Tylusis Karas: Slaptas Kovos Kelias Lietuvoje

Lina dar sekundę ilgiau pažvelgė į sutemų vaizdą nuo svetainės lango, laikydama jau atvėsusią arbatos puodelį. Paskutinės saulės spinduliai dažė dangų oranžiniais, violetiniais ir blėstančiais rožiniais atspalviais. Tai buvo vienas tų akimirkų, kai pasaulis atrodo sustojęs, o šioje tyloje Lina girdėjo savo širdies plakimą. Kiekvienas namų garsas grindų krekžėjimas, šaldytuvo zvimbimas, vėjo švilpimas seno ąžuolo šakose prie lango atrodė sustiprėjęs. Viskas buvo nejudu, bet kupina prasmės.

Sutemos jai priminė, kad net pabaigos gali būti gražios. Kad nors diena baigiasi ir palieka tuštumą, joje vis tiek atsispindi šviesa, verta dėmesio. Laikydama puodelį abiem rankomis, pajuto metalinį šaltį per keramiką. Tai buvo priminimas, kad laikas nieko nelaukią net tų, kurie įsispaudžia į praeitį.

Jos brolis Tomas įėjo be pasibelstimo senas įprotis nuo vaikystės. Jis visad atsirasdavo netikėčiausiu momentu. Pamatė jį svetainės pusėlyje, su kaboklu nusvirusiu per petį, rankomis kišenėse ir veide susimąstymą bei rūpestį.

Vis dar neužmigai? paklausė jis tyliai, neskubindamas.

Negaliu, atsakė Lina, pažiūrėjusi į jį. Galvoju apie tavo žodžius prieš kelias savaites… ką girdėjai iš to interviu su Tomu Hanksu… ‘diena, kai suprasi, kad paleisti nereiškia pralaimėti…’

Tomas priartėjo ir atsisėdo šalia, palikdamas tarpą. Žvilgtelėjo į langą, į temstantį dangų, prieš pasukdamas veidą į ją. Jo žvilgsnis buvo supratingas, bet tvirtas.

Tai tiesa, tarė jis. Žinai, aš irgi pradedu tai suprasti.

Lina pažvelgė į jį su šlapiais akimis, pajusdama, kad tarp jų atsirado ryšys, kuris atrodė nutrūkęs metai laiko. Visų ginčų, tylų ir priekaištų svoris susitelkė tame viename akimirksnyje, kai jie abu suprato vienas kitą.

Aš bandžiau išlaikyti tai gyvą, prisipažino ji vos girdimu balsu, nors tai mane tik skaudino. Manyjau, kad pasiduoti reiškia pripažinti pralaimėjimą. Bet kiekviena kivirčas… kiekvienas priekaištas… kiekviena slegianti tyla… paliko mane tuštesnę.

Tomas giliai įkvėpė. Pasilenkė į priekį, užsiklojęs alkūnes ant kelių. Jo žvilgsnis nebuvo teisti, bet suprasti kaip žmogaus, kuris pats nešė tylų skausmą.

O jei tikroji pergalė būtų išsaugoti savo orumą? pasiūlė jis. O jei paleisti nereiškia pasiduoti, bet apsaugoti tai, ko negalima sulaužyti?

Tarp jų užtruko tyla, beveok nepatogi. Lėtai plakantis sieninis laikrodis ir pro langą girdimi pravažiuojantys automobiliai laikas svetainėje lėtėjo, lyg visas pasaulis laukė, kol Lina pati suras atsakymą.

Skaučia, pagaliau iš lėpo ji. Skaučia galvoti, kad kad ir kiek duosiu galimybių, kai kurie žmonės nesikeis. Kad tai, ko man reikia, neateis.

Tomas padavė ranką ir švelniai ją suspausdavo. Jo šiluma priminė jai, kad ji ne viena.

Jie galbūt nepasikeis. Nieks nežino. Bet tu gali pakeisti savo meilės būdą, savo atsisveikinimą. Ir tai… tai jau branda.

Lina pasvirė kakta ant jo peties. Šaltos arbatos kvapas vis dar sklido ore, maišydamasis su jos įprastu kvepalų aromatu. Jausmas buvo saldus ir kartu kartus palengvėjimas ir baimė, susipynę.

O jei prarasčiau kažką svarbaus? sušnibždėjo ji.

Galbūt prarasi, ramiai atsakė Tomas. Bet ne savo svajones. Ne savo meilę sau. Ne orumą sakyti: ‘tai manęs nebetarnauja.’

Tą naktį, po valandų vidinės meditacijos, Lina skambino žmogui, kuriam žinojo, kad bus sunku. Tai nebuvo lengva. Ji nešaukė ir nekaltino. Jos balsas drebėjo, bet kiekvienas žodis buvo išmatuotas, kad perteiktų jausmus, neišniekinėdamas likusio pagarbos likučio.

Man reikia tai paleisti, pasakė ji. Nebūčiau nustebusi, jei sakytum, kad skauda. Bet geriau sustoti, kol dar prisimenu, kas esu.

Padėjė ragelį ir pirmą kartą per savaites pajuto, kad gali laisviau kvėpuoti. Verkė, bet ne iš nevilties tai buvo ašarų išsiliejimas, išsilaisvinimas nuo naštos, kuri jai nebe

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

four + fifteen =

Tylusis Karas: Slaptas Kovos Kelias Lietuvoje