Vasaros taisyklės
Kai traukinys sustojo prie mažytės platformos, Janina Prapuolenienė jau stovėjo pačiame krašte, prie krūtinės priglaudusi drobinį krepšį. Krepšyje dūžčiojo obuoliai, stiklainis vyšnių uogienės ir plastikinė dėžutė su bandelėmis. Visa tai, aišku, buvo visai nebūtina vaikai atvažiuodavo sotūs, iš miesto, su kuprinėm, bet vis tiek rankos pačios norėjo kuo nors pasirūpinti.
Traukinys sustaugė, durys atsivėrė, ir iš vagono iššoko trys: aukštas, liesas Dominykas, jo jaunesnioji sesuo Giedrė ir dar viena kuprinė, kuri, rodos, gyveno atskirą gyvenimą.
Močiute! Giedrė pirmoji ją pamatė, pamojavo ranka taip, kad ant rankos suklegėjo apyrankės.
Janina pajuto, kaip kažkas šilto kyla į gerklę. Ji atsargiai padėjo krepšį ant žemės, kad neišbyrėtų, ir išskėtė rankas.
Oi, kokie jūs Norėjo pasakyti paaugote, bet laiku susivaldė. Jie ir taip žinojo.
Dominykas priėjo lėčiau, apkabino ją viena ranka, kita laikė kuprinę.
Sveika, močiute.
Jis jau buvo beveik galva aukštesnis už ją. Smakras apaugęs švelnia barzdele, liesos plaštakos, iš po marškinėlių kyšo ausinukai. Janina pagauna save ieškant tų vaikiškų bruožų, kuriuos matė, kai berniukas basas lakstydavo po sodą, bet žvilgsnis užkliūva už jau suaugusių detalių.
Senelis apačioje laukia, tarė ji. Einam, nes kotletai šalą.
Leisk nufotkint, Giedrė jau buvo išsitraukusi telefoną, spragtelėjo platformą, vagoną, močiutę. Į istorijas.
Žodis istorijos jai praskriejo pro ausį kaip paukštis. Regis, jau žiemą dukros klausė, kas tai, bet paaiškinimas išgaravo. Svarbiausia, kad anūkė šypsosi.
Jie nulipo betoniniais laiptais. Apačioje, prie senutės Niva laukė Pranas Prapuolenis. Jis prisikėlė pasitikti, patapšnojo Dominykui per petį, apkabino Giedrę, linktelėjo žmonai. Viskas jo veide buvo santūru, bet Janina žinojo džiaugiasi ne mažiau už ją.
Tai ką, atostogos? paklausė jis.
Atostogos, ištęsė Dominykas, mesdamas kuprinę į bagažinę.
Važiuojant namo vaikai pritilo. Už lango slinko kaimo trobos, sodai, kartais pasimatydavo ožkų. Giedrė kelis kartus perbraukė telefoną, Dominykas nusijuokė į ekraną, Janina pagauna save stebint jų rankas, pirštus, kurie nuolat liečia juodus stačiakampius.
Nieko tokio, pamąstė ji. Svarbu, kad namie būtų pagal mūsų tvarką. O toliau jau kaip šiais laikais įprasta.
Namuose juos pasitiko keptų kotletų ir krapų kvapas. Verandoje stovėjo senas medinis stalas, apkaltas vaškuota staltiese su citrinom. Orkaitėje baigė kepti kopūstų pyragas.
Oho, šventė, stebėjosi Dominykas, žvilgčiodamas į virtuvę.
Ne šventė, o pietūs, automatiškai atkirto Janina, paskui stabtelėjo. Na, eikit, rankas nusiprauskit.
Giedrė vėl išsiėmė telefoną. Kol Janina dėliojo salotas, duoną, kotletus, krašteliu akies matė, kaip anūkė fotografuoja lėkštes, langą, katę Mildą, kuri atsargiai žvalgėsi iš po kėdės.
Prie stalo telefonų nelaikom, kiek atsainiai mestelėjo ji, kai visi susėdo.
Dominykas pakėlė akis.
Ką?
Tiesiog, įsiterpė Pranas. Pavalgom, paskui kiek norit.
Giedrė akimirkai sustingo, paskui padėjo telefoną ekranėliu žemyn šalia lėkštės.
Tik nufotkint norėjau
Jau nufotkinai, švelniai nusišypsojo Janina. Dabar pavalgom, paskui įdėsi, kur reikia.
Žodis įdėti nuskambėjo kiek nejaukiai, ji tiksliai nežinojo, kaip vadinama, bet nusprendė bus gerai.
Dominykas, akimirką suabejojęs, irgi padėjo telefoną ant krašto. Veidas buvo toks, tarsi būtų liepę nusimauti šalmą kosminiame laive.
O pas mus čia pagal tvarkaraštį, atsargiai tęsė Janina, pilstydama kompotą. Pietūs pirmą, vakarienė septintą. Keltis ne vėliau devynių. O paskui jau laisvė. Vaikščiokit kur norit.
Nelengva devintą sumurmėjo Dominykas. O jeigu naktį filmą žiūriu?
Naktį miegama, pasakė Pranas, nenuleisdamas akių nuo lėkštės.
Janina pajuto, kaip ore įsitempia plona įtampa. Skubiai pridūrė:
Mes juk ne kareivinėse. Tik jei iki pietų išmiegosi diena praeis veltui, o ir nespėsi visko pamatyti. Turim čia upę, mišką, dviračius.
Aš noriu prie upės, greitai įsiprašė Giedrė. Ir dviračiu. Ir fotosesiją sode padaryt.
Žodis fotosesija jau neskambėjo taip svetimai.
Labai gerai, linktelėjo Janina. Tik prieš tai šiek tiek padėsim. Bulves reikia išravėt, braškes palaistyt. Ne į dvarą juk atvažiavot.
Močiute, juk mes atostogaujam pradėjo Dominykas, bet Pranas pažvelgė į jį griežtai.
Atostogos ne sanatorija.
Dominykas atsiduso, bet nutilo. Giedrė koja po stalu palietė Dominyko sportbatį, šis vos nusišypsojo.
Po pietų vaikai išsiskirstė į kambarius krautis daiktų. Janina po pusvalandžio užėjo pažiūrėti Giedrė jau kabino marškinėlius ant kėdės, tvarkingai sustatė kosmetiką, krovė pakrovėją, ant palangės rikiavosi flakonėliai. Dominykas sėdėjo lovoje, prisiglaudęs prie sienos, brūkštelėjo pirštu per telefono ekraną.
Pakeičiau jums patalynę, pasakė ji. Jeigu kas negerai sakykit.
Viskas tvarkoj, močiute, neatitraukdamas akių nuo telefono atsakė Dominykas.
Skaudėjo dėl to jo tvarkoj. Bet ji tiklinktelėjo.
Vakare šašlykų iškepsim, tarstelėjo. O dabar, pailsėjus, eikit į sodą. Kokį valandėlę padirbėsim.
Mmm, sumurmėjo jis.
Išėjusi uždarė duris ir sustojo koridoriuje. Iš kambario sklido tylus Giedrės juokas, ji, matyt, kalbėjosi per vaizdo skambutį. Janina staiga pajuto, kad yra sena. Ne tuo požiūriu, kad skauda nugarą. O taip, tarsi jų gyvenimai anūkų ir jos eitų skirtingais, nematomais sluoksniais, kurių ji nepasiekia.
Na ir kas, sakė sau. Išsispręs. Tik nereikia spaust.
Vakare, kai jau leidosi saulė, visi trys stovėjo sode. Žemė buvo šilta, po kojom čežėjo sausa žolė. Pranas rodė, kur piktžolė, kur morka.
Šitą rovė, šitą palik, aiškino jis Giedrei.
O jei supainiosiu? Giedrė pritūpė, susiraukė.
Nieko blogo, įkišo Janina. Čia ne kolūkis, išgyvensim.
Dominykas stovėjo atokiau, atsirėmęs į kaplę, dairinėjosi kiemo link. Jo kambario lange blyksėjo melsvas šviesos taškas paliktas monitorius.
Telefoną nepamesi? paklausė Pranas.
Palikau viduje, sumurmėjo Dominykas.
Tas prisipažinimas Janiną keistai pradžiugino.
Pirmas dienas viskas laikėsi pusiausvyroje. Ryte ji pažadindavo beldimu į duris, jie murkdavosi, verstųsi ant kito šono, bet devintą su puse jau būdavo virtuvėje. Pusryčiaudavo, truputį padėdavo ūkyje, o paskui skirsydavosi: Giedrė darydavo fotosesijas su Milda ir braškėm, dėdavo nuotraukas į savo telefoną, Dominykas tai skaitydavo, tai klausydavosi muzikos, tai mindavo dviratį.
Taisyklės laikėsi ant smulkmenų. Telefonai per pietus gulėjo atokiai. Nakčiai namas nutildavo. Tik kartą, trečią naktį, Janina prabudo nuo tylaus juoko už sienos. Pažiūrėjo į laikrodį pusė pirmos.
Iškęsti ar eiti? pagalvojo ji tamsoje.
Juokas pasikartojo, tuomet pasigirdo žinomas balso įrašo signalas. Ji atsiduso, užsimetė chalatą, tyliai pasibeldė.
Dominykai, nemiegi?
Juokas staiga nutilo.
Tai, sušnabždėjo jis.
Atidarė duris, prisimerkė nuo šviesos koridoriuje. Akys paraudusios, plaukai pasišiaušę, rankoje telefonas.
Ko nemiegi? pasiteiravo ji ramiai.
Filmą žiūriu.
Naktį?
Su draugais sutarėm kartu žiūrėt, rašytis
Ji įsivaizdavo, kaip Vilniuje, kituose butuose tokie paaugliai sėdi tamsoje ir rašinėjasi apie filmą.
Žiūrėk, darom taip, tarė ji. Nesunku, kad žiūri. Tik jei naktį nemiegi, ryte esi kaip priputęs. Į sodą nebepriversiu. Susitarkim iki dvylikos gali. Po dvylikos viskas, miegot.
Jis susiraukė.
Bet jie
Jie mieste, o tu pas mus. Pas mus kitos tvarkos. Nebūtinai devintą vakaro gultis.
Jis tylėjo, pasikrapštė pakaušį.
Gerai, pagaliau tarė. Iki dvylikos.
Ir duris užverk, nes šviesa blaško, pridūrė ji. Ir garsą pritildyk.
Grįždama į lovą svarstė gal buvo per švelni. Reikėjo griežčiau, kaip kadaise su dukra. Bet viduje kažkas prieštaravo laikai kiti.
Konfliktai gimė iš smulkmenų. Vieną karštą dieną Janina paprašė Dominyko padėti Pranui nunešti lentas į malkinę.
Tuoj, numetė jis, neatsitraukęs nuo ekrano.
Po dešimties minučių vis dar sėdėjo verandoje, lentos gulėjo.
Dominykai, senelis vienas jau tempia, balse įsiveržė kietumas.
Turiu baigt rašinėt, suirzęs metė jis.
Ką ten vis rašinėji? Nejau be tavęs žemė nustos suktis?
Pakėlė akis:
Svarbu, kietai atšovė. Žaidžiam virtualų turnyrą komandai.
Kokį dar turnyrą? nesuprato ji.
Žaidime. Jeigu išeisiu, draugai pralaimės.
Jau norėjo sakyti, kad yra svarbesnių dalykų nei žaidimai, bet pamatė, kaip seniai anūko pečiai įsitempė, lūpos suspaustos.
Kiek laiko užtruksi?
Dvidešimt minučių.
Gerai. Po dvidešimt minučių padėsi. Susitarėm?
Jis linktelėjo, vėl palinko prie telefono. Po nustatyto laiko ji išėjo į verandą jau stovėjo aunasi sportbačius.
Jau einu, sumurmėjo, neišgirdus jos.
Tie maži susitarimai leido jaustis, kad vis dar gali kažką valdyti. Bet vieną kartą viskas išslydo.
Tai atsitiko liepai įpusėjus. Iš vakaro kalbėjosi, jog ryte visi važiuos į turgų sodinukų ir maisto. Pranas jau vakarą sakė, kad reikia pagalbininko maišai sunkūs, o ir mašinos geriau nepalikti be priežiūros.
Dominykai, rytoj su seneliu važiuosi, tarė Janina vakarieniaujant. Aš su Giedre liksiu, verdausim uogienę.
Negaliu, iškart atkirto jis.
Kodėl?
Su draugais susitariau į miestą važiuot. Ten festivalis, muzika, maistas ieškojo palaikymo akimis Giedrės pusėje, bet ši tik gūžtelėjo. Juk sakiau.
Ji neatsiminė, ar tikrai. Gal būtų per daug visko šiuo metu.
Į kurį miestą? suraukė kaktą Pranas.
Nu, mūsų. Elektriniu iki stoties, visai netoli.
Nedaug jam nepatiko.
Maršrutą žinai?
Ten visi bus. Ir man juk šešiolika.
Tas šešiolika skambėjo kaip rimtas argumentas.
Su tėvu tartasi būdamas pas mus vienas nevaikštai, pridūrė Pranas.
Nebūsiu vienas. Su draugais.
Ir dar blogiau.
Janina pajuto, kaip įtampa auga, lyg virtuvėje būtų sunkiau kvėpuoti. Giedrė sumurmėjo apie baigiamas makaronus ir tyliai atsitraukė.
Gal darom taip? pasiūlė ji taikiai. Gal važiuotumėt į turgų vakare, o rytoj jis su saviškiais?
Turgus tik ryt, nukirto Pranas. Ir man reikia pagalbininko. Vienas netempsiu.
O gal aš galiu, netikėtai pritilo Giedrė.
Būsi su Janina, automatiškai mestelėjo jis.
Puikiai viena susitvarkysiu, tarstelėjo Janina. Uogienė palauks. Tegul Giedrė važiuoja su tavim.
Pranas pažiūrėjo į ją žvilgsnyje sumišusi nuostaba ir įsisenėjęs užsispyrimas.
Tai Dominykas pats laisviausias? mostelėjo į anūką.
Bet aš jau norėjo aiškintis Dominykas.
Nesuvoki, kad čia ne miestas? Prano balsas tapo kietas. Čia kitaip. Ir mes už tave atsakom.
Visada kažkas už mane atsako, išsprūdo Dominykui. Gal nors kartą pats atsakysiu?
Nutilo visi. Janina išgirdo save skambant sausai ir svetimai:
Kol gyveni pas mus, laikaisi mūsų taisyklių.
Jis staigiai atitraukė kėdę.
Gerai. Niekur nevažiuoju.
Išėjo, trenkė durimis. Tuoj viršuje pasigirdo tolimas garsas ar kuprinę numetė, ar ant lovos krito.
Vakare namuose tvyrojo įtampa. Giedrė bandė juokauti apie populiarias tinklaraštininkes, bet juokas buvo pritemptas. Pranas tylėjo. Janina plovė indus ir mintyse per to mūsų taisyklių frazę daužėsi lyg šaukštas į stiklą.
Naktį pažadino neįprasta tyla. Paprastai namai alsuodavo: traškėjo grindys, ūžtelėdavo pelė, už lango viena kita mašina. Dabar per daug tylu. Tyliai pakilo. Jokios šviesos iš po Dominyko durų.
Gal bent išsimiegos, pagalvojo ir apsivertė ant kito šono.
Ryte, kai nusileido į virtuvę, laikrodis rodė be penkiolikos devynios. Giedrė jau sėdėjo prie stalo, žiovavo. Pranas gėrė arbatą ir vartojo laikraštį.
O Dominykas kur? teiravosi ji.
Miega, sumurmėjo Giedrė.
Janina užlipo laiptais, pabeldė.
Dominykai, keltis.
Atsakymo nėra. Atsidaro duris. Lova suskusta kaip visada, kai nenorėjo, bet jo nėra. Ant kėdės megztinis, ant stalo pakrovėjas. Telefono nėra.
Iš vidaus kažkas nugrimzdo.
Jo nėra, pasakė, grįždama į apačią.
Kaip nėra? Pranas pašoko.
Lova tuščia. Telefoną pasiėmė.
Gal į kiemą išėjo, spėliojo Giedrė.
Apeina kiemą. Nėra nei malkinėje, nei darže. Dviratis vietoj.
Elektrinis 8:40, tyliai pridūrė Pranas.
Janina pajuto, kaip šalti delnai.
Gal pas draugus kieme
Čia jis nieko nepažįsta.
Giedrė išsitraukė telefoną.
Nusiųsiu žinutę.
Pirštai bėgiojo po ekraną. Po minutės pakėlė akis.
Neskaito. Tik viena varnelė.
Žodis varnelė Janinai nieko nesakė, bet iš anūkės veido suprato blogai.
Ką darom? kreipėsi į Praną.
Jis pagalvojo.
Važiuoju į stotį. Gal kas matė.
Gal neverta? atsargiai pridūrė ji. O gal tiesiog
Be žodžio išėjo jau rimta, pertraukė jis.
Skubiai apsirengė, paėmė raktus nuo mašinos.
Tu lik, pasakė žmonai. Jei pasirodys saki. Giedre, jeigu parašys ar paskambins, pranešk.
Automobilis išriedėjo pro vartus. Janina liko verandoje, rankoje suspaudusi šluostę. Galvoje sukosi vaizdai: kaip Dominykas stovi platformoje, kaip lipa į elektrinį, kaip kas nors jį stumteli, kaip meta telefoną Sustabdė save.
Ramus. Jis nebe vaikas. Protingas.
Valanda. Kita. Giedrė keletą kartų tikrino telefoną, purtė galvą.
Nieko, sakė. Net neprisijungia.
Vienuolikai grįžo Pranas. Veide nuovargis.
Niekas nematė, taria. Važinėjau iki stoties. Ten
Neužbaigė. Janina suprato, kad nieko nerado.
Gal į miestą nuvažiavo, tyliai svarstė. Į tą savo festivalį.
Be pinigų, be nieko? suraukė kaktą jis.
Yra kortelė, įsiterpė Giedrė. Ir telefone.
Jie susižvalgė. Jiems pinigai piniginėje, vaikams kažkur skaitmenoje.
Gal skambinam tėvui? pasiūlė ji.
Skambink, linktelėjo Pranas. Vis tiek sužinos.
Pokalbis buvo sunkus. Sūnus tylėjo, keikėsi, paskui klausė, kodėl neprižiūrėjo. Ji klausėsi, jautėsi vis labiau pavargusi. Po skambučio prisėdo, užsidengė veidą rankomis.
Močiute, tyliai prisiartino Giedrė, jis nedingo. Tiesiog įsižeidė.
Įsižeidė ir išėjo, sušnabždėjo Janina. Lyg būtume priešai.
Diena slinko begalybe. Stengėsi suktis: Giedrė padėjo virti uogienę, Pranas knisosi malkinėje, bet viskas sekėsi vangiai. Giedrės telefonas tylėjo.
Kai saulė jau rėmėsi į medžių viršūnes, verandoje kažkas subrazdėjo. Janina, gurkšnojusi arbatą, krūptelėjo. Vartai cypė. Tarpdurėje pasirodė Dominykas.
Tas pats marškinėlis, dulkėtos kelnės, ant pečių kuprinė. Veidas pavargęs, bet sveikas.
Laba, tyliai pasakė.
Janina atsistojo. Akimirkai norėjo pulti apkabinti, bet kažkas sulaikė. Tik paklausė:
Kur buvai?
Mieste, nuleido akis. Festivalyje.
Vienas?
Su draugais. Na beveik vienas. Jie iš gretimo kaimo. Per telefoną susitarėm.
Pranas pasirodė verandoje, šluostė rankas.
Žinai, ką čia mums pradėjo, bet balsas užstrigo.
Rašiau, greitai tarė Dominykas. Dingusi buvo ryšys. Telefonas išsikrovė. Pakrovėją palikau.
Giedrė jau šalia stovėjo, spaudė telefoną.
Aš irgi rašiau, sakė. Vis viena varnelė.
Ne specialiai, pažvelgė į visus iš eilės. Galvojau, jei prašysiu, neleisit. O buvau pažadėjęs. Tai
Sustojo.
Ir nusprendei geriau paslapčia, pridėjo Pranas.
Vėl tvyrojo tyla. Bet šįkart daugiau nuovargio.
Einam namo, pagaliau pasakė Janina. Pirmiau pavalgyk.
Jis klusniai nuėjo į virtuvę, atsisėdo. Ji padėjo lėkštę su sriuba, duoną, įpylė kompotą. Jis valgė išalkęs, lyg visą dieną nevalgęs.
Brangu ten, sumurmėjo. Tie jūsų food courtai.
Žodis jūsų nuskambėjo keistai, bet Janina praleido pro ausis.
Kai pavalgė, vėl visi susirinko verandoje. Saulė jau slėpėsi už namų, tvyrojo vėsa.
Štai kaip, pasakė Pranas sėdęs ant suoliuko. Laisvės nori, supratom. Bet mes už tave atsakom. Kol čia gyveni negalim apsimesti, kad nerūpi, kur esi.
Dominykas užsispyręs tylėjo.
Jei nori kur važiuot, iš anksto pasakai. Ne prieš pat, o bent dieną anksčiau. Susėdam, aptariam kaip nuvažiuosi, kaip grįši, kas sutiksi. Jei susitariam važiuoji. Nesusitariam nevyksti. Ištirpti nežinodamas taip nedera.
O jei neleidžiat? burbtelėjo Dominykas.
Tada pyksti, bet lieki, įsiterpė Janina. Mes irgi pykstam, bet vėl pasiimam tave į turgų.
Jis pažvelgė ją akyse pyktis, nuovargis ir sumišimas.
Nenorėjau, kad nerimautumėt, nutilo. Tiesiog norėjau pats nuspręsti.
Nuspręsti gerai, tarė Janina. Bet užspręsti tai ir atsakomybę už tuos, kas dėl tavęs jaudinasi.
Pati nustebo šiais žodžiais skambėjo ne pamokomai, bet tarsi faktas.
Jis atsiduso.
Supratau.
Dar viena taisyklė, pridūrė Pranas. Jei baigiasi baterija ieškai kur pasikrauti. Kavinė, stotis, bet pirmiausia mums parašai ar paskambini. Net jei pyksim.
Gerai, Linktelėjo Dominykas.
Dar kiek pasėdėjo tyliai. Už tvoros sulojo šuo. Sode tingiai sumiauksėjo Milda.
O festivalis kaip? paklausė Giedrė.
Šiaip sau muzika, bet maistas geras, sumurmėjo anūkas.
Parodysi nuotraukų?
Telefonas išsikrovė.
O vat, mostelėjo Giedrė. Nei įrodymų, nei turinio.
Jis nusijuokė silpnai, bet nuoširdžiai.
Nuo tos dienos gyvenimas tarsi pajudėjo. Taisyklės neišnyko, bet tapo lankstesnės. Janina su Pranu vakarais užrašė, kas svarbiausia: keltis iki dešimtos, padėti ūkio darbuose bent dvi valandas per dieną, apie visus išėjimus ar išvažiavimus įspėti, per pietus telefonų neliesti. Lapas kabėjo ant šaldytuvo.
Lyg stovykloje tvarkaraštis, nusijuokė Dominykas.
Tik stovykla šeimos, nusišypsojo Janina.
Giedrė pasiūlė savo taisykles.
Ir jūs man neskambinėkite kas penkias minutes, jei nuėjau prie upės, tarė ji. Be stuksėjimo į kambarį.
Juk ir taip neinam, nustebo Janina.
Parašykit, įsiterpė Dominykas. Kad būtų sąžininga.
Pridėjo dvi eilutes. Pranas sumurmėjo, bet pasirašė.
Pamažu atsirado bendri darbai, kurie nebebuvo pareiga. Kartą Giedrė atnešė žaidimą Stalo žaidimas tą, kur dar tėvai buvo padovanoję.
Gal vakare pažaist? pasiūlė.
Aš vaikystėj žaisdavau, susidomėjo Dominykas.
Pranas iš pradžių pareiškė, kad jam reikia į garažą, bet prisėdo. Pasirodė, kad jis taisykles atsimena geriau už kitus. Visi juokėsi, ginčijosi, smulkiai klastė figūrėles. Telefonai pamiršti gulėjo kampe.
Kitu bendru darbu tapo maisto gamyba. Vieną kartą Janina, nusibodusi dėl ką valgysim, tarė:
Šeštadienį gaminat jūs. Aš tik pasakysiu, kur kas padėta.
Mes? nustebo abu.
Jūs. Kad ir makaronus su dešrelėm. Tik kad būtų valgoma.
Jie ėmėsi labai rimtai. Giedrė surado telefone kokio madingo patiekalo receptą, Dominykas pjaustė daržoves, ginčijosi, kas geriau. Virtuvėj kvepėjo keptais svogūnais ir prieskoniais, ant stalo augo kalnas neplautų indų, bet ore sklandė kažkas lengvo, šventiško.
Tik neįsižeiskit, jei paskui į tualetą bus eilė, pajuokavo Pranas, bet valgė ligi paskutinio kąsnio.
Sode irgi rado kompromisą. Nebeversdama kiekvieną dieną ravėti, Janina pasiūlė asmenines lysves.
Štai šita eilė tavo, sakė Giedrei, rodydama braškes. O čia tavo, mostelėjo Dominykui link morkų. Ką norėsit tą darykit. Norit laistot, norit nelaisot. Tik paskui nesiskųskit, jei niekas neišaugs.
Eksperimentas, pritarė Dominykas.
Kontrolinė ir eksperimentinė grupė, nusijuokė Giedrė.
Giedrė kas vakarą vaikščiojo, fotografavo, įkelinėjo mano sodas. Dominykas kelis kartus palaistė morkas šlanga, paskui užmiršo. Rudeniop iškasė Giedrei pilna pintinė, Dominykui vos keletas varganų šaknelių.
Tai ką, teiraujasi Janina, išvadas padarei?
Taip, rimtai tarė jis. Morkos ne man.
Nusijuokė abu be jokios įtampos.
Vasaros pabaigoje namai gyveno savaip. Rytais pusryčiavo kartu, dieną visi skirsydavosi, vakare vėl rinkdavosi prie stalo. Dominykas dar kartais pasilikdavo su telefonu, bet dvyliktą pats išjungdavo šviesą. Pro jo duris beslinkdama Janina girdėdavo tik tylų alsavimą. Giedrė galėjo nueiti su kaimyte prie upės, bet visada parašydavo, kur ir kada grįš.
Kartais vis dar ginčydavosi: dėl muzikos, kiek druskos daryti, ar reikia plauti indus iškart ar galima rytojaus laukus. Bet tie ginčai buvo nebe karo, tik gyvenimo kartu kasdienybė.
Paskutinį vakarą prieš išvyką Janina iškepė obuolių pyragą. Namas pakvipo saldžiai, verandoje sklandė lengvas vėjelis. Ant stalo stovėjo sukrautos kuprinės, tvarkingai sutvarkyti daiktai.
Padarom bendrą nuotrauką, pasiūlė Giedrė.
Tik vėl į tas jūsų socialines pradėjo Pranas, bet nutilo.
Tik sau, patikslino ji. Nebūtinai viešinti.
Išėjo į sodą. Saulė leidosi už obelų. Giedrė pastačius telefoną ant apversto kibiro, įjungė laikmatį ir prisijungė.
Močiutė centre, senelis dešinėje, Dominykas kairėje.
Pastovėjo, šiek tiek nepatogiai, bet visi kartu, petys į petį. Janina pajuto Dominyko prisilietimą prie alkūnės. Pranas irgi priartėjo. Giedrė apkabino per taliją.
Šypsomės, liepė.
Spragtelėjo fotoaparatas. Dar kartą.
Štai, nuskubėjo Giedrė, pažiūrėjo ir nusišypsojo. Super.
Parodyk, paprašė Janina.
Mažame ekrane jie atrodė juokingai: ji su prijuoste, Pranas su senais marškiniais, Dominykas su pasišiaušusiais plaukais, Giedrė raudonais marškinėliais. Tačiau stovėjo taip, jog atrodė kaip tikra šeima.
Gal gali išspausdint nuotrauką? paprašė.
Aišku, linktelėjo Giedrė. Atsiųsiu.
O kaip gi aš ją išspausdinsiu, jei tik telefone? sutriko Janina.
Padėsiu, įsiterpė Dominykas. Atvažiuosit į Vilnių kartu padarysim. Arba rudenį atvešiu.
Ji linktelėjo. Viduje tapo ramu. Ne todėl, kad visi staiga vienas kitą suprato be žodžių. Jie dar daugybę kartų ginčysis. Bet gimė jausmas, kad tarp visų tų taisyklių ir laisvės atsirado takelis, kuriuo galima vaikščioti pirmyn ir atgal.
Vėlai vakare, kai vaikai sugulė, ji išėjo į verandą. Dangus tamsus, žvaigždės mirksi virš stogų. Namuose tylu. Ji atsisėdo ant laiptelio, apkabino kelius.
Pranas išėjo iš paskos, prisėdo šalia.
Išvažiuos rytoj, pasakė.
Išvažiuos, sutikimoji.
Patylėjo.
Žinai, pridėjo Pranas, visai nieko. Išsisprendė.
Išsisprendė, atkartojo ji. Ir, regis, abu kažko išmokome.
Tik klausimas kas ką, nusišypsojo jis.
Ji nusišypsojo. Pro Dominyko kambario langą tamsa. Pro Giedrės irgi. Kur nors ant lovos staliuko, turbūt, telefonas pasikrauna, tylėdamas naujai dienai.
Janina atsistojo, užrėmė duris ir eidama pro virtuvę akimirkai pažvelgė į taisyklių lapą ant šaldytuvo. Kampas užsirietęs, šalia palikta rašiklis. Perbraukė pirštu per parašus ir pagalvojo kitą vasarą rašys naują lapą. Kai ką pridės, kai ką išims. Bet svarbiausia liks tas pats.
Išjungė šviesą ir nuėjo miegoti, jausdama, kaip namai alsuoja ramiai ir lėtai, priimdami viską, kas buvo šią vasarą, ir laikydami vietą naujiems dalykams.
Lietuviška vasara tai bendro gyvenimo vaivorykštė, kurioje vertingiausia dovana ne viena tiesa ar tvarka, o pastangos išgirsti ir pajausti kitą. Tik tada žodis šeima įgyja tikrą vertę kai visi, prisitaikydami ir mokydamiesi, kuria savo taisykles bei laisves kartu.
