Vėlai vakare tavo telefonas pabeldė. Atsiliepiau, ir iš kito telefono galo pasigirdo dukters balsas.
– Mama, aš Kerta. Žiauriai kas įvyko! Mano vyras mane atstūmė. Rytoj rytą atvažiuosiu pas jūs abu ir gyvensiu namuose.
– Kerta, klausyk, tau daugiau jokių tėvų, ir namų nėra.
– Ką? – įtūžusi perklausė mergina, – Ką tau darai?
Kaip tai nėra namas? Aš jūsų vienintelis dukra. Turiu teisę į butą! – Kerta šaukė į ragelį.
– Taip, – ramiai atsakiau, – Jokių butų tau nėra. Mes Jolinei suleidome butą, ji dabar čia šeimininkė, o mes tavęs ir nežinome. Nebesimesiojei.
Nebepaskambink! Kai viską sumetai, viską prarandate, – įsitempiau. Po visa, ką Kerta atsitikė, man buvo visiškai teisėta taip atsakyti dukteriai.
Stovėdama prie lango kažkaip nutilau, galvoje gimė mintis apie tai, kad ir mūsų istorija prasidėjo su telefoniniu skambukiu.
Pirmas išdygęs skambukas atskambėjo ankstyvą rytą. Suplasčiau jį iš pagalvės ir nuskubėjau prie telefono.
– Klausau!
Pro laidą pasigirdo tylus šnabždesys.
– Alu, alu, klausau. Kas ten?
– Milda, aš Veronika.
– Veronelė, kodėl mane pažadinsi. Ar nepamatėi, kiek jau valandų?
– Taip, žinau. Šiandien leidžiuosi į ligoninę, man reikia operacijos, bijau dėl dukterėkos. Prašau tave ir Nijolį, nepalikite Jolios, ji dar maža mergaitė. Neišduokite jos vaikų namuose.
Mano sesuo Veronika visą laiką buvo neprognozavimo žmogus, su stambia fantastika ir keistai elgėsi. Bet tai jau buvo per daug.
Perkimba telefoną, supratau, kad atsitiko kažkokia katastrofa, apie kurią dar negaliu rimtai galvoti. Linksėjau.
– Veronela, kodėl neatsakydei anksčiau, kodėl dabar? Kas atsitiko? Kur tave leidžiasi?
Veronika liovėsi po kelių metų, bet nieko nepasakojo. Paskutiniuoju mėnesiu skausmas sustiprėjo, ji prarado svorį, išsiskilino. Diagnozė buvo beviltiška.
Svarbu operational į sveikatos priežiūros įstaigą. Ji negalėjo sutikti su tuo, kad sesuo ją vėl apkraučia problemomis ir mažyčiu vaikystėje mergaite.
– Milda, operacijos išgyvenimo garantijų nėra, prašau, nepalikite Jolios.
Per valandą buvome ligoninėje, operacija dar nesidėjo, bet matyti Veroniką jau negalėjome. Koridoriuje sėdėjo, kaip skėpetas, mažoji Jolina. Prieš ją atėjau ir apsikabinau.
– Mamyčiai bus skaudėti? – su ašaromis akis paklausė mergytė.
– Ne, mama važiuos miegoti.
Po keturių valandų, pasirodė gydytojas ir pranešė, kad mano jauniausia sesuo mirė.
Surengėme Joliną namo. Įėjau į dukterėkos kambarį ir perduodamas, kad Veronika mirė, o mergaitė gyvens kartu su ja. Kerta į mane pažvelgė piktai, bet nutilo.
Po dešimties dienų ji išmetė Jolinos daiktus iš kambario ir nukorė, kad mergai nieko ten neberodytų.
Su dukra kalbėti buvo sunku, ji išlaikė savo poziciją, tariama nuolat išmes Jolinų žaislus, jei bus ten nuomojama. Norėdami vengti karos, atidavėme sūnelei sava savo kambarį, o patys persikėlėme į salės.
Jolina buvo sodybų mergaitė. Pastai Veronikai niekada nesužinojo, kas Jolinei tėvas. Dabar jų laimė priklauso tik nuo mūsų. Todėl niekada nevienodas paskyrimas tarp Kertos ir Jolinos. Jiems visiškai visos dukterėkos.
Proėjo laikas. Kerta baigė institutą, vedėsi. Jo vyras buvo naudingas žmogus ir jaunesnis už Kertą. nei vienas, nei kitas jai nesiskandintų. Per mėnesį išgirdo apie vestuves.
– Mama, prašau tikrai, kad tavo mėgstama sūnaite nevažiuos į vestuves. Noriu jos net nesimatyti.
– Kerta, taip netinkama, Jolina vis tiek tavo sesuo, neduoti įtekį – bijoti mus.
– Jos murzinos nėra vestuvėse! – ryžtingai pagrasė Kerta.
– Tuomet mes su tėvu irgi nevažiuosim.
– Tai puiku! Taip galima.
Aš įsivaizdavau vaikščiojančią palaidu, bet po to sugavau mintis apie tai, kad galim pasilinksminti Kuršėdaroje kuriame nors pakrito.
– Kaipgi Kertos vestuvės? – nustebo vyras.
– Neišlaikysime, mūsų nekviesti.
– Jolina padėk mums rasti kurortą.
– Mes žada važiuoti atsipalaiduoti? – paklausė Jolina.
– Taip, mieloji, galime išleisti šią sumą.
– Ura! – smagiai šaukė vaikė, apsukdama apie kambarį.
Likome trys. Jolina baigė vidurį ir turėjo eiti į studijas. Meistriškai tai atliko ir tapo architektūros mokslininke. Jolinei motina Veronika buvo puikus menininkas ir garsiai gerbiamas jos bendruomenėje. Jolina šeimą sekė.
– Arba perėmė tėvo pėdų. – tarė, įtariama, kad vienas žinomas miesto veikėjas yra Jolinei tėvas.
Aš tai nelaikiau. Jolina buvo mūsų dukra.
Po metų švenčiame Jolinos suaugimo dieną, ir tą patį vakarą vaikinui pradėjo blogai. Jis palinko veidu į priekį ir neteko sąmonės. Iškvičiau amataus pagalbos, Nijoliui nešė į ligoninę.
Gydytojas pranešė mums, kad situacija sunki. Mano vyras sirgo, ir tik vienas instuktavimo gali jam padėti. Gydytojai gali užsakyt tiek, kad jis būtų atseatito per trijų dienų laiką. Tiesa taip, kad už tai reikia atidėti apgailėtiną sumą. Buvo demoralizuota.
Skambinsiu Kerta, žinojau, kad jos vyras yra turtingasis žmogus ir gali pasiųsti mums paskolą.
Kabino ragelį Kerta. Paskambinau, jam papasakojau savo nelaimę.
– Kerta, sveika mažyč, paskambinau tau dėl tavo tėvo skausmo ir jis labai reikalingas vienas užsienio vaistų, kaina, kurios tikrai sunku ištarti. Norėčiau pasiskolinti nuo tave šią sumą.
Trumpas Kertos susimąstymas mane sužadino. Netrukdydama pakartočiau savo klausimą.
– Gerai, mama, suvažiuosiu su Vitalijumi ir vėl pas akį.
Vardinis skambukas labai laukė. Kerta tik išgirdo per valandą.
– Mama, žinai, ten, Vitalykas man parinko nuostabiai automobilį, jis labai gerai manęs tikės, ir negaliu išsivengti jo pasiūlymo. Arba jis man parinks automobilį, arba skolą jums duos.
– Kerta, mergelė, mes jums grąžinsime grynus pinigus, nebūk įtūžus.
– Mama, kalbi apie eilinį kalbų, kada mes jums visus paskirsime? Valandų po valandų, taip, kad man automobilis skausmingai nebūtų matyti.
– Klausai, Kerta, ką tu saki. Tavo tėvas gali mirti. jam reikia tavo pagalbos.
– Aš niekuo negaliu padėti. Paimkite paskolą paskutinėje valandoje. jums taip pat nėra siaubo.
Ragelis išsileido iš mano rankų. Man buvo baisu.
– Teta Milda, kas tau?
Jauna mergina šuoliavo prie manęs ir užkėlė prie kojų, kad nesidžiovelta. Aš verkiau visą laiką.
– Klausyk, teta Milda, parduokim mamą butą. Man tai sunku ten, net per kelias minutes sėdėti. Mums nereikia jo, tik pridegu pirmą, kad dėdė Nijolis būtų gyvas. Parduosim jį su sąlyga, jog likime apmokestinti. jums bus pakankama kapitalas.
– Meile, mes neturi savo teisių tokį sprendimą priimti, nes tai klotų tavo butą. Ką būtum pasakiusi tavo motinai, žinodama, kad buvau išnaudojus tavo gailestumi.
– Teta Milda, esi protinga moteris. Ar tavo motina galėtų pasakyti ką nors. Dėdė Nijolis kritikoje, jo gyvybė grėsminga. Tik tai svarbu. Ir dabar reikia sparčiai ir išmintingai priimti sprendimus. – sušuko Jolina.
Apsikabiau mergaitę, nesupratau, kaip ją dėkinti. Supratau, kad tai vienintelis būdas išgelbėti Nijolį.
Paskelbėme butą parduoti šį vakarą, kuris greitai išsisklaidė ir gerai sumomis.
Pirkėjas atidavė pirmąjį pinigą, kol pabaigoje buvo įtvirtinta dokumentacija, mums suapmokestinti buvo reikalingas vaistas.
Jis atėjo po dvejų dienų. Vaistai padėjo. Mūsų Jolina išgelbėjo Nijolio gyvybę. Po mėnesio Nijolis visai atsikėlė ant kojų. Mūsų laimė nebuvo ribos.
Po to, kai Nijolis pakilo, sprendėme perleisti butą Jolinei. Patekome į notarijus ir pradėjo perduoti dokumentაtos dukterėkai. Mergina buvo mums labai pateisinusi. Likusį pinigą padėjo depozitą.
Mums gyvenant kartu, linksėdami gyvenimui, gauna naktinį skambutį.
Tai skambėjo Kerta, rengdamasi grįžti namo. Vitalijas ją atstūmė ir išstūmė iš namų.
Atsakiau neigiamai.
– Mums yra tik viena dukra Jolina. – atsiprašiau jam ir įkišau ragelį.
Per kelias metus Jolina vedėsi. Studijavimo Stasas žemės ūkio specialistas. Jis turėjo didelį sodą kaimo. Jo ūkis buvo sėkmingas ir daug pelnė. Jis galvojo apie padidinęs konсервиų gamybą.
Mergaitė kvietė mus pereiti gyventi su jais, bet nusprendėme, kad būtų geriau, jei mes tik keletą kartų per savaitę apsilankytume.
Mūsų gausus, gražus ir pakartotinis kambarys visada laukė. Nijoliui ir Stasui susibūrė, dažnai vaikščiojo į žuvį. Nijolis ką tik galėtų padėti jam atsikurti veiklos. Jolina sukūrė konсервиų gamybos planą. Visi mačėme nuolat dvasią, visiškai draugišką šeimą, nors ir ne visuomet kartu. Apie dukters Kertos dažnai prisimindavome tik jos vestuvės, tą patį vakarą nuvykim į Kuršėdaroje kurortą, tą patį, į kurį kadaise žingsniavo. Keliones padavė Jolina. Kartais ji mus lydėjo.
Kiekvieną kartą šią dieną galvojau apie tai, kad galėjau užauginti savo dukterę savo jaunystėje egoistine, kuri mums gyvenimą statė žemiau elitinio automobilio. O Jolina, sodybų mergaitė, prarandanti motiną taip anksti, mums viską vertino. Griebėsi visko, ką tik turi, radamos mūsų laimę.
Vėlyvą vakarą skambučio garsas privertė mane sušalti. Aš pakėliau ragelį ir išgirdau dukters balsą.
