Vėlyva dovana
Autobusas smarkiai stabtelėjo, ir Aldona Petraitytė įsikibo į turėklą abiem rankom, pajutusi po pirštais kietą, šiek tiek pasispaudžiantį plastikas. Maišelis su produktais bumbtelėjo jai į kelius, obuoliai dusliai pariedėjo viduje. Stovėjo ji prie išėjimo, mintyse skaičiuodama likusias stoteles iki savosios.
Ausyse tyliai šnypštė ausinukai anūkė prašė neišjungti: Močiute, o jei paskambinsiu.” Telefonas gulėjo išorinėje rankinės kišenėje, sunkus kaip akmuo. Bet Aldona vis tiek dar kartą patikrino, ar užtrauktukas užsegtas.
Jau įsivaizdavo, kaip įeis į butą, pastatys maišelį ant virtuvinio taburetės prieškambary, persiaus batus, nusivilks paltą, tvarkingai padės šaliką. Išdėlios produktus, užkaus sriubą. Vakare užeis sūnus paims indelius su vakariene, nes jam pamaina, nėra kada pačiam gamintis.
Autobusas sušnypštė stabdžiais, atsidarė durys. Aldona atsargiai nusileido laiptais, laikydamasi už turėklų, ir išlipo prie savo daugiabučio. Kieme lakstė vaikai su kamuoliu, viena mergaitė vos nenuvažiavo jos su paspirtuku paskutinę akimirką pasuko kitur. Nuo laiptinės pūtė katinišku pašaru ir tabako dūmais.
Prieškambary Aldona pastatė maišelį, nusiavė batus, paspyrė juos nosimis prie sienos. Paltą pakabino ant kabliuko, šaliką sudėjo į lentyną. Virtuvėje išdėliojo produktus: morkas su kitomis daržovėmis, vištą į šaldytuvą, duoną į duoninę. Išėmė puodą, pylė vandenį, kol virš dugno delną uždengė.
Telefonas ant stalo vos girdimai suvibravo. Ji nusišluostė rankas į rankšluostį ir prisitraukė aparatą arčiau.
Taip, Audriau, atsiliepė, palinkdama prie telefono, lyg tada geriau girdėtų sūnų.
Sveika, mama. Kaip gyveni? skubėjo Audriaus balsas, fone kažkas kažką klausinėjo.
Gerai, verdu sriubą. Užbėgsi?
Jo, už poros valandų. Klausyk, mama, žinai, vėl tos rinkliavos darželyje, grupės remontui. Gal galėtum… jis sutriko. Žinai, kaip anąsyk.
Aldona jau tiesė ranką prie stalčiaus su dokumentais, kur visada gulėjo jos pilka sąsiuvinėlis su išlaidų įrašais.
Kiek reikia? paklausė.
Jei gali šimtą eurų. Ten visi renka, bet žinai, kaip dabar sunku, atsiduso.
Suprantu, pasakė Aldona. Duosiu.
Ačiū, mama. Tu man auksinė. Užbėgsiu vakare pasiimti. Ir tavo sriubą.
Baigus pokalbį, virdulio vanduo jau burbuliavo. Aldona įmetė vištieną, pasūdė, įdėjo lauro lapą. Atsisėdo prie stalo ir atsivertė sąsiuvinį. Skiltyje pensija buvo tvarkingai parašyta suma, žemiau komunaliniai, vaistai, anūkams, nenumatytos.
Įrašė darželis ir naują sumą, sekundę delsė rašikliu sustojusi. Skaičiai pasikoregavo liko mažiau, nei norėtųsi, bet ne tragedija. Na, kaip nors pragyvensim, pagalvojo ir užvėrė sąsiuvinį.
Ant šaldytuvo kabojo magnetukas su mažu kalendoriumi. Apačioje reklama: Kultūros centras. Sezono abonementai. Klasikinė muzika, džiazas, teatras. Nuolaidos senjorams. Magnetuką padovanojo kaimynė Tamara, kai atnešė pyragą Aldonos gimtadieniui.
Jau kelintą kartą save pagauna, skaitant tą tekstą, kol laukia, kol užvirs virdulys. Šiandien akys vėl užkliuvo už žodžio abonementai. Priminė, kaip jaunystėje su drauge eidavo į filharmoniją bilietai būdavo vos pora rublių, bet reikėdavo išstovėti eilėje. Jos šaldavo, juokdavosi, laukdavo. Aldona tada dar turėjo ilgus plaukus, užsivyniodavo į kuodą, apsivilkdavo geriausią suknelę ir vienintelius batelius su kulniukais.
Dabar ji bandė įsivaizduoti salę: scenos nemačiusi daugelį metų. Anūkai tempia į šventes ar spektaklius, bet ten triukšmas, konfeti, plojimai rankutėmis. O čia Nežinojo net, kokie dabar koncertai ir kas į juos vaikšto.
Nusiėmė magnetuką, apvertė. Kitoje pusėje buvo nurodytas interneto adresas ir telefono numeris. Internetas Aldonai nieko nesakė, bet telefono numeris
Padėjo magnetuką atgal, tačiau mintis jau kirbėjo: Kvailystės, pabarė save, geriau anūkei ant striukės atsidėti. Ji auga, viskas brangu.
Priėjo prie viryklės, sumažino ugnį. Sugrįžo prie stalo, bet sąsiuvinio neatidarė. Vietoj to išsitraukė iš stalčiaus seną voką, kur laikė juodos dienos pinigus. Ten buvo per pastaruosius mėnesius sukaupti eurai ne kažin kas, bet, jei labai reikėtų, užtektų ir skalbimo mašinos remontui, ir tyrimams.
Pirštai maigė banknotus, galvoje sukosi magnetuko reklama.
Vakarop užėjo sūnus. Nusivilko striukę, pakabino ant kėdės atlošo, iš maišelio ištraukė plastikinius indelius.
O, barščiai, apsidžiaugė. Mama, kaip visada. Tu jau valgei?
Valgiau, valgiau, sėsk, įsipilk. Pinigus paruošiau, ištiesė voką ir suskaičiavo šimtą eurų.
Mama, tu gal bent pasižymėk, kiek lieka, atsidusdmas paėmė banknotus. O tai vėliau dar ko pritrūks.
Viskas tvarkoje aš viską susirašau, atsakė.
Tikra mūsų buhalterė, nusišypsojo jis. Beje, šeštadienį gal vėl galėtum likti su vaikais? Man su Vika į parduotuvę nėra kam anūkų palikti.
Galiu, linktelėjo Aldona. O kokių gi mano reikalų.
Sūnus dar papasakojo apie darbą, viršininką, naujas taisykles. Jau avėdamas batus koridoriuje, atsigręžė:
Mama, tu pati nors ką nusiperki? Viskas vaikams ir mums.
Man visko užtenka, sumurmėjo Aldona.
Jis mostelėjo ranka:
Na, žinok pati. Užeisiu savaitės eigoje.
Po sūnaus išėjimo namai vėl paskendo tyloje. Aldona išplovė indus, nušluostė stalą. Dar kartą akys užkliuvo už magnetuko. O tu pati nors ką nors nusiperki? nuskambėjo sūnaus klausimas.
Ryte, pabudusi, ilgai gulėjo žiūrėdama į lubas. Anūkai darželyje, mokykloje, sūnus darbe. Iki vakaro niekas neturėtų užeiti. Dieną atrodė laisva, bet iš tiesų pilna smulkių reikalų: palaistyti gėles, nušluostyti grindis, išrūšiuoti laikraščius.
Atsikėlė, padarė mankštą, kaip daktaras liepė: lėtai kilstelėjo rankas, pasitempė, pasuko galvą. Užkaitė virdulį, pribėrė arbatžolių į puodelį. Kol vanduo šilo, vėl nusiėmė magnetuką nuo šaldytuvo.
Kultūros centras. Abonementai…
Pasiėmė telefoną, surinko mažom raidelėm užrašytą numerį. Širdis susitrenkė sparčiau. Ragelyje keliskart sučirškė, atsiliepė malonus moteriškas balsas:
Kultūros centras, kasa, klausau.
Sveiki, atsargiai ištarė Aldona, burnoj sausėjo. Dėl abonementų norėjau pasiteirauti.
Žinoma. Kuriam renginių ciklui?
O ką turit? sutriko.
Moteris ramiai išvardijo: simfoninė muzika, kamerinė, romansų vakarai, vaikų koncertai.
Senjorams taikome nuolaidą, bet keturių koncertų abonementas vis tiek kainuoja. pridūrė.
O jei po vieną koncertą? paklausė Aldona.
Galima, tik tuomet brangiau. Abonementas apsimoka.
Aldona peržvelgė mintyse sąsiuvinio skaičius, konvertą stalčiuje. Nedrąsiai paklausė kainos, ir suma nuskambėjo sunkiu akmeniu. Gal ir galėtų, bet tada juodos dienos liktų labai mažai.
Pagalvokit, pasakė moteris. Abonementai greit išperkami.
Ačiū, padėkojo ir padėjo telefono ragelį.
Virdulys jau šnypštė. Užsipylė arbatą, atsisėdo, prie savęs pasitraukė sąsiuvinį. Tuščiame lape užrašė: Abonementas, šalia sumą. Dar parašė: Keturios programos.
O jei paskaičiuoti mėnesiui? Susišvietė nebaisu. Galėtų sumažinti saldėsių, kirpyklą atidėti gal pati galvą apsikirps.
Galvoje iškilo anūkų veidai. Mažasis jau seniai prašo naujo konstruktoriaus, vyresnioji šokių sportbačių. Sūnus su žmona vis atsidūsta dėl paskolos. Ir šalia savas noras, kuris kažkodėl atrodė beveik gėdingas, tarsi norėtų ne į koncertą, o į kažką draudžiamo.
Sąsiuvinio taip ir neatidarė. Sutvarkė grindis, skalbinius, iškabino džiūti ant radiatoriaus. Mintis apie salę nepaleido.
Po pietų suskambėjo domofonas. Atėjo kaimynė Tamara atnešė stiklainėlį raugintų agurkų.
Pasiimk, mostelėjo, brisdama į virtuvę. Pas mane nebėra vietos. Kaip laikaisi?
Laikausi, nusišypsojo Aldona. Štai galvoju
Susimėtė. Gėda garsiai sakyti.
Apie ką galvoji? Tamara jau sėdosi prie stalo, traukė mezginį iš rankinės.
Apie koncertą, išsitarė Aldona. Abonementus čia siūlo. Anksčiau vaikščiodavau į filharmoniją. Dabar galvoju gal eiti vėl, tik brangu.
Tamara kilstelėjo antakius.
Ko manęs klausi? Jei nori eik. Tau ir reikia.
Bet pinigai pradėjo Aldona.
Piniga, pinigai, numojo ranka Tamara. Ką, visą gyvenimą tik vaikams, sūnui atiduodi? Juk ir vėl davei, taip? Duodi ir anūkams, o sau ką? Vis tą patį paltą, tą pačią skarą… Negi negalima sau sykį muzikos dovanoti.
Ne sykį, atšovė Aldona. Aš anksčiau vaikščiojau.
Anksčiau kai ledai dvidešimt kapeikų kainavo, nusijuokė Tamara. Dabar kiti laikai, ir nereikia atsiskaityti niekam. Savi pinigai.
Jie dar pasakys, girdi, geriau anūkams, sumurmėjo Aldona.
Tai ir nesakyk, gūžtelėjo Tamara. Pasakysi, kad į polikliniką ėjai. O kam slėptis? Nesi vaikas.
Nesi vaikas įstrigo. Aldona pajuto keistą nuoskaudą sumaišytą su gėda.
Aš ir taip į polikliniką einu, suraukė antakius. Tik bijau jei kas nutiks, jei kur laiptai, širdis…
Ten liftas! Ir sėdėsi, nešoksi. Aš pati teatre prieš mėnesį buvau nieko, gyva. Kojos paskaudo, bet įspūdžių užteks ilgam.
Dar truputį pasėdėjusios, aptarė naujienas, vaistų kainas. Išėjus kaimynei, Aldona vėl pasiėmė telefoną. Vėl surinko kasos numerį ir, kol neprisigalvojo pasakyti ne, tarė:
Norėčiau užsisakyti abonementą romansų vakarams.
Paaiškino, kad reikia ateiti asmeniškai su dokumentais. Aldona užsirašė adresą ir darbo laiką ant lapelio, prikabino jį magnetuku prie šaldytuvo. Širdis drebėjo kaip po greito pasivaikščiojimo.
Vakare paskambino marti.
Laba diena, Aldona. Ar tikrai šeštadienį galėsite? teiravosi. Norim į prekybcentrį technikai akcija…
Galėsiu, patvirtino Aldona.
Jūs nuostabi. Kažką jums parvešim gal arbatos, gal rankšluostį?
Nieko, atšovė Aldona. Man nieko nereikia.
Po pokalbio priėjo prie šaldytuvo, žvilgtelėjo į lapelį su adresu. Kasa dirba iki šešių teks anksti išeiti, kad neskubėtų.
Naktį sapnavosi salė: minkštos kėdės, lempos, žmonės juodais rūbais. Ji sėdi per vidurį su programėle rankose, bijo pajudėti, kad netrukdytų.
Rytą atsikėlė sunkumu paširdžiuose. Kam man visa tai? Kiek vargo?
Tačiau lapelis ant šaldytuvo nedingo. Po pusryčių ištraukė iš spintos geriausią paltą, patikrino sagas, išsilygino šiltą šaliką, parinko patogius batus. Įsidėjo pasą, piniginę, akinius, vaistų nuo spaudimo ir buteliuką vandens.
Prieš išeinant atsisėdo minutei ant taburetės, pasiklausė savęs. Galva nesvaigo, kojos nedrebėjo. Na, nueisiu, tarstelėjo ir užtrenkė duris.
Iki stotelės netoli, bet ėjo lėtai, skaičiuodama žingsnius. Autobusas atvažiavo greitai. Viduje sausakimša, tačiau jaunas vaikinas užleido vietą. Padėkojo ir įsitaisė prie lango, laikydama rankinę ant kelių.
Kultūros centras buvo dvi stotelės nuo centro aukštas pastatas su kolonom, pilnas afišų. Prie įėjimo dvi moterys aptarinėjo kažką, mosuodamos rankomis. Viduje dulkių, seno medžio ir kažkokio saldaus kvapo iš bufeto mišinys.
Kasa dešinėj, už stiklo sėdėjo malonios išvaizdos moteris. Aldona ištiesė pasą, pasakė pasirinktą programą.
Senjorams taikoma nuolaida, vėl patvirtino kasininkė. Jums pasisekė, dar yra gerų vietų per salės vidurį.
Parodė schemą maži kvadratėliai žymėjo eiles. Aldona nelabai ką suprato, tik linktelėjo.
Kai išgirdo kainą, ranka truputį sudrebėjo. Ištraukė pinigus, perskaičiavo. Sekundei prisimerkė buvo noras apsisukti ir išeiti, bet už jos jau trypčiojo keli žmonės, nusičiaudėjo, ir ji, nežiūrėdama, padavė pinigus.
Štai jūsų abonementas, ištiesė tvarkingą kartonėlį su datomis. Pirmas koncertas po dviejų savaičių. Ateikite iš anksto.
Abonementas buvo stebėtinai gražus: viršelyje scenos nuotrauka, viduje tvarkingai išspausdintos programų antraštės. Atsargiai padėjo tarp paso ir receptų sąsiuvinio, kurį visada nešiojosi.
Išėjusi lauk, Aldona pajuto lengvą silpnumą kojose. Atsisėdo ant suoliuko prie įėjimo, atsigėrė vandens. Šalia du paaugliai rūkė, garsiai aptarinėjo muziką, apie kurią Aldona niekada nebuvo girdėjusi. Suvokė, kad jų kalbą girdi lyg svetimą.
Na štai, pagalvojo. Nusipirkau. Atgal kelio nėra.
Dvi savaitės prabėgo įprastais reikalais. Anūkai sirgo, ji juos slaugė, virė kompotą, matavo temperatūrą. Sūnus atnešė maisto, pasiėmė indus. Kelis kartus jau buvo rubrikoje išsiduoti apie abonementą, bet vis nukreipdavo kalbą apie ką kitą.
Pirmo koncerto dieną atsikėlė anksti. Pilve nerimas kaip prieš egzaminą. Iš vakaro paruošė vakarienę sūnui kad nereikėtų gaminti paskubom. Paskambino sūnui:
Šiandien vakare manęs nebus namie. Jei kas skambinkite iš anksto, pasakė.
O kur tu? nustebo.
Abejojo. Meluoti nenorėjo, bet sakyti bijojo.
Į kultūros centrą, tarstelėjo. Į koncertą.
Ragelyje pauzė.
Į kokį koncertą? Mama, tau to reikia? Juk ten jaunimas, triukšmas…
Ne diskoteka. Romanai.
O kas tave pakvietė?
Niekas. Pati nusipirkau abonementą.
Pauzė dar ilgesnė.
Mama… Rimtai? Juk žinai, kad dabar ne geriausi laikai, galėjai gi tuos pinigus… žinai.
Suprantu, pertraukė. Bet tai mano pinigai.
Tai pasakė netikėtai kietai, net saui. Suėmė telefoną rankoje, laukė reakcijos.
Na gerai, atsiduso Audrius. Tavo tai tavo. Tik jau tik žiūrėk, neperšalk, nedrysk paskui sau priekaištauti. Ir šiaip tavo amžiuj…
Mano amžiuj galima į renginį nueiti, atsakė. Nejaugi į kalną lipu.
Jis vėl atsiduso, jau švelniau.
Gerai jau, tik paskambink, kai grįši. Kad nesinervinčiau.
Žinoma, pažadėjo Aldona.
Dar ilgai pasėdėjo prie stalo, žiūrėdama į abonementą. Rankos kiek drebėjo. Jautėsi, lyg būtų padariusi kažką beveik maištingo. Bet nebesinorėjo atsitraukti.
Iki vakaro apsirengė: užsidėjo geriausią suknelę, tamsiai mėlyną, su tvarkingu apykakle, švarias pėdkelnes, patogius batelius. Plaukus šukavo ilgai, glostė išsitaršančias sruogas.
Lauke jau temo vitrinos spindėjo, stotelėje būriavosi žmonės. Priglaudė rankinę prie savęs viduje abonementas, pasas, skarelė, vaistai.
Autobuse buvo grūstis, kažkas netyčia užmynė ant kojos, atsiprašė. Aldona įsikibo į turėklą, skaičiavo stoteles. Išlipo reikiamoj stotelėj, atsargiai prasibrovė pro minią.
Prie kultūros centro stovėjo įvairiausio amžiaus žmonės: ir vyresni, ir moterys, ir keli jauni vyrukai džinsuoti. Aldona pajuto mažėjantį įsitempimą nebuvo čia pati vyriausia.
Cloakroome atidavė paltą, gavo numerėlį, kelias sekundes pasimetė, nebežinodama, kur eiti. Pamatė rodyklę Salė, nuėjo koridoriumi, laikydamasi turėklų.
Viduje prieblanda, virš eilių mažučiai šviestuvėliai. Prie durų moteris tikrino bilietus:
Šešta eilė, devinta vieta, pažiūrėjo į abonementą. Prašom eiti ten.
Aldona lėtai praėjo palei eilę, atsiprašydama, kai reikėjo pasikelti kitiems. Surado savo kėdę, atsargiai atsisėdo, pasidėjo rankinę ant kelių. Širdis plakė, bet jau ne iš baimės, o iš laukimo.
Aplink šnekėjosi žmonės, kas vartė programėles. Ir Aldona pavartė savąją. Romansų pavadinimai nieko nesakė, bet pabaigoje pamatė kompozitoriaus vardą, kurio melodijas kadaise girdėjo per Lietuvos radiją.
Salėje vis labiau pritemo, pasirodė vedančioji, pasakė keletą žodžių. Aldona beveik negirdėjo svarbiausia buvo tas keistas jausmas būti čia, kartu su kitais, o ne tiesiog namų virtuvėje.
Kai nuskambėjo pirmieji akordai, nugara perbėgo šiurpas. Dainininkės balsas buvo sodrus, šiek tiek užkimęs. Žodžiai apie meilę, išsiskyrimą, kelią kažkur toli viskas pasirodė pažįstama. Prisimindama, kaip kitame mieste, kitam amžiuje sėdėjo šalia mylimo žmogaus, kurio seniai nebėra.
Akys sudrėko, bet nesusigraudino. Tiesiog sėdėjo, gniaužydama rankinės kraštą, klausė. Ir kažkuriuo momentu pajuto, kaip kūnas atsipalaiduoja, kvėpavimas pasidaro ramus. Muzika pripildė erdvę, o tavo nuosava kasdienybė nustojo būti vien žodžiai apie rūpesčius ir taupymą.
Po pertraukos kojos truputį nutirpo, nugara paskaudo. Išėjo į fojė prasitempti. Kiti žmonės aptarinėjo programą, kas pirko pyragaitį ar arbatą. Aldona nusipirko mažą šokoladuką šiaip tai pasilepinti sau retai leistų.
Skanu, garsiai ištarė nulauždama gabalėlį.
Šalia stovėjo panašaus amžiaus moteris šviesiu kostiumėliu.
Geras koncertas, kreipėsi į Aldoną.
Labai, linktelėjo. Seniai bebuvau.
Ir aš, nusišypsojo kita. Viskas vaikai, sodyba… O dabar pagalvojau: jei ne dabar tai kada?
Apsikeitė keliais žodžiais apie programą, dainininkę. Suskambėjus varpeliui grįžo į salę.
Antroji dalis prabėgo greičiau. Aldona jau nebegalvojo apie pinigus, kiek kainuoja kiekvienas numeris. Tiesiog sėdėjo ir klausė. Koncertui pasibaigus, žmonės ilgai plojo. Ir ji kol delnai neskaudėjo.
Lauke oras pasirodė vėsus, bet gaivus. Eidama į stotelę, jautė lengvą nuovargį, bet širdyje tylų šilumą. Ne ekstazė, ne euforija, o žinojimas, kad kažką sau padarė nedidelio, bet savo.
Grįžusi pirmiausia paskambino sūnui:
Jau namie, patikino. Visai gerai.
Kaip ten buvo? Nesušalai?
Ne. Buvo… gera.
Jis patylėjo, tada tarė:
Svarbiausia, kad patiko. Tik žiūrėk, kad nepritauptum dar reikia taupyti remontui.
Prisimenu, nusišypsojo. Bet jau nusipirkau abonementą. Liko dar trys koncertai.
Trys? išgirdusi nustebo. Jei jau nusipirkai, lankykis. Tik atsargiai.
Po pokalbio ji pakabino paltą, padėjo rankinę į vietą. Užsiplikė arbatos, atsisėdo prie stalo. Abonementas gulėjo priešais krašteliai kiek apsitrynę. Perbraukė per jį pirštais, tada persirašė koncertų datas į kalendorių ant sienos, apibraukė ratuku.
Kitą savaitę, kai sūnus vėl paprašė pagalbos dėl rinkliavos, Aldona atidarė sąsiuvinį, ilgai žiūrėjo į skaičius. Tada tarė:
Galiu duoti tik pusę. Likusi dalis man pačiai reikalinga.
Kam? automatiškai paklausė.
Ji pažvelgė į sūnų nuvargęs veidas, tamsūs ratilai po akimis.
Sau, paprastai tarė. Man irgi reikia.
Jis norėjo kažką sakyti, bet numojo ranka.
Gerai jau, mama. Kaip nori.
Tą vakarą, likusi viena, išsitraukė iš spintos seną fotoalbumą. Vienoje nuotraukoje jauna, su šviesia suknele, filharmonijos fone kitame mieste. Rankose programėlė, veide nedrąsi šypsenėlė.
Ilgai žiūrėjo į tą veidą, bandydama sulyginti jį su tuo, kur mato veidrodyje. Uždarė albumą, padėjo atgal.
Ant šaldytuvo, šalia magnetuko, dar vieną lapelį prikabino. Užrašė: Kitas koncertas 15 d. Apačioje pridėjo: Nepamiršti išeiti anksčiau.
Jos gyvenimas nepasikeitė iš pamatų. Rytą taip pat verdavo sriubą, skalbdavo, eidavo į polikliniką, prižiūrėjo anūkus. Sūnus vis paprašydavo padėti kiek galėdavo, padėdavo. Bet kažkur giliai atsirado jausmas, kad yra ir jos laikas, ir mažų planų, kurių nereikia teisintis.
Kartais, nueinant pro šaldytuvą, pirštai savaime paliesdavo lapelį su data. Ir kaskart viduje kildavo tylus, užsispyręs jausmas ji dar gyva, ji turi teisę norėti.
Vieną vakarą versdama laikraštį pamatė skelbimą apie nemokamą anglų kalbos būrelį vyresnio amžiaus žmonėms vietos bibliotekoje. Užsiėmimai nemokami, būtina užsirašyti iš anksto.
Išplėšė puslapį, perlenkė ir padėjo šalia abonemento. Užsiplikė arbatos ir galvojo ar tai jau ne per daug drąsu?
Pirmiausia pabaigsiu savo romansus, nusprendė. O tada matysiu.
Laikraštį padėjo į sąsiuvinį, mintis apie naujas galimybes jau nebeatrodė tokia neįmanoma. Vakare, prieš miegą, prisiėjo prie lango, atitraukė užuolaidą. Kieme degė žibintai, taku ėjo paauglys su ausinėmis, berniukas spardė kamuolį.
Aldona stovėjo, ranka remdamasi į palangę, ir jautė, kaip krūtinę užlieja tylus, ramus šilumos jausmas. Gyvenimas tęsėsi daug rūpesčių, daug apribojimų. Bet tarp viso to atsirado vietos keturiems vakarams salėje ir, galbūt, naujiems žodžiams nepažįstama kalba.
Išjungė šviesą virtuvėje, nuėjo į kambarį, atsigulė, atsargiai užsitraukė antklodę. Ryt kaip visuomet: parduotuvė, skambučiai, ruošimas. Bet kalendoriuje jau buvo mažas ratukas, ir tas dalykas mažas, bet kažką labai svarbaus keitė, kad ir jei niekas kitas aplink to nepastebėdavo.
