Vienas padavėjas pavaišino pietumis dvi našlaites. Po dvidešimt metų jie jį vėl sutiko… Neįtikėtina dviejų našlaičių, padavėjo ir stebuklo, įvykusio po dvidešimties metų, istorija

Toli už miesto, smulkiam Kauno priemiestyje, vadinamame Kulautuvoje, žiemą buvo ypač atšiauri. Pūgos apklojo namus baltais gaubtais, tyla lėtai užgulė pasaulyje lyg sniegas užmestų minkštą, ledinį kokoną, prarydamas kiekvieną garsą. Langus puošė subtiliai išausti ledo raštai, o tuščia gatvė drebėjo nuo šaltų vėjų gūsių, kurie atrodė kaip tylūs ilgai prarastų prisiminimų šnabždesiai.

Termometrai rodė minus 28 laipsnius šaltą žiemą, kokios nebuvo jau penkiolika metų. To atšiauraus kraštovaizdžio šešėlyje stovėjo mažas pakelės užkandiniukas Prie Kelio. Puse šviesos, keturias valandas tyloje po paskutinio lankytojo, prie nuvalyto stalo stovėjo vyras. Jo rankose buvo sunkaus darbo ženklų raukšlės ir atspaudai, palikti nuo kasdienio mėsos kapojimo ir bulvių lukštų. Per daug kartų plautas prijuostė liudijo apie šimtus su meile pagamintų patiekalų: sriubų, virtų pagal senelės receptą, maltų karbonadų, sultingo troškinto su alyvuogėmis.

Tada išgirdo tylų žvangėjimą beveik šnibždančią seno, žalvarinio durų varpelio garsą, kuris sveikino lankytojus jau trisdešimt metų. O už jo du vaikai. Sušalę, iki kaulų permirkę, išbadėję ir išsigandę: berniukas apsirengęs per didelį, sudriskusį paltą ir mergaitė ploname rožiniame palaidinukėlyje, kuris atrodė kaip pernelyg trapus šiam šaltam vakarui.

Jų pirštai paliko drėgnus, beveik dvelkiančius atspaudus užtvinusiame stikle. Tai buvo akimirka, kuri galėjo pakeisti viską geraširdiškumo gestas, kuris galėjo vieną dieną atnešti šviesą, bet tada dar niekas to nežinojo.

Vardu jis buvo Jonas Petraitis, ir į Kulautuvą atvyko tik su metų trukmės planu. Dvidešimt aštuoneriuose jis svajojo tapti prestižinio restorano Vilniuje virėju, o vėliau atsidaryti savo vietą, galbūt Gedimino prospekte ar Užupyje, kur skambėtų gyva muzika ir patiekiami skanėstai iš viso pasaulio, pavadintą Auksine Šaukštu. Bet likimas turėjo kitokius planus. Staigi motinos mirtis sutrikdė jo sumanymus; jis metė darbą Metropolio restorane ir grįžo į gimtąjį miestelį. Jo mažoji pusbrolė Aušra, ketverių metų mergaitė su auksiniais garbanais ir mėlynomis akimis, liko našlaitė, kai jos motiną suėmė. Skolos augo kaip lavina sąskaitos, paskola operacijai, išlaikymo mokesčiai, kuriuos reikalavo vaiko tėvas o svajonės tolsta kiekvieną dieną.

Taip jis gavo darbą vienutėje pakelės kavinėje kaip virėjas ir padavėjas. Savininkė, geraširdė, bet skursta moteris, Ona Didžiulienė, mokėjo jam vos tūkstantį litų per mėnesį sumą, kuri net tais laikais buvo menka. Nors prestižo čia nebuvo, darbas buvo doras. Keldavosi penktą ryto, kad iki atidarymo septintą suspėtų iškepinti koldūnus; tie su mėsa dingo iš lentynų greičiau, nei kas spėtų ištarti karšti kaip koldūnai.

Miestelyje, kur gyventojai praeidavo vienas pro kitą lyg rudens lapai, jo atmintis tapo gelbėjimo ratu: jis atsimindavo, kad Marija Kazlauskė geria arbata su citrina, bet be cukraus; kad sunkvežimio vairuotojas Petras visada užsisakydavo dvigubą porciją grikių su troškiniais; kad mokytojas Vytautas po trečios pamokos reikdavo stipraus kavos.

Žiema šimtmečio ir vienas vakaras, kuris pakeitė viską
Buvo šeštadienis, vasario 23 Kariuomenės diena. Dauguma vietų uždarytos anksčiau, bet Jonas liko. Jautė, kad kažkam gali prireisti šilto maisto ir prieglobsčio. Ir jis neklydo: prie durų stovėjo vaikai berniukas niūriame paltėlyje, mergaitė ploname marškiniukėlyje, abu drebantys nuo šalčio, iki kaulų permirkę. Jų žingsnis už durų buvo netikras, o akys piltos pavojaus ir vienatvės.

Jonas pajuto ką daugiau nei gailestį jis pajuto, kad tai jo paties atspindys. Vaikystėje pats išgyveno klajones ir badą: tėvas dingo, motina dirbo trimis darbais, kad juos išlaikytų. Alkis kramtė pilvą, lyg norėdamas praryti visas viduris. Be abejonės pakvietė vaikus į vidų:

Ateikite, vaikai. Čia šilta. Nebijokite.

Pasodino juos prie šilčiausio staliuko prie radiatoriaus, padavė dvi lėkštes karštų barščių pagal senelės receptą burbuliuojančių ir garuojančių, su tamsaus duonos riekele ir grietine. Valgykite, nesiūbuokite, tarė jis, o vaikai pradėjo valgyti, lyg niekada nebūtų patyrę šio jausmo.

Berniukas nulaužė duonos gabalą ir padavė seseriai: Čia, Gabrute, sušnibždėjo. Skanu? Valgyk be baimės. Mergaitė paėmė šaukštelį, jos pirštai drebėjo; jos nagai, nukramtyti streso, liudijo apie kančią.

Jonas apsimeta, kad plauna indus, o jo akys apsiveria ašaromis. Po valandos paruošė jiems kelionės maisto sumuštinius su sūriu ir dešra, obuolius, sausainius, termoso puodelį su karšta saldžia arbata ir nekrečia

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

5 × 4 =

Vienas padavėjas pavaišino pietumis dvi našlaites. Po dvidešimt metų jie jį vėl sutiko… Neįtikėtina dviejų našlaičių, padavėjo ir stebuklo, įvykusio po dvidešimties metų, istorija