Uošvė Ana Petronienė sėdėjo virtuvėje ir stebėjo, kaip ant viryklės tyliai užverda pienas. Ji tris kartus pamiršo jį pamaišyti, ir kas kartą susigriebė per vėlai: užvirusi puta išbėgdavo, o ji suirzusi šluostydavo viryklę skuduru. Tokiais momentais ji ypač aiškiai jautė: čia ne piene esmė. Po antro anūko gimimo šeimoje viskas lyg nuvažiavo nuo bėgių. Dukra pavargo, suliesėjo, ėmė mažiau šnekėti. Žentas grįždavo vėlai, valgydavo tylėdamas, kartais iškart nueidavo į kambarį. Ana Petronienė tai matė ir galvojo: kaip taip galima, nejau moterį galima palikti vieną? Ji kalbėjo. Iš pradžių atsargiai, paskui aštriau. Iš pradžių dukrai, paskui žentui. O paskui pajuto keistą dalyką: po jos žodžių namuose nepalengvėdavo, tik sunkėdavo. Dukra gindavo vyrą, žentas niūrdavo, o ji pati grįždavo namo jausdama, kad vėl kažką padarė ne taip. Tą dieną ji nuėjo pas kunigą ne patarimo, o tiesiog todėl, kad nebebuvo kur dėtis su tuo jausmu. – Aš turbūt bloga, – pasakė ji, nežiūrėdama į jį. – Viską darau ne taip. Kunigas sėdėjo prie stalo ir rašė. Padėjo rašiklį. – Kodėl taip manote? Ana Petronienė patraukė pečiais. – Norėjau padėti. O gaunasi, kad visus tik supykdau. Jis žiūrėjo į ją atidžiai, bet be griežtumo. – Jūs ne bloga. Jūs – pavargusi. Ir labai nerimaujate. Ji atsiduso. Tai buvo panašu į tiesą. – Man baisu dėl dukros, – pasakė ji. – Po gimdymo ji visai kitokia. O jis… – mostelėjo ranka. – Lyg nepastebėtų. – O ar pastebite, ką jis daro? – paklausė kunigas. Ana Petronienė susimąstė. Prisimena, kaip jis praėjusią savaitę vėlai vakare plovė indus, kai nė vienas nematė. Kaip sekmadienį vaikščiojo su vežimėliu, nors matėsi – norėtų tiesiog atsigulti ir miegoti. – Dar…o gal… – nedrąsiai tarė ji. – Bet ne taip, kaip reikia. – O kaip reikia? – ramiai paklausė kunigas. Ana Petronienė norėjo atsakyti iškart, bet staiga suprato, kad nežino. Galvoje tik: daugiau, dažniau, atidžiau. Bet ką tiksliai – pasakyti sunku. – Aš tiesiog noriu, kad jai būtų lengviau, – tarė ji. – Štai taip ir sakykite, – tyliai tarė kunigas. – Tik ne jam, o sau. Ji pažvelgė į jį. – Ką turite omeny? – Tai, kad jūs dabar kovojate ne už dukrą, o prieš jos vyrą. O kovoti – reiškia būti įsitempusiai. Nuo to pavargsta visi. Ir jūs, ir jie. Ana Petronienė ilgai tylėjo. Tada paklausė: – Ką man daryti? Apsimesti, kad viskas gerai? – Ne, – atsakė jis. – Tiesiog darykite tai, kas padeda. Ne žodžiai, o darbai. Ir ne prieš ką nors, o dėl kažko. Pakeliui namo ji apie tai galvojo. Prisimena, kai dukra buvo maža, ji neskaitydavo pamokslų, o tiesiog atsisėsdavo šalia, jei ji verkdavo. Kodėl dabar kitaip? Kitą dieną atėjo pas juos netikėtai. Atnešė sriubos. Dukra nustebo, žentas sutriko. – Aš tik trumpam, – pasakė Ana Petronienė. – Tiesiog padėsiu. Pabudo su vaikais, kol dukra miegojo. Tyliai išėjo, nė žodžiu neužsiminusi, kaip jiems sunku ir kaip reikia gyventi. Po savaitės atėjo vėl. Ir dar po savaitės. Ji vis dar matė, kad žentas ne idealus. Bet pradėjo pastebėti ir kitus dalykus: kaip atsargiai jis paima mažylį ant rankų, kaip vakare užklosto dukrą pledu, galvodamas, kad niekas nemato. Vienąkart neištvėrė ir paklausė virtuvėje: – Tau dabar sunku? Jis nustebo, lyg tokio klausimo niekas jam niekada nebūtų uždavęs. – Sunku, – atsakė po pauzės. – Labai. Ir nieko daugiau. Bet po šito tarp jų dingo kažkas aštraus, kas tvyrojo ore. Ana Petronienė suprato: ji visą laiką laukė iš jo vieno – kad jis pasikeistų. O reikėjo pradėti nuo savęs. Ji nustojo aptarinėti jį su dukra. Kai ši skųsdavosi, nebe sakydavo: „sakiau tau“. Tiesiog klausėsi. Kartais išvesdavo vaikus, kad dukra pailsėtų. Kartais paskambindavo žentui ir paklausdavo, kaip sekasi. Tai buvo sunku. Daug lengviau būtų pykti. Bet po truputį namuose pasidarė ramiau. Ne geriau, ne idealiau – tiesiog ramiau. Be amžinos įtampos. Vienąkart dukra pasakė: – Mama, ačiū, kad esi dabar su mumis, o ne prieš mus. Ana Petronienė ilgai galvojo apie tuos žodžius. Ji suprato paprastą dalyką: susitaikymas – tai ne tada, kai kas nors pripažįsta kaltę. O kai kas nors pirmas nustoja kariauti. Ji vis dar norėjo, kad žentas būtų dėmesingesnis. Tas noras niekur nedingo. Bet greta užaugo kitas, svarbesnis: kad šeimoje būtų ramybė. Ir kaskart, kai kildavo senas noras – pasipiktinimas, nuoskauda, noras karčiai ką nors pasakyti, – ji savęs paklausdavo: Ar noriu būti teisi, ar noriu, kad jiems būtų lengviau? Atsakymas beveik visada parodydavo, ką daryti toliau.

Janina Ramanauskienė sėdi virtuvėje ir stebi, kaip ant viryklės tyliai verda pienas. Jau tris kartus pamiršta jį pamaišyti, ir kas kartą susizgrimba per vėlai: kyla puta, išbėga per kraštus, ir ji susierzinusi valo viryklę skuduru. Tokiais momentais ji ypatingai aiškiai jaučia reikalas ne piene.

Po antro anūko gimimo viskas šeimoje kažkaip nukrypo nuo vėžių. Dukra išvargusi, liesėja, šneka mažiau. Žentas ateina vėlai, valgo tylėdamas, kartais iš karto dingsta į savo kambarį. Janina Ramanauskienė tai mato ir galvoja: na kaip čia taip, negi galima moterį vieną palikti?

Ji kalba. Iš pradžių atsargiai, vėliau griežčiau. Pirmiausia dukrai, vėliau žentui. O tada pastebi keistą dalyką: po jos žodžių namuose tampa ne lengviau, o sunkiau. Dukra gina vyrą, žentas dar labiau susiraukia, o ji pati grįžta namo su jausmu, kad vėl kažką padarė ne taip.

Tą dieną ji eina pas kunigą ne patarimo, o tiesiog todėl, kad nebėra kur dėtis su savo jausmais.

Gal aš bloga, sako ji, žvilgsnio nenukeldama. Viską ne taip darau.

Kunigas sėdi prie stalo ir rašo. Padeda rašiklį.

Kodėl taip manote? tyliai klausia.

Janina gūžteli pečiais.

Norėjau padėti. O gaunasi, tik visus supykdau.

Kunigas žiūri į ją atidžiai, bet nesmerkiamai.

Jūs ne bloga. Jūs pavargusi. Ir labai išgyvenate.

Ji atsidūsta. Tai skamba kaip tiesa.

Bijau dėl dukros, sako ji. Ji po gimdymo visai kitokia. O jis… numoja ranka. Kaip nematytų.

O jūs matote, ką jis daro? klausia kunigas.

Janina susimąsto. Prisimena, kaip praėjusią savaitę žentas vėlai vakare tyliai plovė indus, kai galvojo, kad niekas nemato. Kaip sekmadienį stumdė vežimėlį su mažuoju lauke, nors akivaizdžiai buvo pervargęs.

Darbų jis imasi… turbūt, nedrąsiai sako. Bet ne taip, kaip reikėtų.

O kaip reikėtų? ramiai klausia kunigas.

Janina norėtų tuoj pat atsakyti, bet staiga suvokia, kad nežino. Galvoje tik: daugiau, dažniau, dėmesingiau. Bet ką tiksliai sunku pasakyti.

Tiesiog noriu, kad jai būtų lengviau, nutyla ji.

Va šitą ir pasakykite, švelniai sako kunigas. Tik ne jam. Sau.

Ji pažvelgia į kunigą.

Kaip suprasti?

Dabar jūs ne už dukrą, o prieš jos vyrą. O kovoti reiškia nuolat įsitempti. Nuo to išsenka visi. Ir jūs, ir jie.

Janina ilgai tyli. Po to klausia:

Tai ką man daryti? Apsimesti, kad viskas gerai?

Ne, atsako kunigas. Tiesiog darykite, kas tikrai padeda. Ne žodžiais, o darbais. Ir ne prieš kažką, o kažkam.

Grįždama namo ji galvoja apie tai. Prisimena, kaip anksčiau, kai dukra buvo maža, ji nesakydavo pamokymų, o tiesiog atsisėsdavo šalia, kai mažoji verkdavo. Kodėl dabar viskas kitaip?

Kitą dieną ateina pas juos be įspėjimo. Atneša sriubos. Dukra nustemba, žentas šiek tiek sumišta.

Užbėgsiu trumpam, sako Janina. Tik truputį padėsiu.

Pasėdi su vaikais, kol dukra išsirengia pokaičio. Ramiai išeina, nepasakydama nė žodžio apie tai, kaip sunku ar kaip reikėtų gyventi.

Po savaitės ateina vėl. Ir dar po savaitės.

Ji vis dar mato, kad žentas netobulas. Bet ima pastebėti kitus dalykus: kaip atsargiai žentas paima mažylį ant rankų, kaip vakare užkloja dukrą megztiniu, manydamas, kad niekas nemato.

Vieną kartą neištveria ir paklausia jo virtuvėje:

Tau dabar sunku?

Jis nustemba, lyg niekas to niekada nebūtų klausęs.

Sunku, po pauzės atsako. Labai.

Ir viskas. Bet po šito tarp jų dingsta kažkas aštraus, ilgai kabojusio ore.

Janina Ramanauskienė supranta: ji vis laukė, kol žentas pasikeis. Bet pirmiausia reikėjo keistis pačiai.

Ji nustoja aptarinėti žentą su dukra. Kai ši skundžiasi, jau nesako: Aš gi tau sakiau. Tiesiog klauso. Kartais paima vaikus, kad dukra galėtų pailsėti. Kartais paskambina žentui ir pasiteirauja, kaip laikosi. Tai nėra lengva pykti būtų daug paprasčiau.

Tačiau namuose pamažu tampa tyliau. Ne geriau, ne tobula, bet tyliau. Be amžino įtampos debesies.

Vieną dieną dukra taria:

Mama, ačiū, kad dabar esi su mumis, o ne prieš mus.

Janina dar ilgai mąsto apie tuos žodžius.

Ji suvokia vieną paprastą dalyką: susitaikymas tai ne kai vienas pripažįsta kaltę. Tai kai kažkas pirmas nustoja kovoti.

Ji vis dar norėtų, kad žentas būtų dėmesingesnis. Tas noras neišnyko.

Bet šalia to atsirado kitas, daug svarbesnis: kad šeimoje būtų ramybė.

Ir kiekvieną kartą, kai kyla sena nuoskauda, priekaištas, noras pasakyti griežčiau, ji paklausia savęs:

Ar noriu būti teisi, ar noriu, kad jiems būtų lengviau?

Ir beveik visada atsakymas pats pasufleruoja, ką daryti toliau.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

one × 2 =

Uošvė Ana Petronienė sėdėjo virtuvėje ir stebėjo, kaip ant viryklės tyliai užverda pienas. Ji tris kartus pamiršo jį pamaišyti, ir kas kartą susigriebė per vėlai: užvirusi puta išbėgdavo, o ji suirzusi šluostydavo viryklę skuduru. Tokiais momentais ji ypač aiškiai jautė: čia ne piene esmė. Po antro anūko gimimo šeimoje viskas lyg nuvažiavo nuo bėgių. Dukra pavargo, suliesėjo, ėmė mažiau šnekėti. Žentas grįždavo vėlai, valgydavo tylėdamas, kartais iškart nueidavo į kambarį. Ana Petronienė tai matė ir galvojo: kaip taip galima, nejau moterį galima palikti vieną? Ji kalbėjo. Iš pradžių atsargiai, paskui aštriau. Iš pradžių dukrai, paskui žentui. O paskui pajuto keistą dalyką: po jos žodžių namuose nepalengvėdavo, tik sunkėdavo. Dukra gindavo vyrą, žentas niūrdavo, o ji pati grįždavo namo jausdama, kad vėl kažką padarė ne taip. Tą dieną ji nuėjo pas kunigą ne patarimo, o tiesiog todėl, kad nebebuvo kur dėtis su tuo jausmu. – Aš turbūt bloga, – pasakė ji, nežiūrėdama į jį. – Viską darau ne taip. Kunigas sėdėjo prie stalo ir rašė. Padėjo rašiklį. – Kodėl taip manote? Ana Petronienė patraukė pečiais. – Norėjau padėti. O gaunasi, kad visus tik supykdau. Jis žiūrėjo į ją atidžiai, bet be griežtumo. – Jūs ne bloga. Jūs – pavargusi. Ir labai nerimaujate. Ji atsiduso. Tai buvo panašu į tiesą. – Man baisu dėl dukros, – pasakė ji. – Po gimdymo ji visai kitokia. O jis… – mostelėjo ranka. – Lyg nepastebėtų. – O ar pastebite, ką jis daro? – paklausė kunigas. Ana Petronienė susimąstė. Prisimena, kaip jis praėjusią savaitę vėlai vakare plovė indus, kai nė vienas nematė. Kaip sekmadienį vaikščiojo su vežimėliu, nors matėsi – norėtų tiesiog atsigulti ir miegoti. – Dar…o gal… – nedrąsiai tarė ji. – Bet ne taip, kaip reikia. – O kaip reikia? – ramiai paklausė kunigas. Ana Petronienė norėjo atsakyti iškart, bet staiga suprato, kad nežino. Galvoje tik: daugiau, dažniau, atidžiau. Bet ką tiksliai – pasakyti sunku. – Aš tiesiog noriu, kad jai būtų lengviau, – tarė ji. – Štai taip ir sakykite, – tyliai tarė kunigas. – Tik ne jam, o sau. Ji pažvelgė į jį. – Ką turite omeny? – Tai, kad jūs dabar kovojate ne už dukrą, o prieš jos vyrą. O kovoti – reiškia būti įsitempusiai. Nuo to pavargsta visi. Ir jūs, ir jie. Ana Petronienė ilgai tylėjo. Tada paklausė: – Ką man daryti? Apsimesti, kad viskas gerai? – Ne, – atsakė jis. – Tiesiog darykite tai, kas padeda. Ne žodžiai, o darbai. Ir ne prieš ką nors, o dėl kažko. Pakeliui namo ji apie tai galvojo. Prisimena, kai dukra buvo maža, ji neskaitydavo pamokslų, o tiesiog atsisėsdavo šalia, jei ji verkdavo. Kodėl dabar kitaip? Kitą dieną atėjo pas juos netikėtai. Atnešė sriubos. Dukra nustebo, žentas sutriko. – Aš tik trumpam, – pasakė Ana Petronienė. – Tiesiog padėsiu. Pabudo su vaikais, kol dukra miegojo. Tyliai išėjo, nė žodžiu neužsiminusi, kaip jiems sunku ir kaip reikia gyventi. Po savaitės atėjo vėl. Ir dar po savaitės. Ji vis dar matė, kad žentas ne idealus. Bet pradėjo pastebėti ir kitus dalykus: kaip atsargiai jis paima mažylį ant rankų, kaip vakare užklosto dukrą pledu, galvodamas, kad niekas nemato. Vienąkart neištvėrė ir paklausė virtuvėje: – Tau dabar sunku? Jis nustebo, lyg tokio klausimo niekas jam niekada nebūtų uždavęs. – Sunku, – atsakė po pauzės. – Labai. Ir nieko daugiau. Bet po šito tarp jų dingo kažkas aštraus, kas tvyrojo ore. Ana Petronienė suprato: ji visą laiką laukė iš jo vieno – kad jis pasikeistų. O reikėjo pradėti nuo savęs. Ji nustojo aptarinėti jį su dukra. Kai ši skųsdavosi, nebe sakydavo: „sakiau tau“. Tiesiog klausėsi. Kartais išvesdavo vaikus, kad dukra pailsėtų. Kartais paskambindavo žentui ir paklausdavo, kaip sekasi. Tai buvo sunku. Daug lengviau būtų pykti. Bet po truputį namuose pasidarė ramiau. Ne geriau, ne idealiau – tiesiog ramiau. Be amžinos įtampos. Vienąkart dukra pasakė: – Mama, ačiū, kad esi dabar su mumis, o ne prieš mus. Ana Petronienė ilgai galvojo apie tuos žodžius. Ji suprato paprastą dalyką: susitaikymas – tai ne tada, kai kas nors pripažįsta kaltę. O kai kas nors pirmas nustoja kariauti. Ji vis dar norėjo, kad žentas būtų dėmesingesnis. Tas noras niekur nedingo. Bet greta užaugo kitas, svarbesnis: kad šeimoje būtų ramybė. Ir kaskart, kai kildavo senas noras – pasipiktinimas, nuoskauda, noras karčiai ką nors pasakyti, – ji savęs paklausdavo: Ar noriu būti teisi, ar noriu, kad jiems būtų lengviau? Atsakymas beveik visada parodydavo, ką daryti toliau.