Labas, miela, noriu tau papasakoti, kas nutiko praėjusią savaitę. Jis grįžo vėlai vakare, vos tik įsiveržęs pro duris, tiesiai pasižengė į vonią. Net batai dar neįžengė į slankų, o jis iškėlė savo švarką ant kėdės ir dūžtelėjo į dušą, tarsi vanduo galėtų nuplauti visą dieną, kurią praleido dirbdamas.
Girdėjau, kaip jis sukasi srautas iki pilnos pertraukos, vonios kabina prisipildė garų. Minutės tekėjo, o aš skaičiavau jas galvoje, kaip kai vaikystėje skaičiau sūpynų sukimosi: vienas, du, trys per ilgas.
Kai jis išėjo, plaukai dar šlapūs, kvapas keičiasi vietoj jo įprastų ištraukų čia klykčiojo citrusinis aromatas su šiek tiek saldaus, svetimo tonuso.
Šį rytą bejau, sakė jis, nesikreipdamas į akis. Rytoj papasakosiu. Aš linktelėjau galva ir šypsena netikėtai ištrūko, taip pat į tas šypsenas, kurios laiko išorines skruostus, bet ne širdį.
Likau viena virtuvėje su jo švarku. Pasiėmiau jį pakabinti į spintą. Kai kabinau, kažkas šniokščiojo kišenėje. Automatiniu refleksu iš pirštų iššuko sulankstyta skaitiklio iliustracija. Popierius vis dar šilkinė nuo jo kūno, lyg norėtų paslėpti paslaptį, kurios neturėjau atverti.
Popieris drebėjo mano delnais. Išdėliu jį ant stalo. Ant viršaus elegantiško restorano logotipas, adresas Vilniaus senamiestyje, laikas 22:41. Vakarienė: 2 asmenims. Dvi kavos, viena buteliukas raudono vyno, du užkandžiai, du desertai. Du.
Pirmąją sekundę smegenys padarė, ką daro tokiais momentais bandė atgaivinti realybę. Gal klientas, gal kontraktas, gal kolega iš darbo. Palietau meniu pavadinimus, kurie skambėjo kaip virtuvės juokas: karpacių, jautienos filė, tiramisu. Jis nemėgsta tiramisu, aš myliu.
Įsidėjau kvitą į stalčių, bet visą naktį jis man šniokščiojo. Keliavau po butą, žiūrėjau į šaldytuvą, geriauu vandens iš čiaupo, skaičiavau sumą sumą, arbatpinį. Tuščios skaičiai, kurie sveria daugiau nei visas švarkas.
Ryte abu apsimeta, kad nieko neįvyko. Išsiruošiau kavą, padėjau jam sumuštinį. Jis ignoravo mano drebėjimo riešutų ant duonos. Šiandien vėl ilgesnis darbas, sakė ir greitai slinko telefonu.
Didelis klientas, pradedame naują projektą. Stebėjau, kaip vėl užsidėjo tą patį švarką. Trumpam pakėliau ranką, norėdama sustabdyti pasakyti: Palauk, pakalbėkime. Bet neižodžiau. Durys tyliai užsidarė.
Po darbo nuėjau už adresą, kurį matė ant kvito. Nesupratau, kodėl gal norėjau patikrinti, ar tas vieta tikrai egzistuoja ar tik mano galvoje. Ji buvo. Plytelėse išmėtyta plytinė sienelė, pusiau tamsu, vitrinų lentynoje spindėjo taurės, lyg glazūruotos pažadai.
Užsėdžiau ant suoliuko priešinga pusėje. Viduje padavėjas nuverčė kėdes, tvarko stalus. Ištraukiau telefoną, įjungiau fotoaparatą, bet nesužiūrėjau nuotraukų. Nenorėjau paversti istorijos į įrodymus, tiesiog norėjau suprasti.
Įžengiau penkių minučių. Pani vienai? paklausė šypsodamasis padavėjas. Ne, ačiū, tik ar turite rezervacijų šiai dienai? Jis pažvelgė į sąsių. Daugybė. Ketvirtadieniai visada pilni. Aš abejonėjau. O vakar, 21 val.?
Padavėjas susiraukė akis. Vakar būta perpildyta. Dažnai grįžta tie patys veidai… nors ne visus prisimenu. Pripažintinai šypsojosi. Gal galėtume į kampą, šalia stulpelio? Nuleidau galvą, nors ne to klausiau. Išėjau jausdama, kaip ant kaklo krinta žiūrėjimo svoris, nors niekas net nežiūrėjo.
Vakare, prieš jis grįžo, ištraučiau kvitą iš stalčiaus ir padėjau jį ant stalo po linuota servetėle kaip kortą solitaire, laukiant, kol kas nors ją atvers. Jis vėl sugrįžo vėlai. Valgė sriubą, pasakė, kad skani. Po to vėl į dušą, ilgiau nei vakare. Girdėjau, kaip vanduo plaka į plyteles kaip mušamasis būgnas. Iš virtuvės pasinėau į vonios duris ir švelniai paskambiau.
Ėčiau įeiti? paklausiau.
Duok man penkias minutes šauktelėjo. Tuomet viską papasakosiu.
Užtruks. Rytoj. Vėliau. Žodžiai, kurie anksčiau reiškė tik dienos planus, dabar skambėjo kaip skolos, atidėtos į ateitį.
Jis papasakojo, kad tai buvo verslo vakarienė. Klientas iš Kauno, kuris negeria vienas. Jis bandė paaiškinti, bet žinai, kaip tai yra. Jie pasirinko tiramisu, nes tai buvo paketuose. Kai tai sakė, žiūrėjo šalia mano akių, kaip bijodamas, kad aš ką nors perskaitysiu iš jų.
Kodėl iškart dušas? paklausiau. Juk ne dūvo.
Jaučiuosi pavargęs, atsakė. Ir norėjau šilumos. Žinai, kaip lengvai pagaunu peršalimą.
Galbūt jis tiesa sakė, galbūt melavo, galbūt sakė pusiau tiesą tą, kurią galima apkabinti kaip pagalvę. Dirbau, buvau, privalėjau. Žodžiai, kurie nepaleidžia vietos mes.
Naktį vėl keliavau. Užviriau arbatos. Atidariau ir uždariau šaldytuvą. Uždengiau servetėlę, vėl atvėriau. Ištraukiau kvitą, įdėjau atgal. Kaip vaikas, kuris tikrina, ar magiškas triukas veikia vėl.
Kitą dieną jis atsiuntė nuotrauką iš biuro: jis, kolegos, pica dėžėje. Sunki diena, laikyk kirtiklius. Laikiau. Tuomet, vien tik su savimi, nuėjau į prekybos centrą, į parfumeriją. Braižiau riešą testerių juostų tų patį kvapą, kurį vakar naktį jaučiau. Ambra di kažkas. Brangios, elegantiškos. Nors turėjo būti unisex, ant lentynos stovėjo jiems. Sakiau sau, kad tai nauja kampanija, naujas standartas, kad vyrų ir moterų kvapai dabar yra vienodi.
Šeštadienį pasiūlė kiną. Sutikau. Sėdėjome šalia, valgėme popierinį spragėsį iš vieno dėžutės. Viduryje filmo užsitraukiau į jo telefoną. Nežiūrėjau slaptai, tik kraštu akies pamačiau pranešimą: Ačiū už vakar. Iki pasimatymo. Be vardo, be numerio į kontaktus. Pranešimas išnyko, dar prieš pasirodydamas. Galėtų būti klientas, gal padavėjas, gal bet kas, kam padėjau, patariau, pažadėjau. Gal kažkas, kurio prieš manęs nenorėjau pavadinti.
Sekmadienį paėmiausi kalendorių ir įrašiau tris eilutes: Pakalbėti. Nustatyti ribas. Paklausti tiesos. Padėjau atgal. Vėl pasiėmiau, ištraukiau puslapį, sudėjau į šiukšlių dėžę. Išmušiau, išlyginu, vėl įsidėjau į stalčių su kvitu.
Vakare, kai jis užmigė, paklausiau:
Ar turi ką man pasakyti, prieš aš pradėsiu savo istoriją?
Nieko, kas tave pakenktų, atsakė, glostydamas galvą pagal pagalvę. Iš tiesų.
Vienas tas sakinys kartais sveria daugiau nei taip ar ne.
Nežinau, ar ten buvo kita. Nežinau, ar vakarienė dviems tikras išdavimas, ar tiesiog gyvenimas, kuris tekasi nežinomais takais. Žinau, kad kažkas pasikeitė. Kad dušo vanduo nuplaukia ne viską. O kvitas, nors galėtų suspausti į rutulį, liko mintyse paprasti skaičiai, kurie nenori išnykti.
Šiandien padėjau kvitą ant stalo ne jo lėkštės šono, o viduryje, kaip bendrą patiekalą, į kurį abu turime prisipažinti, ar esame alkanas. Užviriau arbatą į dvi puodelius.
Sėdžiu ir laukiu, kol jis sugrįš. Gal įeis, pažvelgs ir sako: Pervertinau. Bijojau. Nenorėjau tavęs skaudinti. O gal: Nereikia pasitikėti kvitais labiau nei manimi. O gal tiesiog nuleis popierių į šiukšlių dėžę ir paklaus, ką valgysime.
Ir aš turėsiu nuspręsti, ko labiau baisu: atsakymo, kuris patvirtintų mano baimes, ar tylos, kuri jas padės. Gal drąsiausia bus trečioji nežiūrėti į kitų akis, bet klausytis savo širdies, ar vis dar galime užsisakyti dviems.
Dar neturėjau sprendimo. Turiu stalą pasiruošusį dviem vietoms ir popierių, kuris sako mažiau, nei manome ir daugiau, nei norėtume. Ką darysiu? Dar nežinau. Kartais ne kvitas atskleidžia tiesą, o tai, kaip ilgai galime kartu į tai žiūrėti.
