Vienintelė gyvybė
Karštis degino Morką iš vidaus. Tai nebuvo pirmas kartas, bet prieš penkiolika dienų katė rado liekanų mažos, šiltos žolių, kurias jau pirmasis, nepatyręs šaltas vėsulys švelniai palietė. Morka suvalgė visas žoleles, grąžindama į savo pilvas šaknis iki pat žemės gilumos. Staiga ja pasijuto lengviau, beveik pamiršo, kaip ankščiau buvo blogai. Ir vėl…
Kitos žolės nerado, ir, net jei rastų, jos nepadėtų. Tačiau šis vaistinis augalas galėjo bent laikinai nuraminti šį nepakartojamą, naikintinį karštį, sklindantį iš gilios pilvo ląstelės iki pilvo dugno.
Kas sako, kad katė turi devynias gyvybes? Ji turi tik vieną maža, nepastebima, bet šilta, apkabinanti savo mylimų sielas savo švelniais bangomis. Šią gyvybę neįmanoma atgaivinti, bet ją galima atiduoti, jei katė to nori.
Morka norėjo… Ji sukosi antžemiškais letenėliais, saugodama tą vienintelę gyvybę ir nenorėjo ją prarasti amžinybėje. Ji pradėjo stebėti gatvėje kitus žmones, kurių gyvenimai jau buvo išsibarstę. Jie judėjo, kalbėjo, valgė ir miegojo, bet tai, kas juos laikė ant Žemės, ištirpo erdvėje ir laike. Su išnykusia šia dalimi, išnyko ir jų vidinė gyvybė. Praradę jie tapo kitokiais.
Praradę vaiką, mylimą žmogų, tėvus, pasiklydę dėl geriausių draugų, nusivylę gyvenimu, Dievu, visa tai, ko kadaise tikėjo ir pasitikėjo Jie tiesiog gyveno, pavirstę automatais, be jausmų tik kūno apvalkalas, kalbantis ir valgantis. Tokį žmogų sunku atpažinti, bet katės mato ir vengia jo.
Katinoms su tokiais kiti neturėtų būti vietos. Bet dabar Morka patys ieškojo susitikimų su jais.
Katė atvyko į judrų Vilniaus aikštės kampelį, šalia autobusų stotelės, ir nusodrėjo kampą, kad išliktų nepastebėta, kruopščiai stebėdama. Aplink buvo šilti, gyvi žmonės su savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Morka laukė ilgai, beveik nusivylusi, kai staiga pajuto šaldantį vėją, persekiojusią jos degančią sielą.
Jauna, graži moteris Austėja stovėjo minios viduryje, nepastebėta, bet Morka ją jaudino. Ji jautė šaltą vakuumą, skambantį tylius, išnykstančią viltį. Katė šoktelėjo, užšąlodama į skausmą, ir susileido prie Austėjos kojų.
Austėja nesuprato, iš kur staiga pasižibėjo katė, švytinti kaip staiga išryškėjusi šviesos dėmė po kojos. Ji šaukė ką nors aštriu, trapiu balsu, nepablogindama akų, kurios džiūgėdavo švelniai.
Moteris nusižeminė, norėdama švelniai paglostyti… Bet Morka, susigaubusi prie žmogaus riešo, jau lipdavo po ranką, sustodama ties peties. Įdengdama snukį į priekabių skylę ir tiksliai įsikabindama į drabužį, ji neketino paleisti šios moters.
Kiti šaunuoliai nepaisė, nes jiems buvo lengviau pasiimti katę su savimi, nei nušluoti ją iš gatvės. Austėja nebesipralaidėjo, nes nebuvo jėgos. Taip pat nebuvo jėgos ir Morkai. Jei Austėja norėtų, ji galėtų be vargo atstumti katę į šalį. Du išsekę sielų radė vienas kitą.
Naktį, be pasipriešinimo, katė praslydo po Austėjos patalą, uždengta po dviem antklodėmis. Ji nežinojo, ką daryti, ir veikė pagal instinktą. Centimetras po centimetro ji krūsti ant šalto kūno, šildanti šiluma, kurios ji norėjo išnaudoti.
Ketvirtoji naktis atnešė pasikartojimą. Austėja staiga pažadino… Savo pirmojo vaikuko, kuris mirė gimimo metu, šešėlis švelniai nusileido.
Lauksiu tavęs, mama Bet ne dabar. Kaip gerai, kad mane paleidai!
Austėja pamiršo, ką reiškia prakaituoti, jausti baimę, apgailestavimą, gailestingumą. Jos pilvas, kurioje gulinėjo Morka, švietė tamsioje patalpoje, akys spindėjo kaip mažos žvakės.
Viešpatie, kaip šilta
Su šiais žodžiais Austėja prisilietė prie katės… Kiek šiltas ir tvirtas pilvas! O kaip skaudu! Morka, prisilietus, silpnai ir šnypštė.
Katė buvo piktų ir nusivylusi Ji beveik atidavė savo gyvybę, kai staiga Austėja pabudo ir pradėjo spausti savo jau skaudų pilvą. Todėl kančių nebuvo išvengti…
Jokia išgelbėjo ne kitų gyvybę, ir pačiai sau nebeteko jėgų.
Kas sako, kad katė turi devynias gyvybes? Ji turi tik vieną, kurią gali atiduoti, jei to reikia. Bet Austėjai katės gyvybė nebuvo reikalinga
Dar kelios valandos, galbūt būtų išgelbėta.
Veterinarė Jurgita ramino verkiančią moterį, kuri naktį įbėgo į kliniką su katė, nutraukusi jos ramų budrumą.
Skausmas praeis, aš dar stebėsiu, ir galėsite pasiimti. Nereikia šaukti Jūs spėsite!
Katė neturi devynių gyvybių. Ji turi tik vieną, kurią gali atiduoti, jei nori. O jei ir jūs norite, galite grąžinti gyvenimą atgal tą, kurį ji dalijosi su jumis.
Gyvenimas yra trumpas, bet šiluma, kurią dalijamės, išlieka amžinai. Žinok, kad tikroji stiprybė ne gyvybės skaičius, o gebėjimas duoti save kitiems, kai tai labiausiai reikia.
