Svoenkė prieš akis verkė visu balsu pati vestuvėse. Ir tik ji viena žinojo, kodėl.
Svečiai linksmai šūkavo “Kartu!”, plojo, taurelėse putojo šampanas, o jaunikis droviai bučiavo nuotaką per skruostą. Tada, lyg pagal scenarijų, jiedu užsiklo natus ir apsimeta aistringai bučiuojasi — priverstinai, nervingai, beveik teatrališkai. Aš viską mačiau. Tarp jų nebuvo tos kibirkštės, kuri jungia dvases. Jie kikeno, tyliai šnibždėjo — lyg vaidintų svetimas vestuves.
Mano artimą draugę Oną ištekino vienintelę dukterį – Austėją. Ji krutėjosi, nerimavo, kas dvi minutes šluostė delnus į suknelę. Kai svečiai susėdo, ji suraukta nubrozdintu veidu patraukė manę už rankos:
“Pažiūrėk, kaip elgiasi uošvė. Lyg ne sūnaus vestuvės, o laidotuvės.”
Apsidairiau. Anksčiau jaunikio motinos neregėjau, net nežinojau, kuri iš švenčiančių ji. Tik kai Ona nurodė į moterį pilkoje suknelėje su sidabriniais įdėkliais, supratau — ji ta pati. Tikrai sėdėjo kampelyje prie tolimo staliuko, su niūria veido išraiška, tarp sunkiais atodūsiais. Palenkusi galvą, šluostėsi ašaras nosinaite. Jos lūpos drebinosi, o kiekviename įkvėpime slypėjo tiek skausmo, kad net man užgriuvo širdį.
“Gal blogai jaučiasi?” – numaniau, stengdamasi būti taktiška.
“Kokia ten liga!” – nusišypso Ona. “Ji dėl savo butojo nerimauja! Bijotoja, kad nuotoka su vaiku įsikurs. Sūnui po senelė turėjo trįsuką, tai dabar galvoja, kad mano Austėja įsikibs į jį kaip erškėtis.”
“Nu, tu jau prisikūrei. Dar ne ištekėjo, o jau skaidi kvadratų,” – pajuokavau, bet įtampa neišsklido.
Nenorom tęsiau stebėti tą moterį. Kol svečiai valdė, juokėsi, sveikino — ji nelietė nei salotų, nei šampano. Nekėlė akių. Net į sūnų, kuris tą vakarą turėjo būti jos pasaulio centras, nežiūrėjo.
Kai salėje vėl užvirškeliavo “Kartu!”, uošvė stačiai atsisuko į langą, suspauda dantis, kad net lūpos pabėgo. Aš neapgavau ir tyliai priejau prie jos.
“Atsiklestu, jūs… atrodo, labai sunerimote. Ar viskas gerai?”
Moteris žvilgtelėjo į mane. Akyse plūdo ašaros, bet ne silpnumo — tikros, kankinančios.
“Aš negaliu apsimesti,” – pašnibždėjo ji. “Atleisk, bet visa tai – tik vaidinimas. Mano sūnus… jis nemyl tos mergaitės. Austėja gera, šviesi. Ji laiminga, nemato to, kas akivaizdu. O jis… jis stoja iš meškeręs savo buvusiai.”
Atakėjo. Tokio pynimo nesitikėjau.
“Negali būti… Ar tikri?”
“Jis pats man pasakė. Norėjo parodyti buvusiai, kaip jis ‘laimingas’. Aš jį kalbinau, rėkiau, maldavau nesielgti taip. O jis – užsispyrės. Galvojo, kad skausmą galima užgniaužti, sukeldžiant jį kitiems. O aš žiūriu į tą mergaitę — jos akys dega, ji visa širdimi tiki meile. O jis… jis keršija. Ir man nuo to šlykštu.”
“O gal viskas pasikeis? Žmonės juk pripranta, jausmai gimsta…”
“Norėtumėm tikėti…”, – liūdniai tart ji, “bet sąžinė neleidžia. Man jos gaila. Labai gaila. O sūnus… Sūnus tapo svetimas.”
Grįžau prie savo staliuko tylomis. Onai nieko nepasakiau. Bet po poros dien ji pati paskambino.
“Austėja grįžo. Daiktus susirinko, nieko nepaaiškina. Jokių ašarų, jokių rėksmų — tyli kaip žuvėdra. Nesuprantu, kas atsutilo. Viskas buvo taip gražu!”
“Palauk, atvažiuosiu,” – trumpai pasakiau ir padėjau ragelį.
Važiavau pas ją, suspaudusi vairą iki baltų piršų. Man buvo nepakeliamai gaila Austėjos. Bet dar labiau – tos uošvės. Moters, kuri suprato, kad jos sūnus gria ašaras, ir nieko negalėjo padaryti. Ona ir Austėja, anksčiau ar vėliau, pamirš. Išgyvengs. Susirast kitus, vėl išmoks tikėti.
O ji… Ji prisimins visą gyvenimą. Tą dieną, kai jos sūnus žaidė jausmais kaip kaukė. Tą dieną, kai vedė – ne iš meilės, o iš keršto. Ir tą dieną, kai viena iš visų neplojo. Nes negali. Nes žinojo tiesą.