Vėlyva dovana
Autobusas staiga trūktelėjo, ir Ona Kazimierienė įsikibo abiem rankom į plastikinį turėklą. Jautė, kaip po pirštais nerangiai linksta aptrintas paviršius. Maišelis su maisto produktais dunkstelėjo jai į kelius, obuoliai dusliai persirito iš vieno maišelio galo į kitą. Ji stovėjo prie durų, tyliai mintyse skaičiuodama, kiek dar stotelių liko iki jos stotelės Rūko.
Ausyje tyliai šiureno ausinukas. Anūkė prašė neišjungti: Močiute, maža kas, gal paskambinsiu. Telefonas kiurksojo išoriniame rankinės kišenėlėje, sunkus lyg akmuo. Vis viena Ona Kazimierienė patikrino, ar užtraukta užtrauktukas.
Mintyse jau matavo, kaip grįš namo: padės maišelį ant taburetės prie durų, lėtai nusiaus batus, nosimis link sienos, pasikabins paltą, tvarkingai sulankstys šalį. Išdėlios pirkinius, užkaisi sriubos. Vakare užeis sūnus pasiims dėžutes vakarienei, nes grįš vėlai po darbo ir neturės laiko gaminti.
Autobusui stabtelėjus, durys sušnypštė. Ona Kazimierienė neskubėdama leidosi žemyn, tvirtai laikydamasi už turėklų. Prie namo kieme laksčiojo vaikai su kamuoliu, viena mergaitė ant paspirtuko vos nekliudė jos, bet paskutinę akimirką pasuko į šoną. Nuo laiptinės dvelkė kačių maistu ir žmonių rūkalais.
Prieškambaryje Ona Kazimierienė padėjo maišelį, nusiavė batus ir įstatė juos snukeliais prie sienos. Paltą kabino ant kablys, šaliką susuko ir padėjo ant lentynos. Virtuvėje išdėliojo produktus: morkos pas kitus daržoves, vištiena į šaldytuvą, duona į duoninę. Išsiėmė puodą, pylė vandenį, kol delnas paslėpė dugną.
Telefonas ant stalo subraškėjo. Ona Kazimierienė nusišluostė rankas į virtuvinę servetėlę, pasislinko arčiau.
Taip, Gediminai, tarė, pasilenkdama prie aparato, tarytum taip galėtų aiškiau girdėti sūnų.
Labas, mama! Kaip laikaisi? sūnaus balsas buvo skubrus, fone kažkas šlamėjo popierius.
Gera, sriubą verdu. Užeisi?
Užeisiu. Už poros valandų. Klausyk, mama, pas mus vaikų darželyje vėl reikia rinkti pinigus remontui. Gal galėtum… Na, kaip aną kartą…
Ona jau traukė stalčių su dokumentais, kur laikė pilką sąsiuvinį išlaidoms žymėti.
Kiek reikia? paklausė.
Jei išeina, aštuoniasdešimt eurų. Visi, žinoma, susimeta, bet žinai pati Sunku dabar.
Suprantu, pasakė. Bus.
Ačiū, mama, tu auksinė! Užsuksiu vakare. Ir tavo sriubos užsimaniau.
Kai pokalbis nutrūko, virdulyje jau putojo vanduo. Ona įmetė vištieną, pabarstė druskos, įjungė mažesnę ugnį, įmetė lauro lapelių. Prisėdo prie stalo, atsivertė sąsiuvinį. Skiltyje pensija buvo gražiai išraityta suma. Žemiau komunaliniai, vaistai, anūkai, nenumatyta.
Prirašė: darželio remontui, dar padvokiavo ranka ties suma. Skaičiai tarsi slydo, kaip sapne, semiant juos kažkokia nematoma srovė. Liko mažiau, nei norėtųsi, bet visai dar ne bėda. Gyvensim, pamanė ir užvertė sąsiuvinį.
Ant šaldytuvo kabojo magnetukas su kalendoriumi. Po datomis buvo užrašas: Kultūros namai. Sezono abonementai. Klasikinė muzika, džiazas, teatras. Nuolaidos pensininkams. Magnetuką padovanojo kaimynė Stanislava, atnešdama pyrago Onos gimtadienio proga.
Jau kelintą kartą Ona Kazimierienė pastebėdavo, kaip akys užstringa ties žodžiu abonementas, laukdama, kol užvirs arbatinukas. Užplūdo prisiminimas, kaip dar prieš vedybas su drauge vaikščiojo į filharmoniją: bilietai kainavo juokingai, bet reikėjo stovėti eilėje. Jos šalo, trypčiojo vietoje, juokėsi, ji tada nešiojo ilgus susuktus plaukus ir vilkėjo geriausia suknele su vieninteliais bateliais ant kulniukų.
Pabandė įsivaizduoti salę, kurios nemačiusi jau daugybę metų. Anūkai tampė į vaikų renginius, bet ten kitokia sumaištis triukšmas, konfeti, plojimai. O čia Net nežinojo, kokie dabar būtų koncertai.
Ji nusiėmė magnetuką, apvertė. Kitoje pusėje buvo tinklalapis ir telefono numeris. Internete Ona nesigaudė, tačiau numeris tarsi bėgo paskui ją.
Prasmingiau būtų atidėti anūkei striukei, pabarė save. Vaikai auga, viskas brangu.
Ji atsistojo, priėjo prie viryklės, sumažino ugnį, vėl prisėdo, bet sąsiuvinio nebepasiekė. Vietoj to išsitraukė iš stalčiaus seną voką, kuriame laikė juodai dienai skirtus eurus: ne toks jau didelis pluoštelis, bet užtektų, jei netikėtai į dulkes išlėktų skalbyklė ar prireiktų mokėti už tyrimus.
Pirštai vartė banknotus, galvoje ritosi magneto reklama.
Vakare atėjo sūnus. Nusivilko striukę, užmetė ant kėdės, išsitraukė iš maišo plastmasinius indelius.
O, barščiai! apsidžiaugė. Mama, kaip visada nepakeičiama. Valgei jau?
Valgiau, valgiau. Berkis pats. Pinigělį paruošiau, ištraukė voką, tvarkingai atskaičiavo 80 eurų.
Mama, gal įrašyk kiek lieka, paėmė kupiūras. Dar, žiūrėk, pritrūksi.
Įrašau, patikino. Pas mane viskas tvarkingai.
Tu mūsų šeimos buhalterė, šyptelėjo jis. O šeštadienį gal galėsi vėl su vaikais pabūti? Su Agne reikia į prekybos centrą, nėra kam anūkų palikti.
Galėsiu, linktelėjo. O kur gi man dėtis.
Papasakojo apie darbą ir keistus viršininko reikalavimus. Apiaudamasis tarpduryje atsisuko:
Mama, tu bent ką nors nusipirk sau? Viską tik mums ir vaikams neši.
Ko man betrūksta, sumurmėjo Ona Kazimierienė. Aš viską turiu.
Jis mostelėjo ranka:
Na, žinok pati. Užsuksiu savaitės bėgyje.
Kai sūnus išėjo, bute tapo taip tylu, kad girdėjosi, kaip laikrodyje šlama pailgintos rodyklės. Ji išplovė indus, nuvalė stalą, dar sykį pažvelgė į magnetuką. Galvoje išniro jo žodžiai: Ar perki ką nors sau?
Rytą ilgai gulėjo, žiūrėjo į lubų tinklus. Anūkai daržely ir mokykloj, sūnus darbe, niekas neužsuks iki vakaro. Dienoraštyje užrašytų užduočių buvo pilna: palaistyti gėles, nuvalyti grindis, išskirstyti senas laikraštines.
Ji atsikėlė, padarė mankštą kaip mokė gydytoja: lėtai pakėlė rankas, pasuko galvą, pasitempė. Užstatė virdulį, subėrė lapelius į puodelį. Virdant vandeniui, vėl nusiėmė magnetą nuo šaldytuvo.
Kultūros namai. Abonementai…
Ji paėmė telefoną, surinko skaičius. Širdis plakė greičiau, riksėjo varpai, paskui atsiliepė moteriškas balsas:
Kultūros namų kasa, klausau.
Laba diena, tarė Ona, burna džiūvo kaip išblukusi kreida. Skambinu dėl… abonementų
Koks ciklas domina? kantriai paklausė moteris.
Nežinau… Kokie pas jus yra?
Ji ramiai išvardijo: simfoniniai koncertai, kamerinė muzika, romansų vakarai, vaikų renginiai.
Pensininkams yra nuolaida, pridūrė ji, bet abonementas vis tiek nemenkas, už keturis koncertus.
O po vieną? pasidomėjo Ona.
Galima ir po vieną, bet brangiau, atšovė kasininkė. Abonementas naudingiau.
Ona Kazimierienė užskaičiavo mintyse savo sąsiuvinio skaičius ir voke gulinčius eurus. Nedrąsiai paklausė, kiek kainuotų visas ketvertas suma nuskambėjo kaip slenkstis: liktų tik šiek tiek juodai dienai.
Pagalvokit, patarė kasininkė, abonementus išgraibsto greitai.
Ačiū, padėkojo Ona ir padėjo ragelį.
Virdulys jau švilpė. Ji užsipylė arbatos, prislinko prie stalo, atsivertė sąsiuvinį. Tuščioje eilutėje įrašė: Abonementas. Šalia suma. Dar parašė: Keturi koncertai.
Kiek išeina mėnesiui, padalijus? pabandė paskaičiuoti. Nebaisiai daug. Galima pasispausti ant saldainių, nedaryti vizito kirpėjai pati apsikirps.
Galvoje šmėstelėjo anūkų veidai: mažasis vis prašo naujo LEGO, vyresnioji batelių šokiams. Sūnaus šeima vis atsidūsta dėl paskolos. Ir štai, jos noras, kažkodėl lyg slapta gėda lyg svajoja nueiti ne į koncertą, o į pasmerktą nuodėmę.
Ji užvertė sąsiuvinį, nieko nenusprendusi, išėjo plauti grindų, perrūšiavo skalbinius, iškabino drėgnus ant radiatoriaus. Bet mintis apie koncertų salę neišblėso.
Po pietų paskambino domofonas. Tai buvo kaimynė Stanislava su stiklainiu raugintų agurkų.
Imk, padavė, žengė tiesiai į virtuvę. Nebetelpa. Kaip tu gyvuoji?
Kapstausi, nusišypsojo Ona. Vat galvoju…
Ji nutilo, keistai nejaukiai garsiai sakyti tai, ką jaučia.
Apie ką galvoji? atsisėdo Stanislava, jau traukdama mezginį.
Apie koncertą, išsivirpė Ona. Dabar čia pardavinėja abonementus. Jaunystėje ėjom su drauge į filharmoniją. Galvoju gal įsigyti. Bet brangu.
Stanislava suakmenijo antakį.
O tai ko klausi manęs? Eik, jei nori.
Pinigai… pradėjo Ona.
Pinigai, pinigai, numojo kaimynė, visą gyvenimą atidavei kitiems. Sūnui ir vėl padėjai? Padėjai. Anūkams dovanas perki? Pirksi. O sau? Ta pati sena skara, tas pats paltas. Negi kartą negalima išleisti muzikinio malonumo?
Ne vieną, paprieštaravo Ona. Aš lankydavausi anksčiau.
Tai kada, kai ledai kainavo centus, sukikeno Stanislava. Kita epocha. Gi tu neprašai nieko. Tavo pinigai.
Jie pasakys, jog kvailystė, Atidėjo Ona balsą. Tarstelės: geriau anūkams.
O tu ir nesakyki, skėstelėjo Stanislava. Pasakei, kad buvai poliklinikoj ir viskas. O nors kodėl turėtum slėpti. Gi ne vaikas esi.
Žodžiai tu ne vaikas giliai įstrigo. Ona Kazimierienė pajuto, kaip kyla kažkas artimo apmaudai ir tuo pat metu gėdos šešėliui.
Poliklinikon ir taip tenka, sumurmėjo. Bet vis tiek baisu. O jei neišbūsiu, jei laiptai, jei širdis…
Ten liftas, numojo Stanislava. O tu sėdėsi, ne šokinėsi. Aš praėjusį mėnesį taip buvau teatre. Niekas, išgyvenau, tik kojos paskaudo, bet įspūdžių užteko metams.
Jos dar šiek tiek pakalbėjo apie vaistų kainas ir naujus tvarkaraščius. Kai kaimynė išėjo, Ona vėl čiupo telefoną. Suringo kasos numerį ir, vos pasigirdo signalas, tarė:
Norėčiau keturiems romansų vakarams įsigyti abonementą.
Paaiškino, kad reikia atvykti gyvai su pasu. Ona užrašė adresą, darbo laiką ant lapelio, prispaudė jį magnetu prie šaldytuvo. Širdis dunksėjo kaip po ilgo laipiojimo.
Vakarop paskambino marti.
Laba diena, ponia Ona. Šeštadienį tikrai galėsite atvažiuoti? Reikia į Akropolį, nuolaidos buičiai.
Galiu, patvirtino Ona.
Ačiū nerealus! Kažką jums atvešim. Gal arbatos, ar rankšluosčių?
Nieko man nereikia, tarė Ona.
Pasibaigus pokalbiui ji paėjo į virtuvę prie šaldytuvo, pažvelgė į lapelį su adresu. Kasa veikia iki šešių. Reikės išeiti anksčiau.
Naktį sapnavo koncertų salę: minkštos kėdės, švyturėliai, žmonės tamsiais rūbais. Ji sėdi viduryje, laiko programėlę, bijo net pajudėti viskas kaip sapne.
Rytą atsikėlė sunki, lyg vata skrandyje. Kam aš lendu, pagalvojo. Tiek vargo.
Tačiau lapelis nuo šaldytuvo nedingo. Po pusryčių išspyrė iš spintos geriausią paltą, apžiūrėjo, ar nesilaisvina saga. Pasirinko šiltą šaliką, patogiausius batus. Į rankinę sudėjo pasą, piniginę, akinius, spaudimo tabletes ir mažą vandens buteliuką.
Prieš išeinant prisėdo ant virtuvinės taburetės, paklausė savęs. Galva nesisuko, kojos nevirpėjo. Nueisiu, pasakė sau, užrakino duris.
Iki stotelės nebuvo toli, bet vis tiek ėjo lėtai, skaičiavo grindinio plyteles. Autobusas atvažiavo greitai. Viduje žmonių pulkas, bet jaunuolis užleido vietą. Ji padėkojo, prisėdo prie lango, stipriai apsiglaudė rankinę.
Kultūros namai už dviejų stotelių nuo centro. Pastatas su kolonomis, ant fasado spalvingos afišos. Prie įėjimo stovėjo dvi moterys, rankomis mojavo kažką karštai aptarinėdamos. Viduje tvyrojo medinių suolų ir saldaus bufeto kvapas.
Kasa buvo dešinėje, už stiklo sėdėjo moteris ramiu žvilgsniu. Ona pakišo pasą, tarė keturi romansų vakarai.
Pensininkams nuolaida, pakartojo kasininkė. Dar yra vietų salės viduryje.
Parodė schemoje mažus kvadratėlius. Ona net nebandė perprasti, tiesiog linktelėjo.
Kai paskelbė sumą, ranka vos nesudrebėjo. Ištraukė pinigus, suskaičiavo. Kilo noras pasakyti, kad vėliau ateis, bet už nugaros jau trypčiojo eilė ir kažkas susikosėjo, taigi ji tiesiog padavė kupiūras.
Štai jūsų abonementas, tarė kasininkė, paduodama tvirtą kartoninę kortelę su datomis. Pirmasis koncertas po dviejų savaičių. Užeikite anksčiau.
Abonementas gražus, ant viršelio scenos nuotrauka, viduje tvarkingos programų eilutės. Labai atsargiai įkišo jį į rankinę, tarp paso ir užrašų knygelės, kurią visur nešiojosi.
Išeidama pajuto silpnumą atsisėdo ant suoliuko prie durų, atsuko vandens, atsigėrė. Šalia rūkė du paaugliai, kalbėjo apie muziką, kurios Ona niekad negirdėjo. Girdėjo juos taip, lyg kalbėtų kita kalba.
Štai ir nusipirkai, pagalvojo. Atgal jau nesustosi.
Dvi savaitės praskriejo buityje anūkai susirgo, Ona bodėjo temperatūras, virė kompotus. Sūnus atnešdavo maisto, pasiimdavo pietus. Kelis kartus ji norėjo papasakoti apie abonementą, bet paskutinę akimirką temą pakeisdavo.
Pirmojo koncerto rytą prabudo anksti, nekantrumas kaito pilve lyg prieš peržiūrą pas gydytoją. Iš anksto paruošė vakarienei ko reikėjo, kad nereikėtų ilgai stovėti. Paskambino sūnui:
Nebūsiu namie vakare, tarė. Jeigu kas skambinkit iš anksto.
Kur tu? nustebo sūnus.
Ji nutilo. Meluoti nenorėjo, bet ir sakyti buvo nedrąsu.
Į Kultūros namus, tarė iš lėto. Į koncertą.
Tylos pauzė.
Kokį koncertą? Mama, tau reikia? Ten gi jaunimas, bruzdesys.
Čia ne diskoteka, ramiai atsakė. Romansai.
Kas tave pakvietė?
Niekas. Pati nusipirkau abonementą.
Pauzė ilgesnė.
Mama, rimtai? Žinai pati laikai sunkūs. Galėjai tuos pinigus… na, pati supranti.
Suprantu, bet tai mano pinigai, nutraukė Ona. Savas balsas stebino griežtumu.
Na gerai, sumykė sūnus. Tik paskambink, kai grįši. Kad neperšaltum. Gi jau ne mergytė…
Mano amžiuje galima ir salėje pasėdėti, atsakė ji. Ne kalnus nuversti.
Jis vėl atsiduso, jau švelniau.
Gerai. Tik, žiūrėk, neperlenk lazdos.
Paskambinsiu, pažadėjo Ona.
Baigusi pokalbį, dar ilgai laikė prispaudusi abonementą pirštai drebėjo. Jautėsi padariusi kažką drąsaus, net papiktinančio, bet atgal trauktis nebebuvo.
Vakare perrengėsi: apsivilko dailiausią tamsiai mėlyną suknelę, naujas pėdkelnes, dėvėjo patogius batelius. Ilgai šukavo plaukus, lyg norėdama juos įtikinti dar pabūti jauna.
Jau temstant išėjo į lauką. Parduotuvės languose žybėt žiburiai, stotelėje žmonių eilė. Ji spaudė prie savęs rankinę, kuria slydo abonementas, pasas, vaistai.
Autobuse buvo ankšta. Kažkas užmynė ant pėdos, atsiprašė. Ona spaudėsi prie durų, galvoje kartodama stotelių pavadinimus kaip pasakos rišlę.
Prie Kultūros namų stovėjo visokių žmonių poros metų senumo, moterys su rankinėmis, keli jaunuoliai džinsuoti. Ona pajuto, kaip įtampa atslūgsta. Nebuvo čia vyriausia.
Rūbinėje sėkmingai išmainė paltą į numerėlį, kurį kelias sekundes niezavosi rankoje, abejodama, kur nešti kūną. Matydama rodyklę Salė, nuėjo tamsiu koridoriumi.
Salėje pustamsa, tik mažytės lemputės virš eilių. Prie įėjimo stovėjo mandagi moteris, patikrino abonementą.
Šešta eilė, devinta vieta, palenkė ji. Eikit čia.
Ona slinko eile, atsiprašinėjo, kai prireikė ką nors pakelti. Surado kėdę, pasidėjo rankinę ant kelių. Širdis bumčino, bet daugiau iš malonaus laukimo, ne baimės.
Žmonės šnekėjosi, vartė programėles. Ji ir pati pravėrė savąją romansų pavadinimai mažai ką sakė, bet apačioje išvydo kompozitoriaus pavardę, kurio dainas kažkada girdėjo per seną radiją.
Į salę pamažu sulindo tamsa. Į sceną išėjo vedėja, pasakė keletą žodžių. Ona klausė, bet turinys tarsi išsiliedavo svarbiau buvo jaustis ten, o ne tarp buities sienų.
Suskambus pirmajam akordui per nugarą nuvižo šiurpuliukai. Solistės balsas sodrus, šiek tiek užkimęs. Žodžiai apie meilę, atsisveikinimą, ilgesio kelią nuskambėjo lyg pačiai. Prisiminė save kitąja kitame mieste, šalia žmogaus, kurio nebeliko.
Akys paskaudo, bet neverkė. Tiesiog sėdėjo, stipriai suspaudusi rankinės kraštą, klausėsi. Vienu metu pajuto, kad kūnas atsileidžia, kvėpavimas išsilygina. Muzika užpildė visą sapnišką erdvę tame skambesyje jos gyvenimas nebeatrodė vien nepertraukiama stropaus taupymo rutina.
Antroje dalyje koja šiek tiek tirpo, nugara nuvargusi. Išėjo į fojė, pasitempė. Žmonės kalbėjo, diskutavo apie repertuarą, kiti valgė pyragėlius, gėrė arbatą iš plastikinių stiklinaičių. Ona nusipirko mažą šokoladuką, nors paprastai būtų pataupius.
Skanu, tarė sau, kandant gabalėlį.
Šalia stovėjo šviesia spalva apsirengusi moteris, panašaus amžiaus.
Geras koncertas, ar ne? pasiteiravo ji.
Taip, pritarė Ona. Seniai nebuvau.
Ir aš, nusišypsojo moteris. Vis anūkai, daržas, nieko nespėju. Pagalvojau jei ne dabar, tai kada?
Dar kelias minutes šnekėjosi apie atlikėją, programą. Skambutis pakvietė atgal į salę.
Antra dalis pralėkė akimirksniu. Ona jau negalvojo apie pinigus, apie kiekvienos dainos kainą. Tiesiog klausėsi. Koncertui baigiantis žmonės ilgai plojo Ona irgi, kol delnai paskaudo.
Lauke oras atrodė šviežias, žvarbokas. Ji ėjo lėtai link stotelės, kojos sunkokos, bet viduje tvyrojo keistas, ramus šilumos lašelis. Ne džiaugsmas, ne ekstazė labiau jausmas, kad padarė kažką dėl savęs, bent truputį.
Grįžusi namo pirmiausia paskambino sūnui.
Jau namie, pasakė. Viskas gerai.
Tai kaip ten? Nesušalai?
Ne, atsakė Ona. Buvo gerai.
Jis nutilo, paskui tarė:
Svarbiausia, kad tau patiko. Tik neužmiršk dar reikia kaupti remontui.
Atsimenu, tarė Ona. Tačiau jau nusipirkau abonementą. Dar trys koncertai.
Trys? Na, jei jau paėmei eik. Tik atsargiai.
Tą vakarą, likusi viena, ji padėjo paltą, rankinę, arbatinį. Abonementas guli priešais, kiek sulamdytas. Ji perbraukė per jį pirštais, po to kruopščiai užsirašė koncertų datas į kalendorių ant sienos, apjuosė apskritimu.
Po savaitės, sūnui vėl paprašius piniginės pagalbos, Ona atsivertė sąsiuvinį, ilgai žvelgė į skaičius. Galiausiai tarė:
Galiu duoti tik pusę. Likusią dalį pasiliksiu sau.
Kam? automatiškai paklausė sūnus.
Ji pažvelgė į jo pavargusį veidą, tamsius paakius.
Sau, tvirtai atsakė. Ir man reikia.
Jis atrodė norintis kažką paprieštarauti, bet tik ranka numojo.
Na, kaip pasakysi.
Tą vakarą, likusi viena, Ona išsitraukė seną albumą. Nuotrauka ji jauna, šviesia suknele, prie Kauno filharmonijos pastato. Rankoje programėlė, veide baikšti šypsena.
Ilgai žiūrėjo bandė sulyginti su savo atspindžiu veidrodyje. Tada uždarė albumą ir padėjo atgal.
Ant šaldytuvo, šalia magnetuko, prisegė dar vieną lapelį. Ten aiškiai parašė: Kitas koncertas 15 d. Apačioje pridėjo: Išeiti anksčiau.
Gyvenimas neapsivertė. Rytą virdavo sriubą, skalbdavo, eidavo į polikliniką, prižiūrėdavo anūkus. Sūnus vėl prašė pagalbos kiek galėjo, tiek padėdavo. Bet kažkur viduje užsimezgė jausmas, kad turi ir savo laiką, mažus planus, kurių nereikia teisintis.
Kartais, eidama pro šaldytuvą, prie lapelio prisiliesdavo pirštais. Vis ramus, užsispyręs įsitikinimas: ji dar gyva, dar turi teisę norėti.
Vieną vakarą, vartydama laikraštį, aptiko skelbimą: Anglų kalbos būrelis vyresniems bibliotekoj. Užsiėmimai nemokami, būtina registracija.
Išplėšė puslapį, padėjo šalia abonemento. Užsipylė arbatos, svarstė gal jau per drąsu?
Pirma išklausysiu romanus, nutarė. O po to pažiūrėsim.
Laikraštį padėjo į sąsiuvinį, tačiau mintis, kad galima mokytis kažko naujo, jau nebeatrodė tokia svetima. Vakare, prieš miegą, priėjo prie lango, patraukė užuolaidą. Kieme švietė žibintai, paauglys su ausinėmis slinko taku, berniukas mušė kamuolį į asfaltą.
Ona stovėjo pasirėmus į palangę, ir jautė, kaip viduje plevena tylus, tolygus džiaugsmas. Gyvenimas slinko savais takais. Rūpesčių, ribų pilna, bet tarp jų yra vietos keturiems vakarams salėje ir, galbūt, naujiems žodžiams svetima kalba.
Užgesino šviesą, praėjo į kambarį, atsigulė, kruopščiai apsiklojo. Rytoj viskas bus kaip visada: parduotuvė, skambučiai, vakarienė. Tačiau kalendoriuje jau žymėtas mažas apskritimas, ir tai keitė kažką svarbaus, nors niekas kitas tik pati to negalėjo pastebėti.
