Vėl jis laižosi! Mantas, pasiimk Rukį!
Živilė su susierzinimu žiūrėjo į Rukį, kuris beprasmiškai šokinėjo prie kojų. Kaip jie taip įsipainiojo su tokiu žioplu šunėku? Kiek gi svarstė, rinkosi, veisles lygino, kalbėjo su kinologais… Suprato, kad čia ne žaislas. Galų gale nusprendė ims vokiečių aviganį: bus ir draugas, ir sargas, ir gynėjas. Kaip šampūnas trys viename. Tik va, tą gynėją pačiam reikia traukti nuo kiemo kačių…
Juk jis dar mažas. Palauk, pažiūrėsi, kaip užaugs.
O taip, laukiu nesulaukiu, kada tas arklys subręs. Pastebėjai, kad jis daugiau už mus du suėda? Kaip mes jį išlaikysim? Ir netrypt, neturėk proto, Rytį pažadinsi! burbėjo Živilė, rinkdama po butą Rukio išmėtytus batus.
Gyveno jie Antakalnyje, pirmame žemo sovietinio daugiabučio aukšte, kur langai vos ne į šaligatvį remiasi. Šauni vieta jei ne viena bet. Buto langai žiūrėjo į nuošalią, tyloką kiemo kertę, kur vakarais žybčioja šešėliai, susirenka vyrai alaus atsigerti, o kartais ir dūšios sušyla per muštynes.
Beveik visą dieną Živilė būdavo viena namuose su naujagime Migle. Mantas rytais išskubėdavo į darbą Dailės muziejuje, o laisvalaikiu naršydavo blusų turgelius, knygynus ar antikvariatus. Jo akys kaip rentgeno aparatas, juokdavosi Živilė, sugaudavo perlettus paveikslus, retas knygas ar kokį margą indelį. Mantas buvo pametęs galvą dėl kolekcionavimo. Netrukus jų namuose prisiveisė nemaža tapybos kolekcija, o bufete iš šešiasdešimtųjų metų pūpsojo Kupiškio porceliano lėkštės, tarybinio realizmo statulėlės ir sidabriniai šaukšteliai iš pirmo pasaulinio laikų… Živilei buvo neramu likti vienai tiek turto, o dukrytė dar ant rankų, o vagišių kieme nestigo…
Tai kada mums su Rukiu į lauką lįsti geriau dabar ar po pietų?
Ką žinau… Šuo gi tavo, ir rūpinkis.
Išgirdęs stebuklingą laukan!, Rukys kaip vėjas nuskubėjo į prieškambarį vos nesusišleivojo ant kampo, pagriebė pavadį, stipriai atsibėgo atgal ir pašoko ligi lubų. Arklys, ne šuo. Myli visus, kiekvienam išbučiuotų nosį, kiekvienam svečiui kamuolį atneša užsuk, būsi jo geriausias draugas. Siela atvira, kaip marškiniai! O įsigijo jį kaip sargą… Kačių kieme negaudo, bėga su kamuoliuku pas jas žaisti paskui gauna į ūsus nuo kokios pagyvenusios kiemo damutės. Katės pas juos rimtesnės už kai kuriuos vyrus va ką apsauga vadinti derėtų… Rytoj vėl visa diena viena būsiu, vyras į Trakus išvyksta į M. K. Čiurlionio šventę ir ką man? Indus sergėti ir su šiuo lempiniu peštuku po kiemą tįstis? Nebuvo bobai rūpesčio…
Auštant vyras stengėsi tyliai keltis, kad žmonos neprikeltų. Kur tau. Živilė skaičiavo, kaip burzgia arbatinukas, kaip suskamba pavadys, kaip Mantas Rukį tildo, kad neloštų ir netryptų. Po tokių ramių garsų Živilė dar užmigo kai ją prikėlė Miglė, Mantuko jau ir pėdos ataušusios. Prasidėjo paprasta, pilna diena. Argi ne laimė čia? Draugės aikčiodavo: Živile, tu tokia anksti ištekėjai, visą laiką tik vyras ir vaikas, virtuvė, rutinos dumblas Bet ar gi paprastume mažai poezijos? Net jei ne viskas kaip nuotraukoj: nuvargino vyro dingimai, mažas butas, pinigų stygius. Ir ta jo kolekcionieriaus ugnis, kuri praryja tiek eurų… Dabar dar draugą šunį parnešė o Živilei visos bėdos ant galvos. Bet ji žinojo: mylimus žmones reikia mylėti kaip yra su visom keistenybėm. Niekas juk nežadėjo tobulumo Suvokusi tą paprastą tiesą, Živilė atsiduso ir nusprendė džiaugtis, ką turi, o ne stenėti dėl to, ko nėra.
Ji sėdėjo vaikų kambary ir maitino Miglę ši, vos prisigėrusi, nuleisdavo žandukus, miegodavo, reikėjo laukti, kol atsibus ir vėl užsimanys. Kažkas paskambino į duris bet Živilė neatidarė. Nesitikėjo nieko, o be pakvietimo niekas per visą Vilnių nevilksis. Brangios rytinės valandos! Kaip ji jas mėgo! Ramuma namie, tik tiktakt tiktakt prieškambaryje senas laikrodis: pro atvirą orlaidę skverbiasi vaikystės Vilniaus garsai būdos variklis, šviesoforų traškesys, metlio šlamėjimas į asfaltą, vaikų krykštavimai… O kur dingo Rukys? Seniai lyg matytas… Vietoje zbitkų lakstymo dabar kaip koks lapėlis. Šiaip jau Rukys ne ausytas, ausys jam tvarkingos ir išdidžiai stovi, bet pagal charakterį tikras lempinis. Nu, gyvenk dabar su juo! Maitink, išvesk, o naudos kaip iš silkių pamokų, tik rūpesčių daugiau. Geriau jau kokią mažutę šunytę būtume paėmę.
Živilė negalėjo atsigrožėti Migle, kuri, prisigėrusi kaip siurbtukas, atšoko nuo krūties. Och, faina dukrelė išdygo užaugo! Auk, auk, mano auksaspalvi, šnabždėjo ji, guldydama mažylę. Ko dar norėti gyvenime?
Ir štai iš svetainės kažkoks keistas garsas. Tai lyg trakštelėjimas, tai lyg spiegimas. Živilė sukluso. Trakštelėjo dar kartą. Nekvėpuodama, ji nutaisė šlepetes ir nupėdino į svetainę. Pirmiausia nerimą sukėlė Rukio nugara: atrodė, lyg pasislėpęs už užuolaidos tarp prieškambario ir svetainės. Prispaudęs letenas prie žemės, jis įtemptai stebėjo patalpą, iškišęs liežuvį. Živilė sekė jo žvilgsnį ir net akys šoktelėjo: lango orlaidėje kyšojo pusė vyro. Tipiško Vilniaus marazmatiko nuskusta galva, rankos jau kambary, pečiai ir tas stenėdamas lenda vidun savo rasalu. Negalėjo patikėti, kad jai tai vyksta. Ką daryti? Šaukti? O vyras dar akimirka bus viduj!
Staiga pasigirdo klyksmas. Juoda šešėlis šovė į langą tik vėliau suprato, kad tai buvo Rukys. Užšokęs ant palangės, šuo įsikibo į įsibrovėlio sprandą! A-a-a! rėkė vyras lipniu, užkimusiu balsu, akys iš orbitų. Živilė išlėkė į laiptinę, šaukė kaimynus, ir toliau baisu nebebuvo. Kaimynai sugužėjo, policiją iškvietė. Visi norėjo padėti, nors ir nežinojo kaip bet jų buvimas buvo pati geriausia pagalba. Kaip ji viena būtų išsivertusi? Įveikusi baimę, Živilė pasilenkė arčiau vyro: kad tik Rukys jam nepragraužtų kaklo. To dar betrūko! Rukys, gudruoliukas, buvo įsikibęs ne į gerklę, o šoną už apykaklės, laikė stipriai bet švelniai nė lašo kraujo! Kai banditas krustelėdavo, Rukys griežčiau suspausdavo. Vyras iškart nurimdavo tipo, supratau, čia jau rimtai ir šuo tuoj atlaisvindavo žabtus. Iš kur jis visa tai išmoko? Tas kamuoliuką tembarinantis kvailelis veikė kaip tikras profesionalas. Išgirdęs triukšmą patikrino, nelojo, o ramiai sugalvojo pasalos taktiką, leido įsibrovėliui įstrigti pusiau, tada puolė ir laikė tvarkingai, tik laikyk, nekandu principu. Kaip sako, mūsų reikalas sulaikyti, o toliau, tegu sprendžia teismas.
Net didžiausi seni mentai neprisiminė, kad nusikaltėlis taip džiaugtųsi, jog jį pagavo! Vyras buvo išsigandęs, o Rukys dabar nelošia atgal, gavo gauti dar pagirti, kol neatvažiavo pareigūnas kinologas. Tas sušuko Rukys iškart paleido! Išspjovęs banditą, šuo patogiai įsitaisė prie lango, ištikimai žiūrėjo į pareigūną: vykdau, sakykite. Beveik pagarbą atidavė!
Koks jums pasisekė šuo, pareigūnas paglostė Rukį per keterą ir atsiduso: tokio ieškomiems reikia…
Mantas grįžo vėlai vakare. Duris atidarė atsargiai, ir neteko žado. Kodėl? Pirma: Rukys tįsojo ant sofos griežčiausiai uždraustoje ir niekada nelankytoje vietoje. Antra: išsitiesęs per visą ilgį, letenas išmetęs, gulėjo kaip ponas su visa palaima, o Živilė kasė jam pilvą, glostė, mylavosi ir vos nebučiavo į snukį, vieną po kito kartojo: Mano džiaugsme, kiaušinėli, mažas arkliuk, auk didelis, laimink tėtį ir mamytę, kaip gi aš tave nuskriaudus buvau, atleisk…
Šią istoriją man papasakojo pats dalyvis menotyrininkas per vieną iš Čiurlionio švenčių Trakuose. O jeigu papasakotų pats Rukys, būtų dar spalvingiau: kaip sekė, kaip sulaikė, kaip pareigūnams perdavė… Seniai buvo, bet istorija liko gyva, tarsi Rukys dar letena prašo užrašyti štai, ir dalinuosi su jumisNuo tos dienos Rukys tapo vietos legenda jį pažinojo visi Antakalnio kiemo seniokai, vaikams jis buvo didvyris, o net reiklus senis iš pirmo aukšto kas rytą pirkdavo jam dešrelę. Bet svarbiausia Živilė ėmė žiūrėti į jį visai kitaip. Kartais, kai Miglė ramiai snausdavo, o Mantas naršydavo savo turgelių radinius, ji tyliai prasėsdavo Rukiui už ausies ir šnabždėdavo: Be tavęs mūsų namai ne namai.
Grįžus vakarui, kai pro langą vėl lėtai slinko mėnulio lopas, Rukys gulėdavo po vaikiškos lovelės kraštu, akylai stebėdamas, ar visi miega ramiai, ar šeimos širdis plaka lygiai. Po ilgų nerimo dienų Živilę ėmė lankyti keistas saugumo jausmas tas, kuris kyla tik tada, kai žinai: net jei pasaulis ir pilnas pavojų, tavo mažoje virtuvėje, mažame kambaryje, žvėriškai trūkčiojant senam laikrodžiui, ima ir užgimsta gėris. O kai šeima susirinkdavo vakarienei, Rukys, pasididžiavęs, nešdavo kamuoliuką po stalu, lyg sakydamas: čia mano pasaulis, aš jį saugau ir čia visi pagaliau suprato, kad laimė tai kasdienis, truputį netobulas, bet savas gyvenimas, kupinas mažų stebuklų.
Taip ir tapo arklys namų širdimi: neišvaizdus, šiltas, visiems atleidžiantis, gal kiek išdykęs, bet ištikimas toks, kokio laimingi žmonės nepaleidžia net sapnuose.






