Vasarinio ryto stebuklai Dzūkijos kaime: Vovuko pažadinimas, pirmieji mokyklos džiaugsmai ir paslapt…

Musė ant lango tyliai ir įkyriai dūzgė. Povilas prasimerkė. Saulės spindulys švelniai čiuožė pagalvę ir kuteno nosį. Jis nusišypsojo ir pasitempė tokiu saldžiu rytiniu judesiu, kad net už antklodės šiluma ir jaukumas niekur nepasimetė. Reikėjo keltis, bet taip, oi taip nesinorėjo!

Mamaa… nesmagiai mekeno.
Ir jau garsiau:
Maaaama!

Į kambarį įėjo mama, rankas į prijuostę nuvalydama.
Jau pabudai? Ko taip šauki? pro šypseną niurzgėjo, priėjo, palinko ir švelniai pabučiavo į nosį.
Labas rytas, sūnau! Kelkis, nykštuk!

Povilas apkabino mamą už kaklo. Ji kvepėjo pienu, duona ir dar kažkuo labai naminiu, nesuprasi net, kokiu kvapniu atsiminimu iš vaikystės. Kai jie dar gyveno Vilniuje, iš ryto į darželį keldavo tėtis kartu mankštindavosi, valėsi dantis, taškėsi vandeniu ir žvengdavo iš visko, o mama tik peikdavo ir skubindavo. Bet po to viskas apsivertė.

Vieną dieną tėtis jo nepaėmė iš darželio. Povilas su sargu kiūtojo ligi pat vakaro. Mama atėjo vėlai, visa paraudus nuo ašarų, ir pasakė, kad tėtis daugiau nebegrįš, kad dabar jis, Povilas, bus šeimos vyras. Kas ten tiksliai nutiko nelabai suprato, bet iš užuominų vėliau nugirdo: tėtis žuvo avarijoje, su svetima mašina. Už tą mašiną kieti uošiai atėmė jų butą. Neilgai truko ir atsidurė jie su mama kaime pas močiutę.

Kaimas buvo nemažas: nusidriekęs palei upę ir baigės giria. Prie tos girios ir gyveno močiutė Ona dabar ir jie ten. Senelio Povilas neįsiminė tas išėjo anapilin, kai Povilas tebebuvo mažas, tad dabar jis čia turbūt svarbiausias vyras.

Močiutė su mama dirbo fermoje. Jis dabar jau žinojo, kas ta ferma didžiulis tvartas, pilnas karvių, kiaulių ir net arklių! Mama per pirmą kartą visus supažindino, kai pasikvietė į eksursiją darbe. Tik jam ta ferma atrodė klaikiai dvokianti. Kaip anekdotiniam miestiečiui, net nosį teko spausti, kai mama ir močiutė žvengė iš jo…

Vaikis sušoko į šaltus šlepetes ir pižama nuskubėjo reikalais į lauką. Rugpjūčio sekmadienio rytas apglėbė septynmetį gaiviu oru net šiurpas per nugarą. Iš visų pakampių garsiai šaukė gaidžiai. Tolumoje sudraskėsi šunys: duodavo keliavo, lyg būtų aptikę kokį Kauno baubą. Iš tvarto, niurzgėdama, išlindo močiutė:

Ir vėl kas nors po vištom duobę kasti bandė! Gal kokia chupakabra užsiveisė?..

Ruduo netoli, pagalvojo Povilas kažkaip rimtai ir graudžiai, kad jau greičiau mokyklą pradėt… Nuo tos minties mažas širdis net ima džigauti. Jau viskas mokyklai paruošta, o nauja kuprinė net žodžių trūksta zjb būtų pasakęs, jei leistų! Skaityti išmoko vasarą, bet rašyti… dar ne koks menas.

Pusryčiavo koše ir blynais.
Povilai, mes su močiute nusprendėm šiandien į grybus eiti. Tu kartu ar dar mažas? suokė mama, pamerkdama akį močiutei.
Aišku, kad su jumis! šūktelėjo Povilas, pilna burna karšto blyno ir šalto pieno.

Į žygį išsiruošė apie vidudienį. Miškas pasitiko vėsuma. Rugpjūčio pabaiga, bet dar žaluma visur. Povilas visur matė grybus mama vis rodė, kurie valgomi, kurie nuodingi: mokslai, žinai. Lakstė ilgai. Močiutė pasileido kažkur į tolius ir į mamos A-au! jau nebeatsiliepė.

Saulė jau lenkėsi vakarop, kai mama tarė, jog metas namo. Pintinė ir maišas sklidini miško gėrybių. O Povilo kibirėlis rankoms gerokai tempė žemyn, bet nei zirst, nei niurzgėt! Jis gi vyras! Tik kažkodėl miškas nebe taip svetingas. Mama akivaizdžiai sunerimo jie užklydo.

Povilai, neskubėk! suskubo. Mariomis viena kryptim balos, kita nepravažiuojamos tankmės. Ir vėl atgal. Miškas sukasi kaip karuselėje. Pradėjo šaukti močiutę, bet tik dreba drebulės lapai nieko nesigirdi. Mama prisėdo ant žolės ką dabar daryt? Praėjo penkios minutės staiga už jų nugrūmzdėjo šakos, atsirėžė krūmai, ir… išlindo Boba Ragana. Tikra! Mama pašoko ant kojų, Povilas pravėpsojo.

Kreiva seniokė, sulinkusi ligi žemės, numetė sausų šakų glėbį ir priėjo:
Na ir ko išsigandot? Seniai bevalgiau mažųjų berniukų, galite būt ramūs! suburzgė, pamerkdama mamai akį ir parodė be dantų burną. Kablys su karpu ant nosies ritmiškai šokčiojo į šonus, vos ne nukrito iš juoko.
Pasiklydot, ar ką? nei klausia, nei tvirtina.
Kuriai giminei jūs čia, Onkės gal? patys atsakė už save, ir, nelaukdama jokių aiškinimų, užsimetė vėl tą šakų glėbį, nuėjo į priekį, o atsisukusi, sunkiu žvilgsniu primerkė:
Na, kad burnos nedžiūtų paskui mane!

Mama su Povilu paklusniai bliūdelį po pažastim įsikibo ir patraukė iš paskos. Seniokė žingsniavo ryžtingai, žolėje kelią nutiesdama, ir, ogi, už poros minučių, tarp medžių švystelėjo plynes kraštas. Tolumoje švietė jų kaimas. Iš kitos pusės pamiškėn lindo močiutė Ona. Boba Ragana spragtelėjo juoku, pamojavo ranka ir nuvingiavo rymančia nugara link kaimo.

Ačiū jums… kažkaip kukliai išlemeno mama, bet Boba tik mostelėjo ranka, lyg atsiprasant, netrukdyk, ir tipeno savai pusei.

Močiutė priėjo:
Kur tave nešioja, mama! ėmėsi barti mama Oną. Žinai, net pasiklydom su grybais, jei ne ta senė, nė žinočiau, kada grįšim…
Nu jau, Neringa, kaip čia galima pasiklysti tarp trijų pušų! Juk būdama vaikas po tą mišką išraadavai!
Močiute, o čia tikra Boba Ragana buvo? išpūtė akis Povilas.
Baik tu, Povilai čia Pukinikė! Bet iš tiesų pikta kaip velnias, vaistų žolininkė.

Vakare, vakarieniaujant, Povilas staiga prabilo:
Močiute, o kodėl Pukinikė taip vadinama?
Na, žinok, tiksliai nežinau net jaunystėje ją šitaip šaukdavo. Sakė, kad vaikystėj buvo labai stora. Tėvai turtingi ūkis didžiulis. Sėdėdavo lauke su duonos riekele sviesto ir lašinių, valgydavo sau. Mama duoną su sviestu ir dar cukraus ant viršaus pabarstydavo. Skonio bomba! Vaikai basi aplink bėgioja, seilėm springsta. O ji nė už ką neduodavo, net atkąst neleisdavo. Ir draugų neturėjo stora kaip statinė! Visi vadindavo šalnoka, rieboka. Šaukdavo paskui:
Žiūrėk, pilvas sprogs bamba išlįs!
Aš ją prisimenu jau suaugusią. Man buvo gal dešimt jai jau gerokai virš trisdešimt. Susidėjo su vienu traktoristu, Pranu. Jaunesnis buvo. Ji ne smilga, bet ir ne baidyklė. Nosį tik ilgą atsimenu. Vedė. Sūnus gimė.

Berniukui buvo aštuoneri, kai tą pavasarį per potvynį vyrai medieną palei upę plukdė. O vaikai ant rąstų šokinėjo, ypač kur užtvaros. Vienas netyčia įkrito, dideli išsikapanodavo, o Pukinikės sūnelis buvo smulkutis. Nukrito ir rąstas per galvą, nuskendo. Tris paras ieškojo, rado žemiau upe. Pukinikė nublūdo, Pranas pradėjo liūdėti prie butelio. Žiemą rado šalikelėje sustirusį iš MTS namo neparėjo. Vyrukai prašė garaže permiegoti, bet ne turiu grįžt. Pasiklydo, atsiėmė miego.

Pukinikę iš psichiatrijos paleido. Lyg ir atsigavo, bet jau pusę amžiaus gyvena viena, užsisklendusi. Ožką laiko, žoleles renka, gydo, kai tik kas paprašo.

Močiutė nutilo. Mama ėmėsi indų nuo stalo.
Retam likimas, susimąsčiusi sumurmėjo mama. Povilui irgi pasidarė gaila Pukinikės.

Rugsėjis buvo grynas, skaidrus: rytais vėsu, kartais šalna, bet dieną tikra vasara, miškai rausta, violetinuoja. Bulvės nukastos, Povilas jau antrą savaitę eina į mokyklą. Visą gyvenimą turbūt prisimins rugsėjo pirmąją, nutveriančią už rankos mokytoją Danutę, kuri griežta, bet gera veda jį, smulkiausio ūgio pirmoką, į klasę.

Pirmokams pažymių nededa, bet mokytoja Danutė nuolat giria stengiasi, tik reikia daugiau rašyt, kad raštas pramankštėtųsi. Povilas susidraugavo su dviem berniukais iš savo gatvės Saulium ir Kostu, antrakojais. Kartu pargriždavo iš mokyklos, kai jų pamokos sutapdavo. Kadangi mokykla aname kaimo gale, draugeliai parodė trumpesnį kelią per tuščią lauką ir Pukinikės daržą. Kartais jo laukdavo mama ar močiutė.

Tą dieną Povilui pasisekė: mokytoja įrašė dvi raudonas žvaigždutes sąsiuvinyje ir jį priėmė į biblioteką išdavė knygą Burtų žodis. Nuotaika buvo tokia gera, kad jau nekantravo skriete namo! Tik Sauliui ir Kostui dar viena pamoka, teko eiti vienam per šiukšlyną čia vėl visko pilna: senų šliurpių, batų, metalo, kam tik nori.

Ir staiga keistas garsas. Povilas pakėlė akis ir sustingo. Priekyje gauja šunų. Daug. Bandė atsitraukti, sprukti atgal, bet buvo vėlu jau buvo apsuptas. Didžiausias šuo priėjo, išputęs akis, išsišiepė. Povilas suspigo net pats savęs negirdėjo. Didžiausias pasileido, jis vos spėjo rankiniu portfeliu prisidengti, bet žvėris jau artėjo portfelį išplėšė ir suko aplink. Vaikas parkrito, rankomis dengėsi veidą, bet kažkas įsikando į petį, Povilas aptemo.

Jis jau negirdėjo, kaip per daržą atlekia Pukinikė su kastuvu trenkė per tvorą lengviau nei per bulvės stiebą, ir pradėjo skirstyti žvėris kas kaip tilpo! Šunys pasimetė, bet jų jau buvo daug, kurie pajuto kraujo kvapą. Apsupo senę ir Povilą, puolė. Seniokė visai pasiuto: spiegė savo smailiu balsu, mojavo kastuvu. Didžiausias šuo užšoko ant nugaros, įsikibo į kaklą. Pukinikė griuvo ant vaiko, uždengė jį savo kūnu ir ilgu ligi žemės sijonu…

Tuo metu kaime kaip visada tuščia: vaikai mokyklose, suaugę fermose ar laukuose. Veterinaras su ūkio pagalbininku grįžo iš rajono jau buvo sutarę dėl pašarų, skiepų. Privažiavę prie kaimo, veterinaras išvydo bruzdesį pievoje ir kažkokį ūžimą.

Vytautai, užsuk prie Pukinikės sodo kas ten per šaršalas?

Pagalbininkas vikriai suko į kairę. Ir, oi varge, vaizdas buvo žiaurus: visur kraujas, draskytos sąsiuvinių skiautės, numesta knyga. Ant žemės Pukinikė, ranka sužalota ligi kaulo. Ant jos nugaros kybo šuo, tempia kaklą. Vyrai šoko laukan ėmė vaikyti šunis viskuo, kas po ranka! Šunys kratė juos už kojas, puolė į krūtinę. Vytautas griebė kruviną kastuvą ir trenkė per gaują. Šunys kaukė, lodavo. Jų vadas pakėlė snukį, suriko, sugrėsė dantimis ir nupėdino į girios pusę, visa gauja paskui.

Pukinikė suvaitojo. Tik tada vyrai pamatė po senioke dar kažkas.
Greitai, greitąją kviesk bobutė lyg gyva!
Pakėlę Pukinikę, ant žolės šalia paguldę staiga išvydo išblyškusį, krauju padengtą vaiką. Be sąmonės…

Rytinis saulės spindulys vėl žaidė pagalvėje ir ant Povilo striukos nosies. Berniukas prasimerkė. Balti ligoninės sienos gąsdino griežtumu.

Kur aš?.. sąmonė palaipsniu sugrįžo.
Mama, sėdėjusi šalia, nudžiugo:
Povilai, sūnau, atsibudai! ir pravirko.

Petys skaudus, sutvarstytas, tas pats su ranka. Povilas prisiminė viską:
Mama, man šunys nukando ranką, ar jau niekada nerašysiu?
Nieko, Povilai nenukando, tik apdraskė. Tau padarė operaciją. Iki vestuvių užgys, pajuokavo. Dėkui Pukinikėi. Ji tave uždengė savo kūnu. Miegok, vaikeli…

Pukinikę laidojo visas kaimas. Šunys abu rankas ir koją baisiai sužeidė senos moters širdis neišlaikė operacijos.

Kitą dieną po nelaimės įniršę kaimo vyrai, slaptai nuo valdžios, nušovė visą tą įsiutusių šunų gaują: kaip nieko keturiasdešimt skūrių surinko už kaimo, užkasė žemėn. Girioje rado urvus su šuniukų vadais. Juos po vieną žmonės po savo kiemus išsidalino.

Povilas mokykloje praleido tik vieną ketvirtį. Ranka sunkiai klausėsi, bet kasdien ją pratino. Mokytoja gyrė. Berniukams dabar jis didvyris!

Su mama nuėjo į kapines padėjo didžiulę puokštę ant Pukinikės kapo.
Ant lentelės, pritvirtintos prie kryžiaus, buvo rašoma, kad tikrasis jos vardas Pulkauskienė Raisa, ir kad mirties dieną jai sukako lygiai devyniasdešimt.

Mama pravirko.
Štai kaip likimas suvedė. Ačiū, Pukinikė. Už mišką ačiū, o už sūnų ypač. Lengvos tau žemelės!

Kai per Naujametį karnavalą mokykloje į sceną išskrido Boba Ragana, Povilas pravirko ir išėjo iš salės. Jam staigiai suskaudo ranka. Jis prisiminė Pukinikę.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two × 5 =

Vasarinio ryto stebuklai Dzūkijos kaime: Vovuko pažadinimas, pirmieji mokyklos džiaugsmai ir paslapt…