20240312, dienoraštis
Šiandien dar kartą išbandžiau, kaip veikia mano lietus aštuonis tonų sunkvežimis, kai darbas ne tik įkvėpia, bet ir trankina. Darbuotojai, su kuriais susitinku, dažniausiai mane švelniai šalinasi esu patikimas, kruopštus vairuotojas ir atsakingas, bet ne visada linkęs draugauti. Net ir bendradarbiai vengia mane pasirinkti kaip partnerį kelionėje, o aš, kaip šunims patinka sėdėti vienas, tai priimu su pasididėjimu. Vienas senas vairuotojas kartą pasakė man: Tu toks, kad šalia tavęs net mediena neslysta. Taigi gauti slapyvardį Liūtas nebuvo per naktį.
Ši dalis nieko ypatingo nebuvo pažįstamas maršrutas iš Kauno į Klaipėdą, krovinys mediena, o kelias tiesus kaip brūkšnys. Vėl tiksliai sekau kelio ženklus, kai staiga pakraštyje pastebėjau kažką vėlskantį žolėje.
Mažoji vilkinė, tarsi iš pasakų, šniokščiojo tarp šakų. Aš sustabdžiau sunkvežimį, nes kažkas širdyje pasisuko, lyg įkvėpimas pasakoja, kad niekas nebus paprasta. Iš pilvo man priminė, kad reikia pažvelgti, kas ten sėdi.
Priešais mano akimis išbuvo milžiniškas dryžuotas katinas, kuris susiraukė kaip karaliaus drąsos liūtas. Jo akys buvo tamsios, o kūnas šlapias ir šlapių krauju. Šiandien sakoma, kad katės turi devynias gyvybes akivaizdu, kad šitas jau prarado keletą. Jis šniokščiojo, kaip jei norėtų parduoti savo gyvenimą už mažą kainą.
Kur tu, kalbėk, katinų drauguži? paklausiau šlapiu balsu, pakreipdamas galvą virš jo.
Katinas parodė aštriąsias dantis ir nusižengia, tarsi norėdamas pasakyti, kad jam pagalbos nėra. Aš priminėme seną katiną, kuris buvau turėjęs iki vaikystės, kai stebėdavau, kaip mama su kaičiu šildė krosnį. Tada aš galėjau pasislėpti po šiltu kailiu ir klausytis mėlynių močiutės dainų. Ši prisiminimas šildė širdį, todėl nesigėriau gal net padėsiu.
Aš ne specialistas dėl gyvūnų traumų, bet šitą nepaliksiu nugalėti. Čia netoliese nėra nieko, tad eikime į kliniką, sakiau, švelniai pakeldamas katiną ir padėdamas jį ant sėdynės.
Pakreipusi galvą, atsargiai įkišiau gąsdintį gyvūną į krovinį. Jis šiek tiek išsigando, bet sustojo, tarsi nusprendęs, kad čia jam saugiau.
Vakar po maršruto, išvažiavau į mažą miestelį Vilkaviškį, kur paieškojau veterinarijos kliniką. Kai priėjo iki durų, senas gydytojas su šypsena pasveikino mus: Kas čia turime? Katinas, kurio širdis drebėjo! Jis nurodė, kad išvalys, apribos, kad galėtų toliau keliauti.
Kur jo aš, kad jo nebūtų? protestavo kiti sunkvežimiai, bet klinikų personalas atsakė, kad neturime prieglobos, nes katinas neva šuniukas, bet jau yra sveikas.
Katinų akys susidūrė su mano, ir man apgimdyti šaltojausią jausmą ar nevertų išgelbėti jį, jei dabar atleisiu? Aš nusidriekau į koridorių, kur dvi senelės kalbėjosi:
Nors mano dukra, Austėja, vėl skubėjo pas mane, kad pasislėptų nuo savo vyro, šnekėjo viena.
Kokią nelaimę, bet jo vyras tikras klounas. Jie šėlsta, kai grįžta namo, atsakė kita, išreiškdama nesirūpinimą.
Aš nesiklausiau į jų istorijas kas gali žinoti, ką turi kiti? Aš pats patyriau, kad gyvenime ne viskas einą sklandžiai.
Mano žmona, Marija, prisiekė būti su manimi iki pat pabaigos, bet po kelių mėnesių ji išmigo širdies išdavime, kai sugrįždama iš tolių kelių nebeprigijo prie mūsų. Vėl sugrįžo į kitą miestą, ir šita istorija priminė man, kaip greitai viskas gali keistis.
Veterinaras paleido mane su katinu, pasakydamas: Atsikratyk, kaip su šunimi, per tris savaites galėsime nuimti gipso kiaušinius. Aš dėkojausi, sulaužiau kojų, bet neabejoju, kad šio mažo padariaus man didelę įtaką.
Bėgant keliems kilometrams, pastebėjau pakraštyje dvi silpnas figūras moterį, kuri nekantriai mostelėjo ranka, ir mergaitę su plaukais, tarsi švytinčiais saulės spinduliais. Jie atrodė, kaip laimės ieškantys išgelbėjimo.
Atsiprašau, bet aš ne pervežų keleivių, pasakiau, nes mano principas buvo laikytis darbo grafiko.
Miau! girdėjau iš katino.
Ką tu nori? paklausiau, kol katinas pakartotinai šnabždėjo.
Gal galiu padėti? pagalvojo mano protas, bet iš karto supratau, kad šis gyvūnas nori ką nors iš manęs.
Aš išleisdavau katiną ant žolės, jis iškart pakėlė uodegą, tarsi patvirtindamas mano sprendimą. Staiga, moteris su mergaitę skubėjo prie manęs: Prašau, padėkite mums! Mūsų namai 30 km nuo čia. Jie žiūrėjo į mane drėgnomis akimis, tarsi prašydami išgelbėjimo.
Aš ne taksi, aš traukinių vairuotojas! bandžiau juos nuraminti. Vairuokite autobusą!
Mes nepavėlavome, mūsų vienintelis maršrutas dabar! šaukdavo moteris. Jeigu padėsite, mes meldžiamės už jus!
Mergaitė, pavadinta Austėja, tyliai priartėjo prie katino, glostė jo galvą ir švelniai šniokščiojo. Katinas pamirdėjo, tarsi patvirtindamas, kad viskas gerai.
Aš pasiūlysiu jus pervežti, o jūs pasirūpinate katinu? pasiūliau, matydamas, kaip jis klajodamas prie mūsų.
Moteris su ašaromis ant skruostų atsakė: Aš dirbu veterinarijoje, bet šiuo metu neturiu namų, kur galėtume laikyti katiną. Turime tėvų Vilniuje, bet jie nebus čia iki sekmadienio.
Aš paklausiau: Ar tavo tėtis priims?
Nežinau, ji susiraukė. Mano vyras priskyrė visus pinigus ir dingo.
Aš ištraukiau telefoną ir duodau jai numerį. Skambink, jei reikės, aš padėsiu.
Jų balso šnabždesys buvo pilnas baimės, bet aš jautžiau, kad šis susitikimas turi prasmę. Nors nebuvo galimybės įsikurti katiną, aš jį nuvežiau iki atskirties taško, kur jis galėjo susitikti su šeima.
Mergaitė Austėja nepaliko manęs ji apkabina katiną, švelniai bučiuoja jo snukį, o tada staiga įšoko šalia manęs, norėdama apkabinti mane abi rankomis.
Oš! Tai neleistina! šaukė moteris, išsigandusi.
Ji tiesiog traukia dėmesį, kai neturi tėvo, šnabždėjo jos teta.
Mano širdis susigriuvo. Aš visai nesitikėjau, kad šis susitikimas privers mane permąstyti savo gyvenimo planus šeimos, meilės, atsakomybės.
Ar ateisi pas mus? klausė Austėja su dideliais plaukais.
Stengsiuosi, aš negalėjau atsisakyti jo žvilgsnio.
Austėja nusigąsdė, bėgo į namus, o aš vėl į savą sunkvežimį ir tęsiau kelią. Vaizdas man liko ryškus mergaitė ir jos motina, šaukiantys mano pagalbą, bei katinas, kurio akys drebėjo kaip žvaigždės.
Koks toks pasaulis, kai viena bloga mintis gali išgriūti visus? klausiausi katino, o jis tik mokėjo meškinti, tarsi sutikdamas mano mintis.
Jei galėčiau patys paaiškinti, kodėl nevertėtų kelti ranką prieš moteris ir vaikus, galvojau, kol katinas šniokščiojo, lyg tiksdamas pagalbą.
Kelią pakeliui, šalia pakraščių, pastebėjau automobilį, kur du vyrai kovojo su ginklais, o vienas iš jų iššovė. Katinas susisuko į jį kaip į graužtą žiurkę, šlysdamas jo veidą. Aš pajudau, iškėliau šautuvą, įkroviau ir šauktas: Rankas į viršų!
Vienas iš jų šaukė: Pasitrauk nuo katino! Ir aš, matydamas, kad antrasis bandymas bėga link mūsų, sumušiau jam kaukę, paklausdama katiną išlaikti mane į orą.
Aš greitai paskambinau policijai, ir po pusvalandžio jie atvyko, sugrabindami nusikaltėlius. Policijos pareigūnas sakė, kad šie vyrų bendražygių darytojas yra žinomas bjaurus.
Ką mes čia daryti galime? paklausiau, žiūrėdamas į katiną, kuris guli ant sėdynės.
Tu turi daryti, ką gali, atsakė policininkas. Jį gerai laikyk, nes tai tavo draugas dabar.
Aš pajutau, kad mano katinas tikras kompanionas, šiltas kaip žiemos saulė. Jo akys spindėjo į mane, ir aš supratau aš esu ne vienas.
Po trijų savaičių, kai katinas galėjo nusimšti gipso, grįžau į miestelį, kur susitikau su Elžbieta ir Austėja. Įėjo į veterinarijos klinikos duris ir matėme ją.
Oi, tai tu, ar ne? Man svajojau, kad grįši! pasakė Elžbieta, žiūrėdama į mane su šypsena.
Jaučiu, kad viskas baigta, nusijuokiau. Ar jūsų ir Austėja gerai?
Taip, mano teta mus myli, o aš jau kreipiausi į skyrių, šnibždėjo ji, nuslėgdama galvą.
Ar galėtume susitikti dar kartą? paklausiau, nors širdis skambėjo kaip variklis. Elžbieta šyptelėjo. Katinas dėjo savo Miau!.
Aš turiu dukrą, šnibždėjo ji.
Aš turiu katiną! atsakiau, pridėdamas, kad net nežiūrėjau į ją iš giliojo akimirkos.
Ji pasakė, kad galvoja, bet nebus jokio skubėjimo. Man tai priminė, kad kartais svarbiausia ne greitis, o kantrybė.
Po mėnesio mes susituokėme, o aš pakeičiau darbą: vairavau ligoninius Lietuvos sveikata transportuojant pacientus. Katinas, kurio vardas Vėjas, dabar gyvena su mumis, prižiūri Austėją ir laiku šneka su manimi, kai esu pavargęs.
Netinkama romantika, bet gyvenimas be Vėjo būtų tuščias. Žmonės sakė: Kur draugas geras, ten kelias lengvas. Ir aš patikrinau, kad šios kelionės mokymų dėka tapau labiau atjautus žmogų.
Iš šios dienos ir visos kelionės išmokau: kai gyvenimo keliai susikerta su nepažįstamais, net su įkvepiančiais keturkojais, svarbiausia ne tik pasiekti tikslą, bet ir nešėti šilumą, kurią galime dalintis su kitais. Tiesą sakant geriausias draugas gali būti ne žmogus, o katinas, o šiluma jaučiasi per kiekvieną kilometro ženklą.
