip pat. Sergejus ieškojo Aleptinos keliais krais, bet ją rado tik šaltuose ligoninės įrašuose, kai ji po gydymo dingė.
Ir štai ji stovėjo prieš juos, tyliai, su žaizdomis ne tik kūne, bet ir širdyje.
„Viską tau dėkoju“, kalbėjo Sergejus, balsas drebančio. „Aš noriu, kad eini su manimi.“
Aleptina, dar vis dar vadinama Alia, žiūrėjo į jį su nuostaba, lūpos drebo.
Pirmą kartą po daugelio metų ištarė žodį.
„Vytas?“
Sergejus linktelėjo, ašaros tekėjo iš jo akies. „Jis medicinos studentas, taip kaip tu svajojai. Nori padėti žmonėms – kaip ir tu padėjai jam.“
Alia atsivėrė burną, ir tylos siena griuvo.
Kitos savaitės pakeitė jos gyvenimą. Sergejus pasirūpino medicinine ir psichologine terapija, gerai žinomi chirurgai pasiūlė savo pagalbą, o psichologas švelniai dirbo su jos balsu ir savimi.
Jos istorija greitai išplito banke. Ankstesni šmeižikai dabar žvelgė su pagarba. Bet Alia neieškojo šlovės, ji tiesiog paprašė: „Leiskite man tapyti.“
Su Sergejaus pagalba organizavo pirmąją parodą. Jos akvarelės – švytinčios ir subtilios – palietė lankytojus, nes kiekvienas paveikslas pasakojo istoriją, kurios žodžiais ji niekada nebuvo galėjusi išreikšti.
Ji negrįžo į valymą, ne dėl išdidumo, o todėl, kad dabar galėjo gyventi tikrą gyvenimą. Jos šalikelis liko – ne kad slėptų jos veidą, o kad pagerbtų tą moterį, kurią ji buvo.
Vieną dieną parodoje priėjo jaunas vyras.
„Sveikas“, pasakė jis droviai. „Aš – Vytas.“
Alia nusišypsojo, akys vėl spindėjo ašaromis. Ji ištiesė ranką – po beveik dešimtmečio jie vėl susilietė, ji ir tas berniukas, kurį išgelbėjo iš liepsnos.
„Pasaulyje, kur dažnai skubame teisti, Alia primena mums, kad tyla nėra silpnumas, žaizdos nėra gėda, o tikri didvyriai ne nešioja šarvus, o tik šluostę, teptuką ir širdį pilną meilės.“
Tai istorija, kaip gilus traumas susilieja su tyluma, bet išgydymas ir savęs atradimas įmanomas. Alia įrodo, kad drąsa ir žmoniškumas spindi net ir tylėjime.
