Viena pažyma Raktas nuo mamos buto gulėjo pas Sergejų striukės kišenėje, šalia čekio už gautą avansą. Jis pirštais jautė popieriaus kraštus per audinį, tarsi taip galėtų laikyti situaciją savo rankose. Po trijų dienų notarų biure turėjo būti pasirašyta buto pirkimo–pardavimo sutartis, pirkėjai jau pervedė šimtą tūkstančių, o brokerė kas vakarą siuntė žinutes su priminimu apie terminus. Sergejus jai atsakydavo trumpai, be jaustukų, ir pastebėjo, kad skaito tuos priminimus kaip grasinimus. Jis užlipo penkiais aukštais sename Vilniaus daugiabutyje, be lifto, sustojo prie durų, atsikvėpė ir tik tada paspaudė skambutį. Mama atidarė ne iš karto. Už durų pasigirdo šlepsėjimas, paskui spragtelėjo spyna. – Sergiuk, tu? Palauk… grandinėlę… – ji kalbėjo garsiau, nei reikia, balsas įtemptas – tarsi iš anksto teisintųsi. Sergejus nusišypsojo kaip mokėjo ir parodė maišelį. – Atnešiau produktų. Ir sutartį dar kartą pažiūrėsim. – Sutartį… – mama atsitraukė į koridorių, praleido jį. – Aš prisimenu. Tik nespausk. Bute buvo šilta, radiatoriai kaitino, ant taburetės prie durų gulėjo tašytė su vaistais. Ant virtuvės stalo buvo pusiau suvalgytas obuolys, šalia užrašų knygelė, kur mama didelėmis raidėmis rašė: „Išgerti vaistus“, „Paskambinti į seniūniją“, „Ateina Sergiukas“. Sergejus išdėliojo produktus, sudėjo pieną į šaldytuvą, patikrino, ar sandariai uždarytas. Mama stebėjo, lyg tai būtų dalis sandorio. – Ir vėl ne tą duoną nupirkai, – tarstelėjo be piktumo. – Kitos nebuvo, – atsakė Sergejus. – Mama, tu prisimeni, kodėl parduodam? Mama atsisėdo, sudėjo delnus ant kelių. – Kad man būtų lengviau. Kad nereikėtų lipti tiek laiptų. Ir kad jūs… – ji užsikirto, lyg žodis „jūs“ buvo per sunkus. – Kad jūs nesipyktumėt. Sergejus pajuto kylantį susierzinimą – ne dėl jos, dėl pačios frazės. Juk jie pykdavosi, tik tyliai, telefonu, kad mama negirdėtų. – Mes nesipykstam, – sumelavo jis. – Mes sprendžiam. Mama linktelėjo, bet žvilgsnis buvo atkaklus, aiškus. – Aš noriu pamatyti naują butą prieš pasirašydama. Tu žadėjai. – Rytoj nuvažiuosim, – tarė Sergejus. – Ten pirmas aukštas, kiemas, parduotuvė šalia. Jis išsitraukė dokumentus: preliminarią sutartį, čekį, registrų centro pažymą, pasų kopijas. Viskas tvarkingai sudėta į segtuvą, tarsi tvarka popieriuose galėtų aprėpti tvarką šeimoje. – Kas čia? – mama palinko prie vieno lapo, kurio Sergejus neprisiminė. Plonas lapelis su poliklinikos spaudu ir gydytojo parašu. Viršuje – „Pažyma“. Žemiau – formuluotės, nuo kurių Sergejui išdžiūvo burna: „stebimos pažinimo funkcijų mažėjimo požymiai“, „rekomenduojama apsvarstyti globos klausimą“, „galimas apribotas veiksnumas“. – Iš kur tai? – pasiteiravo jis, bandydamas kalbėti ramiai. Mama pažvelgė į lapą kaip į svetimą. – Čia… man davė. Poliklinikoj. Galvojau, kad sanatorijai. – Kas davė? Kada? Mama pagūžčiojo pečiais. – Buvau su… – ieškojo žodžio. – Su Paulium. Sakė, reikia patikrinti atmintį, kad niekas neapgautų. Sutikau. Ten moteris registratūroj liepė pasirašyti, tai ir pasirašiau. Neskaičiau, akinių neturėjau. Sergejui galvoje ėmė dėliotis vaizdas, nuo kurio tapo dar blogiau. Jaunesnysis brolis Paulius jau kelis mėnesius kartojo: „Mama negali viena, viską pamiršta, ją apgaus.“ Kalbėjo rūpestingai, bet visuose žodžiuose girdėjosi nuovargis. – Mama, supranti, ką tai reiškia? – Sergejus pakėlė pažymą. – Kad aš… – mama nuleido akis. – Kad aš kvaila? – Ne. Tai reiškia, kad kažkas pradėjo tvarkyti popierius, kad tu negalėtum pati pasirašyti. Kad už tave viską spręstų. Mama staiga pakėlė galvą. – Aš ne vaikas. Sergejus matė, kaip virptelėjo jos lūpos. Ji neverkė, bet akyse pasirodė drėgmė – kaip nuoskauda, kurios negalima rodyti. – Prisimenu, kur mano pinigai, – pasakė greitai. – Prisimenu, kaip į mokyklą vedžiau. Prisimenu, kad butas mano. Nenoriu, kad mane… – nebaigė sakinio. Sergejus atsargiai padėjo pažymą atgal į segtuvą, tarsi tai būtų karštas daiktas. – Aš viską išsiaiškinsiu, – tarė. – Šiandien. Jis išėjo į balkoną paskambinti broliui. Ten – mamos agurkų stiklainiai, tušti, švarūs, tvarkingai sudėti į dėžę. Sergejus pastebėjo – dangteliai atskirai, kruopščiai. Mama galėjo pamiršti, kur padėjo akinius, bet stiklainiai ir dangteliai pas ją buvo savo vietose. Paulius atsiliepė iškart. – Tai kas ten? – balsas energingas, toks būna, kai nori atrodyti užtikrintas. – Tu vedi mamą į polikliniką? – paklausė Sergejus. Pauzė. – Taip. Tai kas? Juk sakiau – reikia. Ji blaškosi, pats matei. – Mačiau, kad pavargsta. Tai ne tas pats. Žinai, kad jai išduota pažyma apie globą? – Nedramatizuok. Tai rekomendacija. Kad notarui būtų ramiau. Dabar laikai tokie, visi saugosi nuo sukčių. Sergejus suspaudė telefoną. – Notaras nesikabinėja, o tikrina veiksnumą. Jei kortelėje parašyta „galimas apribotas“, sandoris gali neįvykti. – O jei įvyks, kas nors apskųs. Nori po to tampytis po teismus? – Paulius kalbėjo greitai, tarsi iš anksto paruošęs argumentus. – Noriu, kad viskas būtų švaru. – Švaru – kai mama supranta, ką pasirašo. O ne kai jai įkiša lapą be akinių. – Vėl viską ant manęs? – balse – pyktis. – Aš kasdien važiuoju, matau, kaip ji pamiršta užsukti dujas. Sergejus prisiminė, kaip vakar mama skambino paklausti, kokia šiandien diena. O paskui tiksliai pasakė avanso sumą ir paklausė, ar jų neapgavo su čekiu. – Šiandien važiuoju į polikliniką, – tarė Sergejus. – Ir pas notarą. Ir tu ateisi vakare. Kalbėsim prie mamos. – Prie mamos negalima, ji nervinasi. – Prie mamos galima. Tai apie ją. Sergejus grįžo į virtuvę. Mama sėdėjo sudėjus rankas, žvelgė pro langą, tarytum ten galėtų rasti atsakymą. – Tik nesupyk, – pratarė ji, neatsisukdama. – Paulius geras. Jis tiesiog bijo. Sergejus pajuto, kaip viduje kažkas pasislenka. Mama gynė brolį net dabar. – Ne ant jo pykstu, – tarė. – Pykstu, kad tavęs neatsiklausė. Surinko dokumentus, pažymą įdėjo į atskirą segtuvą, įdėjo į krepšį. Prieš išeidamas dar kartą patikrino, ar dujos išjungtos, langai uždaryti. Mama palydėjo iki durų. – Sergiuk, – tarė tyliai. – Tik nepardauk mano buto bet kam. – Niekam, – atsakė. – Ir tavęs niekam. Poliklinikoje Sergejus praleido du valandas. Iš pradžių eilė registratūroje, paskui kabineto paieška ir paaiškinimai, kodėl jam reikia informacijos. Registratorė su pavargusiu veidu tarė: – Medicinos paslaptis. Tik pagal įgaliojimą. – Tai mano mama, – bandė neskubėti. – Ji nesupranta, ką pasirašė. Reikia bent žinoti, kas inicijavo įrašą. – Tegul pati ateina, – atkirsdama užbaigė. Sergejus išėjo į koridorių, surinko mamos numerį. – Mama, gali dabar atvažiuoti? – paklausė. – Dabar? – nustebimas ir nerimas. – Aš… nesu pasiruošusi. – Atvažiuosiu, padėsiu apsirengti, – tarė. – Tai svarbu. Parvažiavo atgal, vėl užlipo penktą aukštą, padėjo apsivilkti paltą, rado joj akinius ant palangės – „kad nepamirščiau“. Mama ėjo lėtai, laikėsi už turėklų, bet žingsniai buvo tvirti. Poliklinikoje vėl eilė. Mama žiūrėjo į žmones, į plakatus apie prevenciją, tarytum mažėtų. – Lyg mokinė, – pratarė, kai priėjo prie registratūros. – Tu suaugusi, – atsakė Sergejus. – Tiesiog taip sistema veikia. Su mama registratūra tapo švelnesnė. Moteris paėmė pasą, kortelę, surado jos dokumentus. – Lankėtės pas neurologą prieš dvi savaites, – tarė. – Ir pas psichiatrą pagal siuntimą. Mama krūptelėjo. – Pas psichiatrą? – perklausė. – Man niekas nesakė. – Čia standartinis patikrinimas dėl atminties, – greitai pridėjo registratorė, bet balse nebuvo užtikrintumo. Sergejus paprašė išrašo ir pažymos kopijos. Atsakė neigiamai, bet leido mamai pasiimti išrašą notarui. Mama pasirašė prašymą – šį kartą su akiniais, skaitė kiekvieną eilutę lėtai. – Štai, – padavė registratorė lapą. – Kreipkitės pas vedėją, jei klausimų. Vedėjos kabinetas užrakintas, ant durų lapas: „Priėmimas nuo 14:00“. Buvo 12:30. – Nespėsim, – tarė mama, balse – palengvėjimas, tarsi atidėjimas gelbėtų. – Spėsim, – tarė Sergejus. – Palauksim. Sėdėjo laukiamajame ant suoliuko. Mama laikė išrašą rankose kaip bilietą, kurį gali atimti. – Sergiuk, – tarė, nežiūrėdama į jį. – Tikrai kartais susimaišau. Galiu pamiršti, kad valgiau. Bet nenoriu, kad mane… nurašytų. Sergejus žiūrėjo į jos rankas. Oda plona, venos matosi, bet pirštai vis dar vikrūs. Prisiminė, kaip vaikystėje mama rišdavo jam šaliką – ir kaip jis tada pats gėdijosi savo bejėgiškumo. – Niekas tavęs nenurašys, jei pati nesutiksi, – tarė. – O jei nesuprasiu, kam sutinku? Šis klausimas skaudino labiau nei pažyma. – Tada aš būsiu šalia, – atsakė Sergejus. – Ir padarysim taip, kad suprastum. Vedėja priėmė 14:20. Moteris apie penkiasdešimt, tvarkinga, kalbėjo ramiai. – Jūsų mamai nėra teismo sprendimo dėl neveiksnumo, – pervertė kortelę. – Yra gydytojo įrašas apie galimą pažinimo funkcijų sumažėjimą ir rekomendacija kreiptis globai. Tai nesuteikia teisės drausti pasirašyti sandorių. – Bet notaras pamatys ir atsisakys, – sakė Sergejus. – Notaras sprendžia būklę sandorio metu, – atkirto vedėja. – Jei kyla abejonių, gali prašyti psichiatro išvados arba dalyvavimo gydytojo sandorio metu. Pažyma pati savaime – ne draudimas. Mama sėdėjo suspaudusi rankinuką. – O kas prašė rašyti apie globą? – paklausė Sergejus. Vedėja įdėmiai žiūrėjo. – Kortelėje: „Lydintis sūnus“. Pavardė nenurodyta. Gydytojas rašė pagal testų rezultatus. Niekas oficialiai „neprašo“. Sergejus suprato, kad toliau spausti beprasmiška. Čia viskas atrodo kaip rūpestis, tvarkingai įformintas. Pilkos zonos – ten, kur mama pasirašo neskaitant. Grįžtant namo mama pavargo, bet stengėsi laikytis. Autobuse staiga tarė: – Paulius bijo, kad butą parduosiu bet kam ir liksiu gatvėje. – Jis bijo, – atsakė Sergejus. – O tu ko bijai? Ilgai neatsakė. Jis bijojo, kad sandoris žlugs, pirkėjai per teismus išsireikalaus avansą, praras kitą butą, o mama liks tame laiptinėje dar metams. Bet labiausiai bijojo, kad mama šeimos akyse nustos būti žmogumi ir taps „rūpesčio objektu“. – Bijau, kad nustoja klausti tavęs, – tarė. Vakare atėjo Paulius. Nusiavė batus, nuėjo į virtuvę kaip į namus. Mama padėjo lėkštes, iš šaldytuvo išėmė salotas. Sergejus pastebėjo, kad ji elgiasi ramiai, tarsi tai įprasta vakarienė. – Mama, kaip tu? – Paulius prisiartino, pabučiavo į skruostą. – Gerai, – atsakė trumpai. – Sužinojau, kad buvau pas psichiatrą. Paulius sustingo, žvilgtelėjo į Sergejų. – Nenorėjau išgąsdinti, mama. Visi dabar tikrina. – Manęs netikrino, – tarė mama. – Mane vedė. Sergejus padėjo išrašą ant stalo. – Pauliau, supranti, kad toks įrašas gali sužlugdyti sandorį? – paklausė. – Supranti, kad be jo gali būti pavojinga? – atkirto Paulius. – Notaras turi matyti, kad viską padarėm teisingai. Nenoriu, kad kas nors sakytų: „Seniutė nesuprato.“ – Ji supranta, – tarė Sergejus. – Šiandien supranta, rytoj – ne, – Paulius kalbėjo garsiau. – Pats matei. Ji pamiršta. Gali pasirašyti bet ką. Mama delnu trinktelėjo per stalą – ne stipriai, bet garsiai. – Nepasirašysiu „bet ko“, – tarė. – Pasirašysiu, ką paaiškins. Paulius nuleido akis. – Mama, labai pavargau, – tyliai. – Bijau, kad paskambins ir privers pervesti pinigus. Mačiau, kaip kaimynę apgavo. Nenoriu, kad taip būtų su tavimi. Sergejus išgirdo ne godumą, o baimę. Bet baimė nesuteikia teisės spręsti už mamą. – Darykime kitaip, – tarė Sergejus. – Ne globa, ne „neveiksnumas“ – einam pas notarą iš anksto, be pirkėjų. Mama su akiniais, ramiai. Notaras kalbasi su ja. Jei reikia – psichiatro išvadą, kad supranta sandorio esmę. Dėl įgaliojimo – tik konkretiems veiksmams, su apribojimais. Pinigai iš pardavimo patenka į sąskaitą, kur yra du parašai – mano ir mamos. Arba mamos ir Pauliaus. Kaip mama nuspręs. Paulius pakėlė galvą. – Ilgai. Pirkėjai nelauks. – Jei nelauks, – tegul išeina, – tarė Sergejus. Savaime išsprūdo, mama kiek krūptelėjo. – Neparduosiu buto tokiu būdu, kad mamą paskelbtų neveiksnia. Mama žvelgė, ir jos žvilgsnyje – nauja: padėka ir baimė. – Sergiuk, – tyliai. – O jei prarasim pinigus? Sergejus atsisėdo šalia. – Prarasim avansą, – sąžiningai. – Gal laiką. Bet jei sutiksim su globa dėl greičio, vėliau „neišsiplausim“. Gyvensi, kaip prižiūrima, ir kiekvienas žingsnis bus „dėl saugumo“. Paulius suspaudė kumščius. – Galvoji noriu ją pažemint? – paklausė. – Galvoju, kad nori kontroliuoti iš baimės, – tarė Sergejus. – Ir nesudėtinga. Paulius staiga atsistojo. – Nesudėtinga? Pats pabandyk. Tu atvažiuoji kartą per savaitę ir mokai mane rūpintis. Sergejus irgi atsistojo, bet sustojo. Matė, mama susitraukė, tarsi ginčas būtų šlepsnis. – Stop, – tarė. – Ne apie tai, kas daugiau. Apie tai, kad mama – sprendimo centre. Mama, nori, kad Paulius turėtų teisę pasirašyti už tave? Mama tylėjo. Tada tarė: – Noriu, kad abu būtumėt šalia, kai pasirašau. Ir man sakytų tiesą. Net jei ji nemaloni. Sergejus linktelėjo. – Taip ir bus. Kitą dieną Sergejus vienas nuėjo pas notarą su išrašu ir pažyma. Notarų biuras – senamiestyje, laiptai blizga nuo žmonių kojų. Notaras, vyras su akiniais, peržiūrėjo dokumentus. – Pažyma nėra pagrindas atmesti. Bet rekomenduoju sandorį vykdyti dalyvaujant psichiatrui arba gauti išvadą. Ir būtinai dalyvaujant jūsų mamai. Jokio „įgaliojimo“ tokioms situacijoms. – Pirkėjai laukia, – tarė Sergejus. – Pirkėjai visada laukia, – atkirto notaras. – O paskui nebelaukia. Jus spręskite. Sergejus išėjo, paskambino brokerei. – Perkeliame sandorį, – tarė. – Kiek laiko? – balsas atvėso. – Dvi savaitės. Reikia gydytojo išvados. – Pirkėjai gali atsisakyti. Avansą teks grąžinti. – Tada grąžinsim, – atsakė, nustebęs savo ramybe. Vakare informavo mamą ir Paulių. Paulius keikėsi, kalbėjo apie „prarastą šansą“, „viską sugadinai“. Paskui nutilo, išeidamas užtrenkė duris ne stipriai, bet kad koridoriuje sustingo pakaba. Mama sėdėjo virtuvėj, sukinėjo rašiklį. – Jis neateis? – paklausė. – Ateisin, – tarė Sergejus. – Tiesiog reikia laiko. – Man irgi? – paklausė mama. Sergejus suprato, kad ji klausia ne apie laukimo laiką, o apie likusį gyvenimo laiką – kiek iš jo bus „prižiūrima“. – Tau irgi reikia laiko, – tarė. – Ir teisės. Po savaitės su mama nuėjo pas psichiatrą privačiai, kad negaištų. Mama jaudinosi, bet laikėsi. Gydytojas kalbėjo ramiai, klausė apie dieną, vaikus, sandorio esmę. Mama suklydo dėl skaičiaus, bet tiksliai paaiškino, kad parduoda butą, kad pinigai – naujam būstui ir gyvenimui. Išvada – ant rankų. Sausa: „Būklė leidžia suprasti veiksmų prasmę ir juos valdyti.“ Sergejus laikė lapą kaip skydą ir tuo pačiu jautė kartėlį, kad mamos teisę būti savimi teko įrodinėti spaudu. Pirkėjai galų gale atsisakė. Brokerė parašė: „Rado kitą variantą.“ Paskui: „Avansą grąžinkite iki penktadienio, kitaip – pretenzija.“ Sergejus pervedė pinigus, dalį nuėmęs iš savo santaupų. Tai skaudėjo, bet nesugriovė. Paulius neskambino tris dienas. Paskui atėjo vakarais, be įspėjimo. Mama atidarė, Sergejus koridoriuje girdėjo balsus. – Mama, atleisk, – tarė Paulius. – Padauginta buvo. – Ne mane įžeidei, – atsakė mama. – Išgąsdinai. Paulius įėjo į virtuvę, atsisėdo priešais Sergejų. – Galvojau darau teisingai, – tarė. – Nenorėjau, kad ją kas nors… – Suprantu, – tarė Sergejus. – Dabar – visos popieriai tik prie jos ir mūsų. Jei bijai – sakyk tiesiai, o ne pro pažymas. Paulius linktelėjo, bet akyse liko užsispyrimas. – O jei ji visai… – sakinio nebaigė. Mama pažvelgė ramiai. – Tada spręsite abu, – tarė. – Kol aš gyva ir suprantu – noriu, kad manęs klaustų. Sergejus matė, kad šeima netapo draugiška. Nuoskaudos neištirpo, tiesiog nusėdo kaip sunkus dumblas. Sandoris žlugo, reikėjo grąžinti pinigus, naujas butas „nuėjo“. Bet segtuve atsirado kiti dokumentai: ribotas įgaliojimas Sergejui apmokėti komunalines ir tvarkyti banką, mamos sutikimas dėl bendros sąskaitos ir klausimų sąrašas, kurį pati parašė didele rašysena notarui. Vėlai vakare Sergejus rengėsi išeiti. Mama palydėjo iki durų kaip visada. – Sergiuk, – tarė ir padavė antrą raktų ryšulį. – Imk antrą komplektą. Tik ne todėl, kad nepajėgsiu, o kad ramiau. Sergejus paėmė raktus, pajuto šaltą metalą delne ir linktelėjo. – Taip ramiau, – pasakė. Išėjo į laiptinę ir nesileido iškart žemyn. Už durų girdėjosi mamos žingsniai, paskui spragtelėjo spyna. Sergejus stovėjo ir suprato: tiesa atsiskleidė ne iki galo. Kas tiksliai poliklinikoj parašė tą pažymą, kodėl niekas nepaaiškino mamai, ką pasirašo, kur baigiasi rūpestis ir prasideda valdžia – visa tai dar gali iškilti. Bet dabar mama turėjo balsą, patvirtintą ne tik žodžiais, bet ir jų bendrais veiksmais. Ir to jau taip lengvai neatims.