Vestuvių kortežas vos spėjo sustoti prie šuns. Bet kas galėjo pagalvoti!

Vestuvinė kolona vos spėjo sustoti prieš šunį. Bet kas galėjo pagalvoti…
Dievuliau, tik nepavėluoti! Gabija jau trečią kartą per pastiases penkias minutes pažiūrėjo į laikrodį. Tomas, ar tikrai suspėsime?
Vestuvinio limuzino vairuotojas raminančiai nusiūjo per veidrodėlį:
Nesijaudink, Gabija. Viskas pagal grafiką.
Grafikas. Šis žodis jau buvo atsibodęs. Paskutinius du mėnesius kalbėjo tik apie jį. Ceremonijos laikas, nuotraukų grafikas, pobūvio tvarkaraštis viskas suplanuota iki minutės.
Jonas, jos jaunikis, reikalavo, kad vestuvės būtų idealios. Nė vieno sutrikimo, nė vienos klaidos. Jis iš viso mėgo, kai viskas vyksta pagal planą. Turbūt įtakojo jo darbas finansų direktoriaus pareigose ten be tvarkos neįmanoma.
Gabija nusisuko į Joną. Jis sėdėjo šalia, įsikabinęs į telefoną matyt, dar kartą tikrino, ar viskas vyksta pagal tvarkaraštį.
Keista. Kai jie susipažino prieš trejus metus, jis atsrodė visai kitoks. Gyvesnis, kaip sakant.
Jų pirmas susitikimas buvo visiškas planavimo priešingybė. Ji vėlavo į darbą ir atsitiktinai į bėgį susidūrė su juo kavinės durų skydelyje, apipilusi jo baltą marškinį kava. O jis vietoje to, kad supyktų, nusijuokė ir pasiūlė išgerti dar vieną puikų kavos puodelį kartu.
Gabija nusišypsojo, prisimindama tą dieną. Kaip seniai tai buvo…
Stabtelėjimas suvirpino orą. Gabiją staigiai nuvėlė į priėkį laimei, saugos diržas išlaikė.
Kas atsitiko?! iš siaubo sušuko ji.
Šuo, atodūsčiojo vairuotojas. Ant kelio. Nespėjau.
Širdis praleido plakimą.
Gabija iššoko iš mašinos, nepaklaususi, kai Jonas sušuko: Kur tu? Suknelę susitepsi!
Prieš pat limuzino priekį ant asfalto gulėjo didelis gelsvai rudas šuo. Jis nejudėjo.
O Dieve, sušnibždėjo Gabija, prisiartindama. Ar jis gyvas?
Vairuotojas nusilenkė prie šuns:
Kvėpuoja. Bet be sąmonės.
Reikia skubiai ve