Prieš penkerius metų Leonardas Didžiokas pajuto, kad jo pasaulis griūva bet iš pelenų pakilo naujas, ryškesnis ir šviesesnis. Tuo metu jo šešiametei dukrelei Martai, tikram angelui žmogaus pavidale, pradėjo trūkti jėgų. Jos šypsena, anksčiau apšviesdavusi net tamsiausias kambario užkampius, dabar pasirodydavo įprask. Gydytoj, iš pradžių atsargūs, vėliau šalti kaip žiemos vėjas, ištarė nuosprendį: neįgydoma liga. Smegenų auglys. Žodis, kurio negalima ištarti be drebulio. Bet dėl Martos tai nebuvo galutinis atsakymas tai buvo iššūkis, kurį ji pasitiko kaip tikra karalienė.
Leonardas ir Gabija, žmonės, kurių širdys buvo sudužusios dar prieš suprasdami, jog jas galima laužyti, padarė viską, ką galėjo, kad suteiktų dukrai šansą įgūdyti gyvenimą. Jie svajojo, kad Marta eis į mokyklą, išmoks raides, skaičiavimą, prieš miegą perskaitys pasaką. Jie svajojo apie tai, kas daugeliui kasdienybė. Jie laikė tai didvyrišku poelgiu.
Jie nusamdė mokyt
